Moteris teigia, kad gyvenime ją domina labai daug dalykų, todėl ji visuomet baltai pavydėjo draugams, kurie nuo ankstyvų metų žinojo, ką norėtų veikti. Moteris tikina, kad jos gyvenime iki šiol yra tik keli nesikeičiantys, dalykai, dėl kurių niekada neabejojo – tai šeima ir jos vyras. Su Egle kalbamės apie šeimą, darbą ir kaip visame bėgimo chaose surasti bent akimirką sau.
- Egle, papasakokite apie savo dieną. Kaip randate laiko mokslams, įvairiems projektams?
- Mano diena prasideda septintą valandą ryto visos šeimos išsiruošimu iš namų. Kai visus išleidžiu, tuomet galiu keliauti į savo mokslus ir darbus. Visa kita yra nuolatiniai darbai, namai, vaikų veikla. Kartais diena būna užkimšta tiek, kad neturi laiko apsidairyti ir parleki namo, rodos, tik pernakvoti, o ryte ir vėl išleki. Nuolat tenka perdėlioti prioritetus. Kažko atsisakyti, atidėti tolimesniam laikui.
Su šeima stengiamės kartu pavakarieniauti, pasivaikščioti, kartu praleisti savaitgalius. Didžiulė pagalba mums yra abiejų tėvai, kurie gyvena Vilniuje. Stengiamės jų per daug neišnaudoti, bet savaitgaliais esame kviečiame pietų. Kol vaikai būna mokykloje turiu langą savo profesinei veiklai, o visa kita yra prioritetų dėliojimas.
- Šiandien jūsų gyvenimas kitoks nei prieš kelerius metus – verslą pakeitė menas. Ar tai suteikia daugiau laiko būti su šeima? Ką patartumėte kitoms užimtos ir karjeros siekiančioms moterims?
- Kai auginau pirmąjį vaiką, man atrodė, kad metams laiko mano gyvenimas sustojo. Tada nesupratau, kad tas laikas yra pats svarbiausias. Šiandien aš jau suvokiu, kad nereikia skubėti, tad ir kitoms siūlau atrasti svarbą ir malonumą būti kartu, pabandyti pasimėgauti tais momentais, jei neišeina natūraliai. Suderinti galima viską, bet tai turi savo kainą. Kaip besisuksi vis tiek para turi tik dvidešimt keturias valandas. Žinoma, gali būti, kad su vaiku praleidi dešimt valandų, bet iš tikro su juo nebūni. Aš už tai, kad vaikas turėtų laimingą mamą. Kiekvienas turi atrasti savo receptą ir negalima nieko smerkti. Laimė nesusideda iš praleistų valandų skaičiaus, svarbu yra esmė – ar jie artimi, kaip palaiko vienas kitą, kaip myli.
- Kaip dailė atsirado jūsų gyvenime ir ką jums suteikia menas, ko nesuteikdavo kita veikla?
- Iki tol, kol pagimdžiau trečią vaiką, buvau verslininkė. Buvau užimta nuo aštuonių iki aštuonių. Su kiekvienu vaiku namuose prabuvau po metus. Artėjo laikas, kai turėjau vėl grįžti į darbą. Vieną dieną mano dukrelė kėlėsi iš lovos ir tas vaizdas, kurį pamačiau, padėjo suprasti, kad po kelių savaičių būsiu darbe ir nebematysiu, kaip ji auga. Pradėjau galvoti, kaip klostosi mano gyvenimas, iš ko jis susideda ir supratau, kad noriu pabūti su dukra ilgiau, noriu geriau susipažinti su savo vaikais. Tuomet pratęsiau atostogas ir pradėjau konsultuoti verslą. Tuo metu atėjo ir menas.
Menas suteikia galimybę būti viskuo, pažiūrėti į dalykus iš visų pusių. Jis skiriasi nuo bet kokios kitos profesijos. Dažniausiai profesijos klanas atstovauja tam tikrą matymą, o menas to neturi. Jis leidžia viską paneigti, net nereikalauja jokio nuoseklumo. Vieną dieną galima žiūrėti į problemą vienaip, o kitą jau kitaip. Sakoma, kad mene tiesa yra svarbiausia, bet net per melą galima ieškoti tiesos. Menininkas šia prasme yra laisvas.
- Ko į jūsų gyvenimą atnešė modelio darbas? Ar apsidžiaugtumėt, ar neprieštarautumėt, jei jūsų dukros pasirinktų modelio karjerą?
- Savo šeimoje žiūrime į viską labai demokratiškai – žmogui tam gyvenimas ir duotas, kad jis pats atrastų savo kelią. Jei dukros pasirinktų tokią profesiją, stengčiausi duoti kuo daugiau patarimų ir žinių. Visų pirma, kad gyvenime yra daug kitų įdomybių ir net tą patį modelių verslą galima praplėsti. Tai nėra tik gražūs ar negražūs daiktai, papasakočiau, kaip neužkliūti mados ir blizgučių, grožio kulte.
Man pačiai modelio darbas padėjo užaugti, subręsti, įgyti pasitikėjimo savimi. Į užsienį išvykau dvidešimčiai dienų, grįžau – po septynerių metų. Modelių verslas yra grūdinantis, net žiaurokas, vyrauja didelė konkurencija, tempas. Pasitikėjimas neateina iš karto. Iš pradžių pakliūni į gražuolių jūrą, kur visos atitinka modelio standartus, o vėliau supranti, kad išvaizda nėra raktas į sėkmę. Darbus modeliai gauna ne dėl lūpos linkio ar nosies formos, o tada, kai gali sukurti pridėtinę vertę: interpretuoti, įtikinamai papasakoti istoriją, dirbti su komanda. Tada ir režisierius patiki, kad esi daugiau nei pakaba drabužiams. Kai tai suvoki, tada atsiranda erdvės atsirasti pasitikėjimui savimi ir tobulėjimui.
- Pasitaiko, kad net du vaikus auginantys tėvai skundžiasi, kad neturi laiko abiem vaikams skirti vienodai dėmesio. Kaip jums pavyksta jį padalinti net keturioms atžaloms?
- Viskas vyksta organiškai. Būna periodai: kartais vienam reikia daugiau dėmesio, o kitam kaip tik reikia mažiau kontakto.Tačiau tai yra nuolatinis dinamiškas procesas. Kai vaikai maži, galvoji, kad dabar yra laikas, kai jiems reikia skirti daugiausiai dėmesio, bet yra kitaip – kai jie auga, bręsta, jiems jo reikia dar labiau. Tokie periodai yra ir šeimoje. Kažkada prabundi ir supranti, kad per vaikus, šalia esančiam brangiausiam žmogui skiri mažiausiai dėmesio. Dar kitą momentą suvoki, kad ir savimi reikia pasirūpinti, nes kitaip negalėsi rūpintis kitais.
Savo šeimai, vaikams visada garsiai, žodžiais išsakau, kad juos myliu vien už tai, kad gimė, už tai, kad yra. Žmonėms svarbu žinoti, kad vien jų egzistavimas yra gėris, be jokių pasiekimų ir laimėjimų.
