Šiek tiek vėluodami, nedrąsiai į pirmą lietuvių kalbos pamoką renkasi prieš mėnesį į Raseinius iš talibų užimto Afganistano Lietuvos karių atvežti afganistaniečiai. Vyrai sako, kad jaučiasi tarsi pirmokai sugrįžę į mokyklos suolą: „Kai ėjome čia, pagalvojome, kad esame tarsi pirmokai.“
Per mėnesį čia, Lietuvoje, afganai jau moka kelis paprastus lietuviškus žodžius: „Labas rytas. Sveikas.“
Savanorių vedamose pamokose jie tikisi išmokti susikalbėti lietuviškai bent paprasčiausiose situacijose.
„Visi, kas ateina į naują aplinką, privalo, visų pirma, išmokti vietos kalbos, kad integruotųsi į bendruomenę su žmonėmis. Tai būtinybė norint gyventi naujoje aplinkoje“, – teigia afganistanietis Fathim.
„Tikslas yra išmokyti susikalbėti, kad galėtų spęsti pirmines problemas. Tenkinti tuos minimalius poreikius, prašyti pagalbos, atsakyti į elementarius klausimus“, – aiškina Švietimo pagalbos tarnybos direktorė Reda Kunickienė.
Pamokos vyksta du kartus per savaitę, dviem pamainomis, trijose klasėse iškart, po maždaug 15–20 žmonių vienoje klasėje. Vaikai mokytis lietuviškai pradės nuo kitos savaitės, dabar grupėse daugiausiai vyrai, moterys paprašė mokytis atskiroje grupėje ir nenorėjo filmuotis.
„Kartais jos nori būti atskirai, kad jaustųsi patogiau. Tai ne todėl, kad joms nepatiktų būti su vyrais ar jos jų nekęstų. Tai jų pasirinkimas, aš tikiu, kad jos taip jaučiasi patogiau, todėl ir nori būti atskirai nuo vyrų“, – pasakoja afganistanietis Sadiki.
Mokyti afganistaniečius lietuviškai ėmėsi savanoriai.
„Taip, iš tikrųjų buvo gana sunku rasti savanorius, todėl, kad reikia tam turėti, bent jau mūsų siekis buvo atrenkant savanorius, pedagoginį išsilavinimą ir mokėti anglų kalbą. Ir, ko gero, savanorystė mūsų kultūroje dar tik žengia pirmuosius žingsnius“, – tikina R. Kunickienė.
Specialistai džiaugiasi, kad pirmose pamokose afganistaniečiai aktyvūs. „Gal toks pirmas įspūdis, kad vyrukai šiek tiek jau moka kalbėti. Moka keletą žodžių. Gana aiškiai paprašė, ką jiems parašyti ant lentos, ką paaiškinti, turėjo tokių konkrečių klausimų“, – kalba mokytojas Arnas.
Pozivyti ir mokytoja Jurga: „Problemų nemanau, kad bus. Vieni labiau pažengę, kiti gal ir angliškai sunkiau kalba, ir panašiai. Kaip ir mes. Vieni imlesni kalboms, kiti – ne, bet čia svarbiausia motyvacija ir užsidegimas.“
O afganistaniečiams motyvacijos bent jau kol kas netrūksta. Jie tikisi, kad pramokę lietuvių kalbos jie galės susirasti Lietuvoje darbo pagal savo specialybę.
„Aš profesionalus vertėjas, aš noriu toje pačioje srityje dirbti ir toliau. Mokytis daugiau kalbų ir pirmiausiai būtent lietuvių, man labai įdomu. Ši kalba panaši į sanskrito. Man tai labai įdomu, todėl noriu pirmiausiai išmokti lietuviškai kalbėti“, – aiškina afganistanietis Faiz.
Antrina ir afganistanietis Mustafa: „Norėčiau rasti administracinį darbą čia, bet kol kas, kol nežinome sistemos ir visos situacijos čia, kaip yra su darbu užsieniečiams, tad pradžiai bet koks darbas.“
Dažnai gausias šeimas turintys afganistaniečiai sako, kad bandys ieškoti geriau apmokamo darbo.
„Jei mes galėtume gauti geriau apmokamus darbus už 2000 eurų arba 800 ar 1200 eurų, galbūt to užtektų. Bet yra kita problema, kad mūsų šeimose yra po 8 ar 6 šeimos narius“, – tikina afganistanietis Sadiki.
Pagal islamiškus papročius, afganų moterys gali dirbti, tačiau, jei pačios to nori. Žmoną ir vaikus išlaikyti turi vyras.
