O štai Kijevo (Kyjivo) ligoninėse moterims tenka gimdyti ekstremaliomis sąlygomis, mat niekada nežino, kad išgirs pavojaus sirenas.
Alina nesulaiko ašarų – sukaustyta baimės ji ketvirta diena slepiasi namo koridoriuose. Ji gyvena Iaiptinėje. Pirmas karo Ukrainoje dienas Alina slėpėsi rūsyje, tačiau sako, kad dabar ten jau nebesaugu. Mat rūsys turi tik vieną išėjimą, kuris sprogimo metu gali užgriūti.
„Mes nemiegam. Mes tiesiog sėdime užmerktomis akimis. Organizmas tiek jau išsekęs, kad tu nori miegoti, bet tu tiesiog supranti, jeigu tu užmigsi, gali arba neatsikelti arba atsikelsi nuo sprogimų“, – pasakoja Alina.
Kažkur išeiti Alina negali – bijo, o ir savo katino palikti nenori, tačiau sako, kad maisto dar turi.
„Bet pusę 9 prasidėjo apšaudymai ir aš net fiziškai negalėjau palikti teritorijos, nes aš bijau išeiti į lauką“, – kalba Alina.
Kiek dar moteriai vienai teks slėptis namo koridoriuose, ji nežino. Bėgti iš miesto moteris bijo. Esą čia nėra žaliojo koridoriaus, tad iš miesto bėgantys žmonės rizikuoja savo gyvybėmis.
„Pasakoja, kad jie važiuoja kituose miestuose su baltomis vėliavomis, o po to iššaudo žmones iš tų automobilių“, – sako Alina.
Vis tik šiandien ukrainiečių kariai ėmėsi gelbėjimo operacijos – jie gelbėja vaikus. Iš viso evakuoti 400 vaikų. O kiek daugiau nei 20 kilometrų nuo Irpinės nutolusio Kyjivo ligoninės rūsyje – nėščiosios, naujagimiai, vaikai ir jaunieji tėveliai. Tiesa, kai kurioms moterims gimdymo džiaugsmą temdo bombų sprogimai ir nuolatiniai apšaudymai.
„Moterys turėjo gimdyti tiesiog čia, rūsyje. Visur buvo kraujas, nes vos tik joms atliko Cezario pjūvį, pasigirdo sirenos ir gimdyvės turėjo bėgti slėptis. Po operacijos jos net negalėjo ramiai pagulėti“, – pasakoja neščioji Alena Shinkar.
Kita slėptuvė – metro. Po žeme slepiasi moterys, vaikai ir pasipriešinti patys negalintys senyvo amžiaus žmonės – tokia šiandien Kijevo (Kyjivo) realybė. Kai kurios moterys negali sulaikyti ašarų.
„Dabar esu metro. Baisu, kiek čia vaikų. Mes norime kaip nepriklausoma, normali šalis“, – sako Kijevo (Kyjivo) gyventoja Anya Kuleshova.
Kai kuriems pasiseka iš slėptuvių išvykti į kitus miestus. Tai padaryti savo artimiesiems padeda sostinės gyventojas Ivanas. Vienus vyras veža į Lvivą, kitus – į Lenkiją. Vėliau planuoja pervežti ir draugus iš Černobylio apylinkių. Juos okupantai atominėje elektrinėje paėmė įkaitais.
„Mano draugai ir pažįstami užblokuoti pačioje elektrinėje. Ta pamaina, kurią paėmė į nelaisvę. Iš miesto niekas negali išvažiuoti, nes ten visur rusų kareiviai. Mieste baigiasi kuras, maistas“, – kalba Kijevo (Kyjivo) gyventojas Ivan.
Ivanas miega vos kelias valandas per parą – daugiausia 5 ar 6. Vyras pasakoja, kad rizikuoja vien stovėdamas kamštyje, mat niekada nežino, kada okupantai sugalvos įvykdyti oro ataką. Tad, esą, nieko keisto, kad kenčiantys ir įpykę žmonės į parduotuvę traukia ne vien duonos.
„Žmonės į parduotuvę bėga ne maisto, o ginklų, šovinių, rūbų, kuro, aliejaus. Kiekvienas ukrainietis žino, kaip pasidaryti Molotovo kokteilį“, – sako Ivan.
O ir pats neslepia pykčio rusų „taikdariams“. „Jie žudikai. Jų kariai ir žmonės, kurie atėjo į šitą teritoriją, jie tiesiog žmogžudžiai jiems to ukrainiečiai, keletą kartų, gal ir 50 į priekį niekada neatleis“, – kalba Ivan.
Tai patvirtina ir pačių ukrainiečių veiksmai, apie kuriuos pasakoja Ukrainos krašto apsaugos karys Olegas.
„Vakar, berods, metro išaiškino diversantus ir juos nukenksmino. Didelį kiekį diversantų sugavo savaitgalį. Juos tiesiog sunaikino. Su jais elgiasi „be ceremonijų.“ Juos tiesiog naikina“, – pasakoja krašto apsaugos karys Olegas.
Tačiau net sėkmingos kovos su okupantais nesumažina skausmo, kurį vyras patyrė atsisveikinęs su savo šeima. Norėdamas apsaugoti artimuosius karys juos išvežė iš Kijevo (Kyjivo). Kalbėdamas apie ją Olegas net susigraudina.
„Pas mane 4 vaikai. Viena dukra suaugusi. Ji šiuo metu užsienyje. Jai 18. Aš antrą kartą vedęs. Pas mane dvyniai – mergaitė ir berniukas“, – pasakoja Olegas.
Ir nors išsiskyrimas su artimaisiais, netektys – labai skaudžios patirtys, Vatikano pasiuntinys lietuvis Kijeve (Kyjive) dirba toliau ir gelbėti savo gyvybės nesiruošia – lieka padėti žmonėms.
„Solidarumas ir tas dvasinis buvimas kartu, širdžių buvimas kartu jis yra labai galingas. Už tai aš ne vieną kartą kartojau. Gyvename čia ir jaučiamės vos ne pasaulio širdyje, kuri pulsuoja tokiu gražiu būdu. Be abejo, tai yra labai dramatiška“, – kalba Ukrainos nuncijus Visvaldas Kulbokas.
Charkive okupantai čia su žeme sulygino daug gyvenamųjų, administracinių pastatų. Taip pat ir mokyklų. Vis tik po negailestingo miesto apšaudymo civiliai išėjo iš slėptuvių, kad galėtų apsirūpinti maisto atsargomis ir būtiniausiais vaistais. Visur nusidriekė eilės, kurios reiškia, kad ne visiems pavyks įsigyti net būtiniausių maisto produktų.
„Visi mes – pasipiktinę. Mūsų namai buvo subomborduoti. Mes net duonos negalime nusipirkti, ar matote?“, – kalba Charkivo gyventoja Maria Zakharova.
„Mano žmona bijo. Šeima slepiasi rūsyje. Namie neturime maisto, neturime, ką valgyti. Baigėsi mūsų atsargos“, – sako Charkivo gyventojas Viktor.
Kiti ukrainiečiai demonstruoja, kad jų dvasios sprogimai ir apšaudymai paveikti negali. Štai Bučoje Ukrainos pajėgos iškėlė šalies vėliavą. Su okupantais, naikinančiais žmonių namus, nesitaiksto ir Melitopolio gyventojai. Jų taikus pasipriešinimas net išblaško okupantus – karinių sunkvežimių vairuotojai sukelia eismo įvykį.
Negana to, okupantams grasina ne tik gerai apmokyti kariai ar apsiginklavę civiliai:
„Ar jūs žinote kur jūs randatės? Čia kas antra moteris ragana. Pas tave rytoj varpa jau nestovės.“
O rusų techniką ir toliau retina Ukrainos romai. Prisirinkę šarvuotos technikos, dabar jie nusprendė nugvelbti raketą. Be to, panašu, kad velniop rusus siunčia ne tik gyventojai, bet ir keturkojai augintiniai.
