Artėjant Mirusiųjų dienai, meksikietis Venancio lanko savo artimuosius. Jis, kaip ir kiti Pomucho kaimelio gyventojai, specialiuose altorėliuose laiko giminaičių kaukoles ir kaulus. Kartą per metus nuo jų nuvalyti dulkes – ne tik šventa pareiga, bet ir šimtmečių tradicija.
„Ši tradicija atkeliavo iš Majų laikų. Šį paprotį majai perdavė mūsų pro-proseneliams. Tradicija vis dar gyvuoja ir mano pareiga yra užtikrinti, kad ji būtų perduota ir ateinančioms kartoms“, – pasakoja meksikietis Venancio Tuz Chi.
Venancio atskleidžia, kad mirusius artimuosius Pomucho gyventojai iškasa praėjus lygiai trejiems metams po laidotuvių. Po to juos tenka štai taip prižiūrėti. Vietiniai tiki, kad jei giminaičio palaikus palieki likimo valiai, jis supyksta ir pradeda vaidentis.
„Taip aš pagerbiu artimuosius, paprašau jų manimi rūpintis ir mane saugoti. Kai reikia, pasirūpinu ir svetimų žmonių kaulais, kad jų vėlės neklaidžiotų“, – sako V. T. Chi.
Majai tikėjo, kad miręs žmogus pasiekia kitą dvasingumo lygį, tad mirties nebijojo, o ją šventė. Tuo tiki ir Venancio ir lygina mirtį su gimtadieniu.
