„Jau vaikystėje žinojau, kad noriu būti scenoje, norėjau turėti savo publiką“, - prasidėjo pokalbis su nuolat besišypsančia G. Malinauskaite.
- Tado Vidmanto filme „Gautas iškvietimas“ vaidini policininkę. Ar vaikystėje sulaukusi klausimo „Kuo būsi užaugusi?“ nesi nė karto atsakiusiu „Policininke“?
- Geras klausimas (juokiasi). Bet tikrai nepamenu, kad būčiau svajojusi būti policininke. Net nesu apie tai pagalvojusi. Aš visada norėjau turėti savo publiką...
- Kartais ir pareigūnai sulaukia dėmesio.
- Tikrai sulaukia, bet ne tokio dėmesio norėčiau. Visada jaučiau norą būti scenoje. Pamenu, kad mokiausi baleto.
- Klasikinis mergaitiškas užsiėmimas.
- Taip, bet dar neišgirdai antrojo mano užsiėmimo. Taipogi nepamenu kaip, tačiau man pasiūlė groti pianinu. Mama manęs paklausė, ar norėčiau tai daryti. Labai džiaugiuosi, kad mano tėveliai nebuvo tie griežtuoliai, kurie tiesiog pasakydavo „Eisi groti pianinu“ ir viskas jau būdavo nuspręsta. Jie leisdavo man rinktis. Nusprendžiau, kad pianinas taip pat yra galimybė būti scenoje. Baletą iškeičiau į pianiną ir baigiau muzikos mokyklą.
- Bet aš netikiu, kad vaikystėje galėjai taip gudriai pasakyti, kad nori būti scenoje. Juk turėjo būti kokia nors profesija?
- Tuoj pabandysiu viską prisiminti. Mokykloje man patiko kalbos, muzika. Netikėta? Dar prisimenu, kad žaisdama su lėlėmis mėgdavau būti gydytoja. Tai pamenu labai gerai. Turėjau lėlę Modestą. Jis turėjo plastmasinę galvą ir minkštą kūną. Pamenu, kad leisdavau jam vaistus su švirkštu ir po kurio laiko jo užpakalis pasidarė kažkoks dėmėtas ir labai išsipūtęs (juokiasi).
- Tai atsakymą į klausimą „Kuo norėjai būti užaugusi?“ užskaitome atsakymą „Gydytoja“?
- Gerai.
- Prie baleto ir pianino pritrūkau istorijos apie „Tele-bim-bam“. Kaip ten patekai?
- Žinau, kad Neringa (Čereškevičienė, - red.past.) vykdė atranką. Atranka buvo paskelbta per televiziją, mama apie tai išgirdo ir mane nuvedė. Tada man buvo septyneri metai. Atrankoje dalyvavo labai daug vaikų. Grupelėmis po dvylika ėjome pas Neringą, kuri mūsų paprašė padainuoti, paploti kokį nors ritmą. Sulaukiau pakvietimo vaidinti „Mergaitėje su degtukais“. Nuo to viskas ir prasidėjo.
- Televizija, koncertai, tave matydavo televizoriaus ekrane – kaip tave paveikė tokia vaikystė?
- Tuo metu man atrodė, kad visa tai yra natūralus dalykas: koncertai šeštadieniais ir sekmadieniais. Tuo metu turėdavome neretai netgi po du koncertus per dieną. Repeticijos, gastrolės, filmavimai po pamokų, o kartais ir jų metu – tada atrodė, kad viskas taip ir turi būti. Niekada nebijojau kameros. „Tele-bim-bam“ turėjome labai smagų operatorių Gintą, kuris buvo visų mūsų draugas. Gal būtent todėl ir kamera laikui bėgant tapo drauge. Kamerą dažniau sieju su žmogumi, kuris yra už jos. Prisigalvodavome įvairių nesąmonių. Kiekvienas filmavimas, repeticija ar koncertas mums tiesiog būdavo susitikimas su draugėmis. Susitikdavome, kažką sukurdavome, pavaidindavome. Prisigalvodavome įvairių pokštų. Tuo metu televizijoje buvo laidiniai vidiniai telefonai: iš koridoriaus galima būdavo paskambinti tiesiai į studiją. Skambindavome į studiją ir prašydavome, kad atsiliepęs pakviestų mums operatorių, kuriam prikalbėdavom vaikiškų kvailysčių. Tas laikotarpis buvo labai geras. Jį prisiminus užplūsta tik geros emocijos.
- Kaip išsisukai nuo žvaigždžių ligos? Atrodo, kad ja susirgti buvo sudarytos visos sąlygos.
- Manau, tai „atėjo“ iš pačios Neringos ir mano tėvų. Mano mama visada bijodavo, kad man gali taip nutikti. Ji auklėjo mane taip, kad nesužvaigždėčiau, nuolat kartodavo „Jeigu tave rodo per televizorių – tai nieko nereiškia“. Aš tai puikiai suprasdavau. Tačiau ir kiti mūsų grupės nariai šia liga nesusirgo, nes būtent Neringa yra tokia. Ji yra paprastas žmogus, darantis savo darbą.
- Baigus mokyklą taip pat teko šiek tiek pasiblaškyti – kaip su tuo baletu ir pianinu?
- Tik baigusi mokyklą neįstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Norėjau studijuoti televizijos ir kino režisūrą. Jaučiausi savimi nusivylusi. Tikrai liūdėjau. Įstojau į Vilniaus universiteto istorijos fakultetą studijuoti Kultūros istoriją ir antropologiją. Pamenu rugsėjo pirmosios šventę: kiemelyje pilna linksmų žmonių, o aš stoviu kamputyje, žiūriu į juos ir jaučiu, kaip man suspaudžia širdį. Žinojau, kad laukiančios studijos – ne man.
- Neretai likimas žmones nubloškia nuo kelio ir jie keliauja pasroviui. Tu nusprendei grįžti į pagrindinį kelią? Kas paskatino tai padaryti?
- Istorijos fakultete praleidau 2 metus, bet per juos mano gyvenime buvo tikrai nemažai įvairios veiklos: dainavau, buvo nemažai koncertų su grupe „Atsitiko“, su Martynu Kuliavu įrašinėjome dainas. Nepamenu to tikrojo lūžio, kada apsisprendžiau grįžti į savo kelią. Tiesiog atsirado noras pabandyti antrą kartą, tik šįkart – stoti ne į režisūros, o vaidybos studijas. Mane paviliojo ir tai, kad kursą rinko Jonas Vaitkus. Tai yra vienas geriausių Lietuvos režisierių... Tiesiog man nepasisekė vieną kartą, kilo klausimas „Ar tikrai ne?“ Nusprendžiau pabandyti dar kartą. Žinoma, nenoriu sumenkinti pirmųjų mano studijų, tačiau buvo dalykų, kur tikrai žinojau, kad tai nėra man. Mačiau savo kursiokus, kurie tuo tikrai domėjosi, jiems tai patiko. Supratau, kad esu ten, bet nesu tame – nesidomėjau, neskaičiau istorinių knygų, mano veikla buvo visai kitokia.
- Ar dabar aktorės duona skani?
- Neturiu etato teatre, bet tai suteikia tam tikrą pasirinkimo laisvę. Dažniau sakau, kad dirbu įvairiuose projektuose. Kai gaunu vaidmenį žinau, kad artimiausi du mėnesiai bus labai užimti. O po to? Juk nežinai, ar tave pakvies į kitą spektaklį. Aktoriaus gyvenimas yra labai banguotas. Buvo vienas pusmetis prieš kokius trejus metus, kai neturėjau naujų aktorinių darbų, išskyrus spektaklius, kuriuose jau vaidinau.
- Ar galima sakyti, kad aktoriui vaidyba reikalinga tarsi oras?
- Taip, pastovus buvimas scenoje yra gyvybiškai svarbus, o kiekvieno naujo vaidmens kūrimas ar jo atlikimas po ilgesnės pertraukos – tarsi lipimas į sceną pirmą kartą, o jaudulys lydi visą laiką. Bet gal taip yra visose srityse.
- Kaip sureagavai sulaukusi pasiūlymo vaidinti T. Vidmanto „Gautame iškvietime“?
- Apsidžiaugiau. Nepažinojau Tado iki tol, bet žinojau jo darbus. Jo humoras man yra priimtinas, man patinka toks juodesnis humoras. O sužinojusi, kad mano porininkas bus Mariukas Repšys, dar labiau nudžiugau. Žinojau, kad tai bus smagus laikas. Gaila, kad trumpas...
- Kaip manai, ko Lietuvos kinui trūksta?
- Galvoju, kad trūksta gerų scenarijų. Tai yra pagrindinis filmo pamatas. Neretai viskas yra daroma paviršutiniškai: užsidirbkime greitai ir daug! Norėtųsi to tikro filmo, kuris yra filmuojamas bent pusę metų, turi laiko įsigilinti ir pasinerti į savo charakterį. Pinigai? Taip, tai yra labai svarbus dalykas. Bet jų Lietuvos kine taip pat trūksta. Suprantu, kad mažas biudžetas spaudžia suktis greitai. Tačiau džiaugiuosi, kad Lietuvos kinas vis tvirčiau stojasi ant kojų ir jis stiebiasi aukščiau. Turime įvairaus žanro filmų: nuo komedijų iki siaubo filmų. Džiaugiuosi, kad vyksta judėjimas, o kiekvienas naujas filmas priverčia kitus galvoti, ką reikėtų padaryti geriau ir smagiau.
