• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Aš irgi esu menininkas!“ – kada paskutinį kartą girdėjote šį sakinį? Taip, modernėjant visuomenei tai išgirsti galima vis rečiau. Po truputį modifikuojamės ir tampame tikrąją skaičių visuomene, kuri skendi skaičiuosi ir programose. Neretas iš mūsų kiekvieną dieną atlieka tas pačias rutinines funkcijas. Tarsi užprogramuoti keliamės ryte, programa „Balti dantys 4.1“ mus priverčia blizginti dantis, kita programa „Surask, kuo apsirengti 5.6“ padiktuoja algoritmą, kuris padeda išsirinkti rūbus.

51

„Aš irgi esu menininkas!“ – kada paskutinį kartą girdėjote šį sakinį? Taip, modernėjant visuomenei tai išgirsti galima vis rečiau. Po truputį modifikuojamės ir tampame tikrąją skaičių visuomene, kuri skendi skaičiuosi ir programose. Neretas iš mūsų kiekvieną dieną atlieka tas pačias rutinines funkcijas. Tarsi užprogramuoti keliamės ryte, programa „Balti dantys 4.1“ mus priverčia blizginti dantis, kita programa „Surask, kuo apsirengti 5.6“ padiktuoja algoritmą, kuris padeda išsirinkti rūbus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

GPS‘as mums padeda surasti automobilį stovėjimo aikštelėje, o tobulesnė programa suranda kiek nuo namų nutolusią visuomeninio transporto stotelę. Važiuojant į darbą programa „Lokatorius 3.7“ gaudo garsus ir bando filtruoti įdomiausias bendrakeleivių gyvenimo istorijas.

REKLAMA

Pakartosiu klausimą. Kada paskutinį kartą girdėjote frazę „Aš irgi esu menininkas!”, kuri dar prieš gerus keturis dešimtmečius galėjo plačiai atverti duris į kūrybos pasaulį. Būtent ši frazė padėjo išgarsėti Jeanui- Micheliui Basquiat. Jis tiesiog išdrįso ją pasakyti tuo metu labai madingam Andžiui Warholui...

REKLAMA
REKLAMA

3G Vilniaus autobusas. „3“ – maršrutas „Oro uostas-Fabijoniškės“, „G“„greitasis“. Kelionė iki naujamiesčio kiek užtruko, tačiau spėjo ir nudžiuginti. Ruduo ir žiema visada gali nudžiuginti aprasojusiais ar apšalusiais autobuso langais. Septynmetis braukė pirštu per aprasojusį stiklą: kelios tiesios linijos, apskritimas, dar keli bakstelėjimai. Jis atsisuko į savo mamą ir tarė: „Mam, aš menininkas“. Pasirodo, šiuolaikiniai vaikai ne tik žino visus kompiuterių operacinių sistemų komandų klaviatūros trumpinius, bet jie žino žodžius „menas“ ir „menininkas“. Tai negali nenudžiuginti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tačiau šiandien kalbėsiu skaičiais!

20 – tiek minučių truko mano kelionė iš taško A į tašką B!

1879 – tiek žingsnių žengiau, kol išlipęs iš autobuso pasiekiau galeriją, kurioje tą vakarą vyko portretistės Grytės Pintukaitės parodos „Gyvenimo spalvos ir atsakymai“ atidarymo vakaras.

REKLAMA

38 – tiek meno kūrinių pristatė Grytė Pintukaitė.

„Šį žavų jaunuolį aš pamačiau, kai jis dar buvo mažas berniukas. Viena iš didžiausių mano svajonių buvo sukurti jo portretą. Mūsų gyvenimo keliai susikirto. Jis yra viename iš paveikslų, - susijaudinusi atidarymo metu kalbėjo G. Pintukaitė, pristatinėdama savo portretų modelius, o būtent žinomą atlikėją Ilją Aksionovą. – Čia taip yra ir Aleksejus – vyras, kurį sutikau gatvėje, mes prasilenkėme, aš atsisukau ir jį prisivijau. Kaip puiku, kad manęs niekas manęs neišsigąsdavo ir kartu leisdavosi į kūrybos šalį“.

REKLAMA

Parodos svečiai netrukus galėjo įsitikinti, kad G. Pintukaitės kuriamas savitas pasaulis turi beribę spalvų gamą, kuri gali priversti kiekviename portrete paskęsti ieškant naujų detalių.

Poeto Dainiaus Gintalo teigimu, G. Pintukaitė – ekstravagantiška, fantastiška asmenybė. „Grytė man atrodo tarsi retro paukštė, skraidanti su teptuku snape. Turime džiaugtis jos talentu, - kalbėjo poetas. - Bet aš norėjau pakalbėti apie vyro ir moters santykį. Labai trumpai. Vyrų portretuose matome demonizmo arba grotesko, laisvė, o moterys man atrodo labai melancholiškos. Toks banalus įspūdis man susidarė“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tikrai banalu. Nes įsižiūrėjus į moterų portretus matosi, kad juose yra kur kas daugiau išgyvenimų, patirties. G. Pintukaitės portretuose nėra nė vienos silpnos moters... Galbūt, būtent tai menininkė norėjo pasakyti savo svečius pasitikdama su pačiu išraiškingiausiu – Galinos Dauguvietytės portretu, kuriame matosi patirtis, jėga ir nenoras pasiduoti. Tai yra pagrindinis įvadas į parodą ir, tikiu, būtent šis portretas atspindi pačios G. Pintukaitės moters idealą.

REKLAMA

„Gryte, kiek žmonių tave myli, - neklausė, o konstatavo tapytojos mokytojas profesorius Arvydas Šaltenis. – Aš tai pasakiau garsiai? Grytei gali pavydėti bet kuris menininkas. Šiandien į parodos atidarymą susirinko daug žmonių. To galima tik pavydėti“.

REKLAMA

Jis pabrėžė, kad kiekvienas žmogus turi sielą. „Ir jos visos skirtingos. Tame ir yra pasaulio gražumas. Gyvename tokiuose pačiuose butuose, bet esame be galo skirtingi. Būtent menininkas gali įžvelgti tuos žmonių skirtumus, tą plonybę, kuri slypi už išorės. Grytė tai puikiai sugeba“, - teigė profesorius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

O visus taškus teisingai sudėliojo G. Pintukaitės tėtis: „Reikia saulės šilumos, kai lyja, reikia lietaus, kai būna kaitra. Reikia vienatvės, kai triukšmas aplinkui, reikia minios, kai vienatvė slegia pečius. Reikia labai nedaug. Reikia meilės, reikia, kad tamsoje kažkas į akis žiūrėtų, reikia didelio ilgesio vienas prie kito prigludus, reikia priglusti vienam prie kito, kai nuopuoliai ilgesį gimdo. Reikia labai nedaug. Reikia dainos, kai tyla kampe spengia, o kai skamba daina, reikia tylos. Ach, kaip kartais reikia tylos!”

REKLAMA

50 – mažiausiai tiek gėlių žiedų tą vakarą buvo įteikta G. Pintukaitei.

„Reikia vilties, kai beviltiškai ieškai pamesto tako. Jei apgauna žmonės, reikia tikėti žmogum. Štai kiek nedaug tereikia žmogui. To nedaug jums ir linkiu“, - tęsė G. Pintukaitės tėtis.

100 – mažiausiai tiek žmonių nepabūgo prieiti ir pasveikinti portretistės.

Tačiau, ar kas nors išdrįso prieiti ir jai pasakyti „Aš irgi menininkas“. Manau, kad nedrįso. Nes žvelgiant į G. Pintukaitės portretus per daug sugaišti laiko ieškodamas kiekvieno herojaus sielos gelmių tol, kol ji tau prabyla.

1 – provokacija. Klausimas Grytei (atsakymo būtinai lauksiu): O kada pati pasakėte sau „Esu menininkė“, ar nors kartą drįsote?

1862 – tiek žingsnių teko nužengti iki autobuso sustojimo tyloje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų