Rita ŽADEIKYTĖ
Teatro ir kino aktorė, viena iš „Keistuolių teatro“, kuris sausio 6-ąją švęs 25-ąjį jubiliejų, įkūrėjų, vaikų muzikos mokyklėlės įkūrėja ir mokytoja, buvusi šiaulietė Ilona Balsytė naujuosius metus pradeda ne sausio 1-ąją. Ji savo naujuosius metus atšventė rugsėjo 1-ąją. Ugdydama vaikus kūrybingais žmonėmis ji mato nutrūkusias tradicijas. Dabar šventėms yra rašomi scenarijai ir vaikai muštruojami, kaip reikia jas švęsti.
Vaikų akys laukia
– Kokie jums buvo 2013-ieji metai?
– Ir teatre, ir mokyklėlėje metus skaičiuoju nuo rugsėjo iki gegužės. Taigi, man ši gruodžio 31-oji – kaip ir metų vidurys!
Nors turiu teatro meno magistro laipsnį, kad galėčiau dirbti su vaikais, anksčiau nuotoliniu būdu esu baigusi mokslus Amerikoje, o šiemet Šiaulių universitete baigiau muzikos pedagogikos magistro studijas ir gavau menų pedagogikos magistro laipsnį.
– Jau kelerius metus esate ne tik teatre, bet ir mokyklėlėje „Kindermusik“ su vaikais. Ant bangos šiemet – vaikų lytinis auklėjimas, mokyklų uždarymas, vis naujos švietimo reformos idėjos. Ko šiandien vaikams, jūsų nuomone, reikia iš tiesų?
– Mūsų vaikai labiausiai stokoja artimo žmogaus dėmesio. Kai mes ar mūsų tėvai augo, tėvams darbų buvo ne mažiau, o vaikams nebuvo tokių pramogų, kurias jie šiandien turi: kompiuterių, tiek daug televizoriaus, telefonų. Mes turėjome pusvalandį „Labanakt, vaikučiai“ kartą per dieną ir tuo viskas baigdavosi. O visą kitą laiką mes užpildydavome buvimu su šeima, su draugais.
Šiandien patyčios, sunkūs vaikų charakteriai yra ne dėl ko kito, o dėl bendravimo trūkumo. Vaikai nebemoka vienas kitam žiūrėdami į akis pasakyti gero žodžio.
Savo studentams Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje duodu tokį pratimą: susėdame ratu ir turime pasakyti po gerą žodį, komplimentą kiekvienam iš rate sėdinčiųjų. Kai jie tai padarė, nors jiems tai nebuvo labai lengva, jie labai džiaugėsi atradimu: „Kaip paprasta pamatyti žmogų! Atrasti jam gerų žodžių! Tarsi kažkokia laimės paukštė praskrido auditorijoje!“.
– Su buvusiu šiauliečiu Aidu Giniočiu ir aktoriumi Sigučiu Jačėnu įkūrėte „Keistuolių teatrą“ jau tada galvodami apie vaikų dvasios lavinimą?
– Mes niekada nenorėjome kurti vaikų teatro. Mes norėjome tikro, didelio, grandiozinio teatro! Bet mus vaikai privertė jiems kurti spektaklius ir kad mes pasivadintume Keistuoliais.
Mes vis trys kūrėme laidelę vaikams per „Labanakt, vaikučiai“, kurioje buvo trys personažai: Keistutė, Keistukas ir Keistulis. Vaikams taip įstrigo, kad kur mes bevažiavome, kokį spektaklį beatveždavome, visi mus vadino Keistuoliais. Mes privalėjome pasivadinti „Keistuolių teatru“, nes taip reikėjo vaikams.
Išmuštruotos šventės
– Įkūrėte vaikų muzikinio lavinimo mokyklėlę. Kodėl pradėjote dirbti būtent su vaikais?
– Prieš šimtą metų visą tą darbą su vaikais, kurį aš dabar darau mokyklėlėje, darė mamos, močiutės, šeima. Jokių stebuklų ten nedarau, tik tai, ko nebeturi laiko su savo vaikais daryti skubantys tėvai, net ir nebemoka.
Užuot vaikus darželiuose, mokyklose mokę kūrybiškumo, juos moko, repetuoja švęsti šventes. Lyg kada nors senovėje repetuodavo, kaip švęsti Užgavėnes ar Kalėdas... Visiems buvo aišku, kaip tas šventes švęsti. O dabar šventėms rašomi scenarijai, vaikai muštruojami, kad labai tiksliai viską padarytų per kokią „Rudenėlio“ ar „Eglutės“ šventę...
Tradicijų mokomės iš naujo, nors jos natūraliai turi būti perduotos iš kartos į kartą.
Močiutė man sekdavo pasakas. Ne vieną ir ne dvi, o daug. Ir dainuodavo lopšines. Kai aš paklausiu vaikų, jie žino tik vienintelę lopšinę “ Aa pupa, kas tą pupą supa“. Negi mūsų tauta atminties turi tik vienai lopšinei?
Kas su mumis įvyko, kas mus pakeitė? Sovietmetis? Staigus informacinių technologijų šuolis? Atotrūkis tarp žmonių? Aš nepriekaištauju nė vienam konkrečiam žmogui. Aš tik klausiu, kodėl taip su mumis atsitiko?
– Kaip vertinate šiandieninę švietimo sistemą?
– Vertinu tokią mokyklą, kurioje yra skatinamas vaikų noras mokytis, o ne konkurencija, lyderystės siekimas, lipimas per galvas, kad kitą nugalėtumei. Mokytojai turėtų siekti, kad vaikas būtų žingeidus. Jeigu vaikas nenorės mokytis natūraliai, o tai darys tik dėl pažymio, tėvų ar mobiliojo telefono, jis tas žinias jau kitą dieną pamirš.
O jeigu jis tai darys dėl to, kad jam tai įdomu, tai išliks ilgam. Mokykla juk nėra skirta tam, kad kažką iškaltume. Ar vaikai mokyklą lanko vien dėl pažymių?
Trys Šiaulių pasididžiavimai
– Kokią prisimenate savo mokyklą – buvusią Šiaulių 12-ąją vidurinę, kuri dabar tapo „Juventos“ progimnazija?
– Visokių buvo pedagogų, tačiau muzikos profilis mano mokyklai suteikė visai kitą mokymo braižą. Mūsų mokykla tikrai buvo kūrybinga. Tikiuosi, kad tokia ir išliko. Muzika, literatūra labiau kreipia vaikus į kūrybiškumą, mes turėjome galimybę nebūti išmuštruoti.
– Kas jus su savo vaikystės miestu sieja?
– Šiauliai gana pasikeitę nuo tų laikų, kai 1982 metais aš iš čia išvažiavau. Šiauliuose gyvenau nepilnus 18 metų, kai čia atsikėlėme iš Klaipėdos.
Aš buvau taip užimta mokyklos laikais, kad nedaug turėjau laiko slampinėti po miestą ar kavines: lankiau muzikos mokyklą, šokių, dainavimo, fotografijos būrelį. Kavinėje „Sigutė“ esu buvusi, bet net kavos negėriau. Vyresnėse klasėse eidavome į miesto parką suptis.
Tada didžiavausi keliais miesto dalykais: bulvaru, kurį buvo išpuošęs Vilius Puronas, tuometiniu Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetu ir teatru.
Dailės fakultetas turėjo didžiulės reikšmės miestui – tie kitokie dailės studentai kūrė kitokį miesto veidą, didžiules žirkles tarp „treninginių“ ir meno žmonių. Kultūrinė, muzikinė Šiaulių dalis buvo reikšminga. Meno žmonės davė gerą toną Šiaulių miestui. Būtent šis tonas man išliko visam gyvenimui. Nežinau, ar šiandien taip yra Šiauliuose... Atvažiuoju pas mamą, laiką skiriu mamai ir sesei.
– Ko linkėtumėte ateinančiais metais?
– Ateinantys metai – žirgo ženklu pažymėti. Palinkėčiau laisvės. Kai žirgas lekia, jis yra toks laisvas! Žirgai – visada iškelta galva. Vidinė laisvė žmogui reikalinga. Išsilaisvinkime iš rėmų versle, kūryboje, auginant vaikus. Atraskime laisvės polėkį savyje!
