Vietos policija jau seniai dirba ne tik įprastą savo darbą, jai teko ir naujos pareigos: evakuacija, pagalba sužeistiesiems, humanitarinė pagalba. Mūsų kolegos Ukrainoje kalbėjosi su tais, kurie save vadina taikiniais, jei rusofašistai ir vėl įsiveržtų į miestą.
Kupjanskas – vienas didžiausių Charkivo regiono miestų. Jis svarbus ne tik dėl gyventojų skaičiaus bei infrastruktūros, bet yra ir svarbus transporto mazgas. Įsiveržimo pradžioje Kupjansą užėmę rusofašistai išrikiavo patogius logistikos maršrutus link Charkivo ir Iziumo. Todėl rusai vėl bando atgauti šios gyvenvietės kontrolę. Už dešimties kilometrų nuo čia vyksta mūšiai, bombarduoja aviacija, šaudo artilerija.
„Jie šaudo „Grad“ raketomis, nežiūri, kur pataikė. Tiesiog į miestą šaudo ir viskas“, – pasakoja departamento vadovas Pavelas Nesterenko.
Rusofašistai ne visada chaotiškai apšaudo gyvenamuosius rajonus. Netolimas atstumas iki priekinės fronto linijos leidžia okupantams naudoti dronus. O pasitelkdami juos, jie „medžioja“, taip pat ir policijos ekipažus.
Kupjanske nuotaikos visai ne šventinės: gatvėse tuščia, mažai automobilių, girdėti nuo fronto linijos aidintys sprogimų garsai. Ana užtikrintai apvažiuoja didžiules duobes sename asfalte. Ji prašo nerodyti veido ir automobilio markės. Paaiškina: jei rusai prasiverš į miestą, prasidės tikra tokių žmonių kaip ji medžioklė.
„Rusijoje puikiai žino, kas iš vietinių darbuotojų liko čia, taigi, manau, kad laukia mūsų medžioklė. Kai tu tai žinai ir supranti – darosi baisu“, – baimės neslepia Kupjansko policininkė Ana.
Apie trečdalis policininkų perėjo į Rusijos pusę
Vietos policija darbo patalpoms naudoja rūsį. Viskas vyksta visiškai slaptai, kad rusofašistai nesužinotų vietos. Kas nutiks, jei sužinos, akivaizdžiai parodo minų skeveldromis nusėtas senasis Kupjansko rajono policijos pastatas. Slėptuvėje žmonių nedaug, dauguma darbuotojų patruliuoja.
„Be darbo, kurį turėjome, dar prisidėjo žmonių evakuacija. Tai mums nauja, niekada nesusidūrėme su tuo. Teikiame pagalbą sužeistiesiems, evakuojame žmones. Ypač senus, bejėgius. Mes jiems padedame“, – teigia kriminalistas Olegas.
Prieš invaziją Kupjansko rajone dirbo daugiau nei 200 policijos pareigūnų. Pernai, kai rusofašistai okupavo šią teritoriją, apie trečdalis perėjo į jų pusę. Vadinamoji naujoji vyriausybė sukūrė padalinius, vadinamus „Liaudies policija“, kuriuose buvo išdavikų ir kitų savanorių, norinčių įgyti okupantų palankumą.
„Dirbome petys į petį, šventėme šventes. Ir jie į savo namus atveda uniformuotus ir veidus kaukėmis prisidengusius žmones. Manau, kad tai amoralu“, – sako Kupjansko policininkė Ana.
Buvę kolegos ėmėsi represijų
Taip buvę kolegos, kaimynai ir draugai ėmėsi represijų prieš vietinius.
„Kažkada, iki 2015 metų, mūsų pastate buvo izoliacinė patalpa sulaikytiesiems. Ir vietinius gyventojus dabar ten vežė, prieš juos smurtavo. Taip buvo ne kartą“, – atvirauja policijos departamento vadovas Volodymyras Jarošenko.
Volodymyras tai žino ne iš pasakojimų. Jis – vienintelis policininkas, kuris sąmoningai nuvyko į jau okupuotą teritoriją. Kai prasidėjo plataus masto karas, vyras su žmona atostogavo Egipte. Vaikai buvo likę namuose. Volodymyras atvyko į okupantų kontroliuojamą teritoriją jų gelbėti: „Okupantai sužinojo, kad esu teritorijoje, ir pradėjo manęs ieškoti. Pirmiausia sumušė mano pavaduotoją.“
Tada Volodymyras pats atėjo į vadinamosios liaudies policijos štabą, nenorėdamas, kad jie įsilaužtų į jo namus. Vyras žinojo, kad kalbų neužteks – okupantai ir buvę kolegos lazdomis bandė jį įtikinti pereiti į jų pusę.
„Įsodino į automobilį ir išvežė, žemės ūkio įmonėje be kalbų surišo ir pakabino ant tiltinio krano. Kol kabėjau, mušė lazdomis. Sako: turi 3 dienas pagalvoti. Po 3 dienų arba tu čia kabėsi ir dukra žiūrės, arba atvirkščiai“, – pasakoja policijos departamento vadovas Volodymyras Jarošenko.
Teko meluoti tam, kad nesuimtų
Volodymyras tapo vienu iš paskutinių policininkų, sugebėjusių išvykti į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją. Vėliau išvažiuoti tapo neįmanoma, kai kuriuos kelius užminavo. Dažniausiai teisėsaugos pareigūnai, apsimetę civiliais, vyko automobiliais – neturėdami ginklų ir jokios informacijos savo telefonuose. Ana prisimena: kai patikros punkte jos telefonas prisijungė prie interneto ir atsisiuntė keli oficialūs dokumentai, teko aiškintis ir meluoti, kad jos nesuimtų.
„Aš turėjau daug buitinės chemijos, įvairių miltelių. Pasakiau, kad esu turgaus prekybininkė, o mano draugė dirba policijoje, ir žinote, jie negali naudotis savo telefonais, negali gauti informacijos, tad ji paprašė manęs pasinaudoti telefonu“, – teigia Kupjansko policininkė Ana.
Policininkų privalumas buvo tas, kad jie geriau pažinojo vietovę. Pagrindinius kontrolės punktus, kuriuose juos galėjo pažinti, teko apvažiuoti, o kai kuriuos apeiti pėsčiomis.
„Užtruko 8 valandas, o atstumas vos 15 kilometrų. Laukais, pasėliais ir per upelį teko bristi. Linksmai“, – atvirauja kriminalistas Olegas.
Policininkė: „Svarbiausia pasimokyti“
Olegas neatskleidžia savo pabėgimo detalių, kad apie jį nesužinotų rusofašistai. Tokiems kaip jis, pavykusiems apgauti priešą, pakartotinę okupaciją išgyventi mažai vilčių. O tokių pareigūnų yra apie 70.
„Turėjome galimybę nuvykti į saugią vietą, bet visi norėjo grįžti čia. Tiesą pasakius, mes bijome. Niekas nenori būti vėl toje pačioje situacijoje. Mums svarbiausia pasimokyti ir nedaryti klaidų, kurias padarėme vasario 24 d. Jei bus galimybė, turime pasiimti visus artimuosius, padėti žmonėms evakuotis ir išvykti“, – sako Kupjansko policininkė Ana.
Dauguma policininkų, perėjusių į priešo pusę, pabėgo į Rusijos kontroliuojamą teritoriją. Tie, kurie liko ištikimi priesaikai, grįžo į darbą Kupjanske, mieste, kuris vis dar yra priekinėje fronto linijoje.
Daugiau apie tai – vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Nors kodel "beveik" -vienas prie vieno
