Apie tai TV3 žinių „Dienos komentare“ kalbėjo politologas Linas Kojala.
Vakar Briuselyje vyko ištisas viršūnių susitikimų maratonas. Ką jūs išskirtumėte, kas buvo svarbiausia, kas aktualu ir Lietuvai, ir kovojančiai Ukrainai?
Pats susitikimo faktas yra gana svarbus, netgi trys susitikimai – ir Didysis septynetas, ir NATO, ir Europos Sąjunga. Retai kada tai vyksta, tuo turbūt buvo bandoma pademonstruoti, kad Vakarų šalys yra vieningos.
Kitas labai svarbus aspektas yra toliau koordinuoti ginkluotės tiekimą Ukrainai, ir čia taip pat buvo svarbu, kad į Vakarų lyderius kreipėsi Volodymyras Zelenskis, nes jis tokiu būdu palieka mažesnę terpę abejoti, ar reikėtų tai tęsti ir ar reikėtų toliau teikti pagalbą šiai šaliai.
Na, ir trečias dalykas, kas turbūt bus labai svarbu artimiausių mėnesių perspektyvoje – kad yra įeita į takelį, kaip reikšmingai sustiprinti NATO rytinio flango valstybes. Galbūt šį kartą neturėjome daug labai konkrečių sprendimų šia tema, išskyrus papildomų karių dislokavimą, bet ilgainiui aš manau, kad tai bus sisteminiai pokyčiai, kurie palies ir Baltijos valstybes.
Ir amerikiečiai, ir mūsų NATO sąjungininkai įspėja apie cheminio ginklo panaudojimo Ukrainoje galimybę. Sakykite, ką daro Vakarai, kad tai neįvyktų? Amerikiečiai kol kas nepasako, kur yra raudonos linijos. Su kuo susijęs tas tylėjimas?
Raudonų linijų nenorima brėžti, nes patirtis rodo, kad jas nubrėžus vėliau gali kilti problemų jas įgyvendinant, žinant, kokia yra sudėtinga situacija ir atsižvelgiant į aplinkybes, kad šiuo atveju kalbame apie potencialų karinį konfliktą su branduolinį ginklą turinčia Rusija.
Bet manau, kad yra šioks toks postūmis į priekį, nes dabar NATO jau nebekalba, ko nebedarys. Aišku, kartoja, kad tiesiogiai nedalyvaus karinėje eskalacijoje Ukrainoje, bet tuo pačiu nesako, kaip būtų reaguojama, jei Rusija panaudotų cheminį ginklą. Manau, kad tos dviprasmybės sukūrimas yra reikalingas psichologinis spaudimas tam pačiam Kremliui, kuriam taip pat reikia abejoti tuo, ką darys Vakarai. Šiandien Rusija jau klimpsta kovodama su Ukraina, tad jeigu Vakarai dar labiau įsitrauktų į konfliktą, tai Rusijai nieko gero nežadėtų.
Šiandien kartojama, kad Lietuvai, Baltijos valstybėms nebeužtenka vien tik atgrasymo – reikia parodyti ir konkrečius gynybinius pajėgumus, kurie bus panaudoti, jeigu čia kažkas bandys užimti bent vieną centimetrą. Kodėl ta pati logika negalioja Ukrainai? Ten vis dar kalbama atgrasymo kalba, o ne konkrečių pajėgumų, kurie bus panaudoti, jei, tarkim, Rusija ryšis panaudoti cheminį ginklą.
Man atrodo, kad ypač Jungtinės Valstijos labai aiškiai brėžia skirtį tarp NATO valstybių ir ne NATO valstybių. Kitaip tariant, jeigu būtų grėsmė NATO valstybei – net ir kibernetinė, o jau nekalbant apie karinę – tuomet būtų reaguojama su visa aljanso galia ir ginkluote. Galima tik spėti, kas būtų jeigu būtų, jeigu Ukraina būtų spėjusi įstoti į aljansą šiek tiek anksčiau.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
