Apie tai naujienų portalo tv3.lt aktualijų laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjo advokatas Algimantas Šindeikis ir Seimo narė Agnė Širinskienė.
Pone Šindeiki, turi ar neturi valstybė teisę versti žmones skiepytis vienokiom ar kitokiom priemonėm?
A. Šindeikis: Nėra jokios abejonės, kad mūsų Konstitucijos 28 straipsnis, kuris sako, kad įgyvendindamas savo teises arba naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir nevaržyti kitų žmonių teisių. Tai reiškia, kad žmogaus teisės gali būti ribojamos dėl to, kad tam tikrais atvejais reikia apsaugoti kitų asmenų teises.
Kaip suformulavote „vertimas skiepytis“ – tai nėra visiškai teisiškai tikslu. Niekas neverčia žmonių skiepytis, yra nustatytos sąlygos. Žmonės, kurie nori būti socialinėje bendruomenėje – eiti į kavinę, būti autobuse, jie turi paisyti ten esančių kitų žmonių teises ir tokiu atveju iš jų yra reikalaujamas galimybių pasas, kuriame arba parodyta, kad jis yra pasiskiepijęs arba turi testą, kuris sako, kad žmogus yra sveikas.
Mes suprantame, kad šiuo atveju ne žmonių grupė, pas kurią ateina vienas asmuo, turi įrodyti kažką tai, o tas žmogus, kuris nori būti kartu su jais.
Jeigu valstybė remdamasi Konstitucija gali padaryti tam tikrus ribojimus, tai reiškia, kad jokios žmogaus teisės nėra pažeidžiamos, nors ponas Vėgėlė sakė kitaip?
A. Šindeikis: Taip, būtent su tuo aš nesutinku. Jis galbūt tiksliau sakė, kad yra peržengtas ribojimo mastas, kad mastas yra tokio dydžio, jog peržengia ribas. Tai tokiu atveju čia šiek tiek stokoja argumentacijos, kas yra būtent peržengta. Gal tam tikri smulkūs atvejai ir yra.
Mes šiandien turim asmenis, kurie turi galimybių pasą, ir asmenis, kurie to neturi. Ar šiuo atveju galima šias dvi asmenų grupes traktuoti skirtingai? Taip. Mūsų Konstitucija tai leidžia, kadangi tarp jų yra objektyvus skirtumas. Mes suprantame, kad mokslas labai aiškiai sako, kad pasiskiepijusio žmogaus rizika susirgti, nešioti virusą yra daug mažesnė nei asmens, kuris yra nepasiskiepijęs.
Dėl to tas ribojimas asmenų, kurie yra skirtingi, nuo kitų asmenų yra visiškai konstituciškai pagrįstas.
Ponia Agne, gal iš tikrųjų tie žmonės, kurie nesiskiepija ne dėl sveikatos priežasčių, o dėl to, kad nenori, irgi pažeidžia teises tų, kurie yra pasiskiepiję?
A. Širinskienė: Aš manyčiau, kad valstybė neišnaudoja galimybių pozityviai skatinti. Tai, ką aš matau kitose valstybėse, o domėtis teko nemažai, tai yra ir finansinis skatinimas, ką mes pabandėme pasiūlyti senjorams virš 65 metų amžiaus, ir kartu skatinimas įvairiomis loterijomis ir kitais dalykais.
Mokslinių tyrimų šioje srityje yra atlikta tikrai nemažai, man yra tekę skaityti net ir JAV atliktus tyrimus, kur 25 dolerių pasiūlymas didesnes negu vidutines pajamas gaunantiems asmenims tampa pakankamai svariu motyvu skiepytis.
Daug žmonių atsisako vakcinuotis bijodami šalutinio poveikio ir tos baimės iš dalies yra pagrįstos. Dėl šitos priežasties 16 Europos Sąjungos valstybių turi žalos atlyginimo mechanizmus, kur yra atlyginama žala, kurią padaro vakcinos, kurias valstybė rekomenduoja arba tiesiog nurodo jomis skiepytis. Lietuvoje kažkodėl opozicija turėjo inicijuoti analogišką teisės aktą ir mes praėjusią savaitę pasiūlėme atlyginti žalą.
Šiuo atveju man tikrai gaila, kad visų tų pozityvių faktorių, kuriuos buvo galima pasiūlyti, nes lapkričio mėnesį ponas Dulkys atėjo dirbti į ministro pareigas, tai per tiek laiko tikrai buvo galima pasinaudoti užsienio patirtimi. To dalyko nebuvo padaryta, kaip ir nebuvo domimasi kitų šalių vakcinacijų strategijomis.
Visą pokalbį žiūrėkite vaizdo įraše, esančiame straipsnio pradžioje.
