Diskusijoje dalyvauja: Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, NSGK narė, socialdemokratė Dovilė Šakalienė, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius ir „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.
NSGK pirmininko teigimu, norint sustabdyti Lietuvos nykimą privalu dėti visas pastangas skatinti gimstamumui, susigrąžinti diasporą, o su išimtimi taikyti labai ribotą migracijos politiką „tik iš kultūriškai artimesnių šalių“.
N. Mačiulis teigia, kad tokia praktika yra ydinga, nes spręsti demografines problemas gimstamumu, nes jis „nepakankamas visose Europos Sąjungos (ES) valstybėse, ypač Lietuvoje“: „Vienas iš sveikiausių kelių, kuris veikia pastaruoju metu – lietuvių reemigracija. Jų labai nemažai grįžo nuo 2019 metų, ir vis dar grįžta kasmet.
Turint omenyje, kad jų gyvena 700 tūkst. (įskaitant ir senąsias emigracijos bangas po tarpukario), vien nuo įstojimo į ES yra apie pusę milijono išvažiavusių, kurie galėtų grįžti“.
– Pone Janulevičiau, koks šiuo metu yra migrantų iš trečiųjų šalių poreikis?
V. J. – Tikėtina, kad yra keliose profesijose. Kalbu apie [vilkikų] vairuotojus, kurie dažniausiai važinėja po visą Europos Sąjungą (ES). Ten trūkumas dar yra. Mūsų žiniomis, 6 tūkstančiai vilkikų Lietuvoje ir gretimoje Lenkijoje yra be vairuotojų.
– O jeigu galėtume suskaičiuoti tūkstančiais?
V. J. – Manau, kad 6-10 tūkstančių būtų poreikis.
– Pone Mačiuli, V. Janulevičius kalba apie nedidelius skaičius. Ar jūs sutinkate, kad poreikis šiuo metu migrantų į Lietuvą <...> tik toks yra?
N.M. – Ne, jis turbūt yra gerokai didesnis, ir tą iliustruoja statistika. Nuo 2019 metų grynoji imigracija yra teigiama (čia kalba eina apie visus atvykusius migrantus, „minus“ emigrantus. Tai yra ir lietuviai grįžtantys) – 200 tūkst. papildomai. Tai yra milžiniškas kiekis naujų gyventojų, ir jie visi beveik yra integruoti į darbo rinkimą.
Pagal paskutinio ketvirčio statistiką užimtumas Lietuvoje tik 6 tūkstančiais dirbančiųjų atsiliko nuo visų laikų rekordo, kuris buvo pasiektas 2007 metais, kuomet gyventojų buvo 300 tūkstančių daugiau Lietuvoje. Tai iš dalies pasiekėme dėl grynosios imigracijos, dėl to, kad padidėjo darbo jėgos aktyvumas labai ženkliai. Tuo metu 60 procentų 15-24 metų amžiaus grupės buvo aktyvūs darbo rinkoje, o dabar virš 70 procentų. Tai labai pasikeitė gyventojų darbingumas ir įsitraukimas į darbo rinką. Ir čia vėlgi reikia turėti omenyje, kad kartais ta imigracija atvažiuojantys gyventojai ne tik užima, bet ir sukuria darbo vietas, ypač, kai kalba eina apie kvalifikuotus darbuotojus.
<...> Jeigu mes kalbame apie kryptingą imigracijos politiką, ji turi būti su labai aiškiais kriterijais – kokio išsilavinimo, kokios profesijos turi būti žmonės, kurie galėtų sukurti darbo vietas ne tik sau, bet ir kitiems. Bet kalbant apie poreikius ilgalaikius, turime visuomenės senėjimą.
– Ponia Šakaliene, pereikime prie valstybės politikos. Turime situaciją, kokią turime. Kaip, jūsų nuomone, turėtų elgtis valstybė esant vienokiems didelės visuomenės dalies lūkesčiams, iš pramonininkų ir verslo poreikio? Kokia turėtų būti valstybės politika?
D. Š. – Mes turime du skirtingus dalykus: demografinį iššūkį ir saugumo iššūkį. Ir apie saugumo iššūkį dabar turime pradėti kalbėti, nes jis yra ateinantis labai skirtingais aspektais.
– Paaiškinkime esmines karo politikos tezes. Karo pabėgėliai priimami iš Ukrainos į Lietuvą, jiems yra specialiai sudarytos sąlygos. Visi kiti iš trečiųjų šalių gali atvažiuoti, jei turi darbą, o jeigu neturi – ne. Tokia yra sistema. Kaip ji turėtų būti keičiama?
D. Š. – Mes turime kalbėti apie keletą dalykų – apie filtravimą tų žmonių – kokie atvažiuoja, kiek mes galime sukontroliuoti. Aš kalbu apie labai įvairias valstybes.
– Žmonės Donbase taip pat turi ukrainietiškus pasus, nors visai nėra tie ukrainiečiai kuriuos mes norėtume turėti omenyje.
D. Š. – Ukrainiečius norėčiau laikyti kaip atskirą grupę, nes tai yra jautrus momentas. Lietuviams ukrainiečiai šiuo metu yra arčiausiai širdies.
<...> Tada tie kiti žmonės, su kuriais sieja religiniai, etnokultūriniai skirtumai sukuria labai daug iššūkių, net ir dabar, kai kalbame apie kylančia radikalaus islamizmo grėsmę. Tą turime turėti omenyje.
Esminė žinia yra resursai ir motyvacija. Mūsų valstybė turi įsivertinti, kiek mums kainuoja kiekvieno imigranto integravimas, kad jis būtų sėkmingas.
– Pone Kasčiūnai, jūs skirtumėte pagal tautą, religiją žmones?
L. K. – Absoliučiai. Tik taip ir būtų galima modeliuoti. Mano moto yra paprastas: pirmiausiai visos pastangos skatinti gimstamumui, susigrąžinti diasporą, o paskutinė opcija – tik labai ribota migracijos politika tik iš kultūriškai artimesnių kraštų.
Visą laidą „Dėmesio centre“ žiūrėkite straipsnio pradžioje.
