Anot jo, improvizacija gali būti puikiu įrankiu imtis pokyčių ne tik asmeniniame gyvenime, tačiau ir valstybėje, pasaulyje. Jau 9-ąjį sezoną šį rudenį pradedantis teatras „Kitas kampas“ ir K. Glušajevas kviečia būti smalsiais ir jungtis prie jų kuriamos sistemos.
- Kirilai, kaip atsidūrėte improvizacijoje?
- Improvizacijoje atsidūriau vedinas smalsumo. Studijuojant režisūrą kartą užsukau į aktoriams skirtą improvizacijos paskaitą pas Andrių Žebrauską ir pabandęs kartą, susidomėjau šiuo žanru, tapau nuolatiniu paskaitų lankytoju. Improvizacija nuo pat pradžių man pasirodė labai įdomi, neįprasta, tačiau ir labai sava. Grupiniai užsiėmimai su kitais aktoriais netruko peraugti į teatrą „Kitas kampas“, kurio dalimi esu iki dabar.
Tad, smalsumas mane atvedė į improvizaciją. Iki šiol manau, kad ši savybė turi labai daug bendro su improvizacija, nes improvizuodami mes niekada nežinome, kas mūsų laukia po minutės, tačiau į priekį mus veda smalsumas ir noras naujų potyrių.
Lygiai taip pat tik smalsūs žmonės nenustoja eiti į priekį net ir nežinodami, kas jų laukia priekyje. Dėl to jie lipa į kalnus, neria į giliausius vandenynus ar skraido.
- Esate improvizatorius, režisierius, aktorius. Ar visada norėjote būti kūryboje?
- Taip, tas kūrybos pojūtis visada buvo šalia. Jau vaikystėje aš daug žaidžiau ir kūriau. Kai buvau mažas teko nemažai sirgti ir kūryba tapo išsigelbėjimu, kuris padėdavo greičiau pasveikti, atsistoti ant kojų, skatino gyventi ir padėjo daug ką išmokti.
Atsimenu bandydavau suvaidinti, ką perskaitydavau [garsiai nusijuokia, aut. past.]. Įsivaizduodavau, kad esu piratų laive ir sergu ne šiaip sau, o dėl to, kad buvau sužeistas per susirėmimą su kitais piratais ir dabar turiu atsigauti bei ruoštis kitam laivo užgrobimui. Mano vaizduotė visada buvo laki.
- „Kitam kampui“ šis sezonas jau 9-asis. Per 9 metus augote, keitėtės, tobulėjote. Kaip apibūdintumėte dabartinį teatro laikotarpį?
- Aš manau, kad esame pakankamai sąmoningi ir jau tikrai galime sakyti, kad įvaldėme improvizaciją, kaip techniką, metodologiją ir, apskritai, kūrybinį įrankį. Esame taške, iš kurio galime judėti toliau ir improvizaciją taikyti kur kas platesniame lauke negu tai darėme iki šiol.
Daug vilčių dedame į jaunus žmones, prisijungusius prie teatro praeitais metais. Jie turi labai daug kūrybinio potencialo ir noro mokytis. Tad, ateityje nepamiršdami smagių ir publikos pamėgtų spektaklių „Geros humoro dozės“, „Durų“ ir „Improvizacijos kovų“ mes galėsime eiti į didesnio mastelio kūrybinius nuotykius. Galbūt improvizacija taps pagalbiniu įrankiu kurti pjeses ar leistis į tiriamuosius darbus. Žinant, kaip naudotis tuo įrankiu – galimybių daug.
- Šio sezono teatro „Kitas kampas“ šūkis „Mes esam sistema“. Gal galėtumėte apie tai papasakoti šiek tiek plačiau? Kodėl sistema?
- Improvizacija, kurią mes išpažįstame, nėra tik išbėgimas į sceną ir kvailiojimas. Tai, visų pirma, yra labai aiški, savo metodologiją turinti sistema, sukurta aktoriaus, dramaturgo ir režisieriaus Keitho Johnstono. Šį sezoną mes teigiame, kad esam sistema su mintimi, jog kiekvienas žiūrovas ir improvizatorius yra sistema, kurią sudaro širdis, protas ir kūnas [suvalgo saldainį - aut. past.].
Tačiau, kai sąveikauja du, trys, keturi, penkti ar šimtas žmonių, sistema tampa sudėtingesnė, ji plečiasi, nes atsiranda žmonių įtaka vieni kitiems. Mes visi esame sistemos dalimi ir darome įtaką vieni kitiems. Todėl, kviečiame improvizacijos teatre vieni kitus įtakoti atvirai, sąmoningai ir teigiamai.
- Koks žiūrovo vaidmuo improvizacijos sistemoje?
- Improvizacija be žiūrovo yra neįmanoma, todėl jo vaidmuo yra vienas svarbiausių. Improvizacija ir yra unikali tuo, kad jos neįmanoma pakartoti ir iš anksto paruošti. Galima paruošti savo kūnus ir smegenis, bet neįmanoma paruošti to, kas įvyks ant scenos. Jeigu klasikiniame dramos teatre spektaklio turinys iš esmės yra kuriamas atsispiriant nuo teksto, kurį kažkada parašė dramaturgas, o aktoriai vaidina jau sukurtus personažus ir scenoje vykstantys veiksmai byloja apie kažkada jau įvykusią istoriją, tai improvizacija veikia visiškai kitaip.
Pirmiausia, visas jos turinys yra kuriamas atsispiriant nuo žiūrovų atsineštų inspiracijų. Antra, improvizatorius personažą kuria remdamasis savo patirtimi, žiniomis bei vaizduote. Trečia, improvizacijos spektaklio dėmesio objektas ir yra ta komunikacija bei magija, kuri vyksta čia ir dabar tarp improvizatoriaus ir žiūrovo. Improvizacijos teatrą mes matome kaip žaidimą, kuris pats tampa turiniu.
- Šį sezoną teatras „Kitas kampas“ žiūrovus kviečia improvizacijos pagalba keistis į gerąją pusę. Kaip Jūs pats gyvenime priimate pokyčius?
- Rytuose yra toks blogo linkintis posakis: „Kad tu gyventum permainų laikais“. Mes dažnai permainą suvokiame kaip krizę, bet jeigu aš neklystu kinų kalboje yra hieroglifas, kuris reiškia ir krizę, ir galimybę tuo pačiu metu. Todėl, aš permainas matau kaip galimybes. Taip pat, reikia nepamiršti, kad permaina yra vienintelis amžinas dalykas šiame gyvenime. Daugiau nieko amžino nėra [trenkia kumščiu į stalą - aut. past.]
- Kaip Jums improvizacija padeda keistis į gerąją pusę?
- Improvizacija moko priimti, kas su tavimi vyksta ir paleisti tai, kas jau įvyko. Ir vieną, ir kitą daryti lengvai, o jeigu pavyksta ir su džiaugsmu.
- Dar rudenį ketinate pristatyti premjerą „Nuostabūs dalykai“, kuriame drauge su žiūrovais ieškosite atsakymo į klausimą: kas mums kasdienybėje yra nuostabūs dalykai? O kas Jums gyvenime yra nuostabūs dalykai?
- Visas gyvenimas yra nuostabus jeigu jame patiri 5 būsenas, kurios, mano manymu, yra pačios nuostabiausios. Tai yra ramybė, meilė, pilnatvė, taip pat, būsena, kurioje tu jauti, kad pasaulis yra tavyje ir, kad tu esi viso pasaulio dalimi bei draivo būsena, kuri yra labai dažnai juntama improvizuojant. Vienu metu jauti vieną, kitu metu – kitą. Tai yra nuostabiausi dalykai gyvenime.
- O kūryboje? Kas Jums kūrybiniame procese yra pats nuostabiausias dalykas?
- Man kūryba stovi ant trijų atramų, kurios man ir padaro bet kokį kūrybinį procesą nuostabiu. Tai yra pažinti, suprasti ir susitaikyti [entuziastingai suploja rankomis - aut. past.].
Kūrybos pagalba stengiesi pažinti tave supantį pasaulį, pažinus – suprasti ir jeigu sugebi susitaikyti su juo, o prieš tai ir su savimi, tuomet, man atrodo, gali sakyti, kad jei ir nesi iki galo laimingas, bent viskas yra šiek tiek aiškiau. O kai viskas aiškiau, tai ir erdvės įvykti kažkam gero yra daugiau.
- 4 jauni aktoriai-improvizatoriai šį rudenį pradeda jau antrąjį teatro „Kitas kampas“ sezoną. Kokiomis savybėmis turi pasižymėti aktorius, kad pakviestumėte jį prisijungti prie teatro?
- Kalbant labai paprastai, vienas pagrindinių dalykų yra nusiteikimas dirbti daug ir ilgai. Nežiūrint į tai, kad improvizacija atrodo lengva ir žaisminga, už viso to slypi valandų valandos intensyvių treniruočių, nuolatinis akiračio plėtimas ir kt. Todėl ir sakoma, kad improvizacija yra aukščiausias pilotažas.
- Pavasarį įvyko šou „Improvizacijos kovos“ premjera. Kalbant apie kovas gyvenime. Vieni gyvenime kovoja su tinginyste, kiti su besaikiu valgymu. Kokia Jūsų didžiausia kova gyvenime?
- Pagrindinė kova gyvenime yra su ta savęs dalimi, kuri įvairiausiais būdais kviečia regresuoti, būti mažesniu negu esi, leisti sau kažko nepadaryti. Man atrodo, tai yra daugelio mūsų, taip pat ir mano, didžiausia kova gyvenime [garsiai sušunka - aut. past.].
- O ar esate valingas žmogus?
- Kalbant bendrąja prasme, visi žmonės yra valingi, nes jie turi valią. Tik ne visi ja naudojasi tinkamai, ne visi supranta, kad jie ją turi arba nenori suprasti. Neseniai skaičiau labai įdomų dalyką. Psichiatras Viktoras Franklis rašė apie tai, kad net gi paranoja sergantys žmonės turi valią spręsti, kaip jiems bendrauti su jų įsivaizduojamais persekiotojais: ar nuo jų slapstytis, ar su jais susidraugauti.
Lygiai taip pat kaip ir į savižudybę linkę žmonės, jie tam tikrais momentais sugeba atidėti savižudybę, kai atsiranda kažkas, jų manymu, svarbesnio. Tai vadinasi visi žmonės turi valią. Ir aš ją turiu, tačiau žmogus yra procesai. Tam tikrose situacijose aš galiu demonstruoti labai didelę valią, o kitose - visišką jos nebuvimą. Priklausomai nuo to, kas yra atskaitos taškas.
