Ramybės neduoda mintys...Kur baigiasi realybė ir prasideda fantazija? O gal viskas atvirkščiai – ten, kur slepiame savo fantaziją ir yra tikroji realybė? Bandau suprasti, kiek fantazija ir realybė susijusios... ir imu patikėti, kad šiek tiek darbo ir fantazija bus lygu tavo gyvenimas. Bijau prisipažinti, bet turiu plėšraus gyvūno instinktą – nuolat stebėti save, aplinką, žmones. Ir dar mane nuolat kankina idiotiškas jausmas – niekada ne gana tiek, kiek yra.
Stebint jos eiseną buvo galima matyti, kad kiekvieną šaligatvio nelygumą ji pažįsta geriau, nei pačią save... kojas dėjo grakščiai, liemuo atrodė toks grakštus, ir moteriškas siluetas puošė senamiesčio naktį, niekas čia nebūtų labiau derėjęs kaip jos šypsena, kurios nebuvo galima įžvelgti... lūpos dingo tamsoje... žibintai negalėjo pasimėgauti jų spalva, nes jie kabėjo per aukštai, ne jiems buvo skirtas jos lūpų tobulumas...
Bet visai tai, gal tik fantazija...?
