Renatos Šakalytės-Jakovlevos laidoje „Lūžis“ vieši buvęs kunigas Edgaras Vegys. Po 15 metų, iš kurių septyneri buvo skirti mokymuisi kunigystės, o likusieji - kunigo darbui, Edgaras nusprendė keisti  gyvenimą iš esmės.

Edgarai, tai koks yra esminis tavo gyvenimo lūžis?

Aš ilgai svarsčiau, ar tai yra lūžis ar ne, bet dabar galvoju, kad tikrai juo galiu vadinti sprendimą mesti kunigystę ir grįžti prie dalykų, apie kuriuos svajoju nuo vaikystės. Kai man buvo 18 metų, deja, nepasisekė įgyvendinti užsibrėžto tikslo – nesėkmingai stojau į Vilniaus dailės akademiją ir įvairūs gyvenimo įvykiai susiklostė taip, kad nukeliavau į kunigų seminariją. Bet per 15 metų aistra kūrybai niekur nedingo ir galiausiai net paėmė viršų, grąžindama mane į meninį kelią.

O koks yra esminis šio tavo kelio siekis – tapti tapytoju?

Taip, aš mokiausi tapybos ir ketinau studijuoti Dailės akademijos tapybos katedroje, bet nepavyko. Šios nesėkmės nesureikšminau ir pradėjau galvoti apie kitas galimybes, juolab, kad tuo metu labai aktyviai dalyvavau krikščioniško jaunimo veikloje. Ir matyt visa ši aplinka kurioje buvau, ji turėjo nemažai įtakos mano pasirinkimui stoti į kunigų seminariją. Mane supo labai smagūs, šviesūs žmonės, su kuriais buvo įdomu leisti laiką. Paskui, po studijų, kai susidūriau su realybe ir jau nebebuvau jaunimo grupėje, pradėjau po truputį suvokti, kad ko gero būsiu padaręs klaidą..

REKLAMA

Tai kiek metų tu buvai kunigystėje arba savo „klaidoje“?

Septynerius metus buvau kunigas – dar tiek pat mokiausi būti kunigu. Iš viso 15 metų, nes metai dar skiriami diakonato šventimui. Per visą šį laikotarpį neturėjau labai daug paskyrimų. Pirmoji oficiali mano kunigavimo vieta buvo viena iš parapijų Druskininkuose. Ten tarnavau tik 9 mėnesius.

Vėliau, kai Vilniaus arkivyskupu tapo dabartinis arkivyskupas Gintaras Grušas, jis pasikvietė mane būti asmeniniu sekretoriumi. Šias pareigas ėjau trejus metus, o paskui pasiprašiau, kad išleistų į kariuomenės ordinariatą. Labai norėjau išbandyti tarnystę kariuomenėje kaip kapelionas, nes mano tėvai buvo karininkai ir aš nuo mažens tokioje terpėje augau. Taigi ten praleidau dar trejus metus.

Ir kas tada įvyko po tarnystės kariuomenėje? Kaip galiausiai supratai, kad jau viskas – daugiau nebegali?

Buvo labai daug įvairių minčių, apmąstymų. Aš vis dvejojau, abejojau, tačiau stiprus kūrybos poreikis manyje buvo taip išaugęs, kad nebegalėjau daugiau jo ignoruoti. Dar būdamas kariuomenėje pradėjau svarstyti, ką galėčiau toliau gyvenime veikti be kunigavimo. Nes aiškiai suvokiau, kad vien tik iš tapybos negalėsiu išgyventi – juk esu dar nežinomas ir tokiems menininkams parduoti kūrinius labai sudėtinga. Tuomet pabandžiau mokytis juvelyrikos, bet greit supratau, kad tai ne man. Galiausiai, po įvairių bandymų ir paieškų, susidomėjau floristika.   Pradėjau mokytis šios meno šakos vienoje privačioje Klaipėdos mokykloje, į kurią dėstyti atvyksta užsienio profesionalai. Iškart pajutau, kad tai yra mano „arkliukas“. Man labai svarbu, kad kurdamas puokštes ir įvairias kompozicijas gaunu greitą rezultatą.

REKLAMA

Bet Edgarai, ar kunigaujant viso to nebuvo galima suderinti? Ir floristikos, ir tapymo?..

Turbūt esame girdėję apie kunigus, kurie buvo ir žymūs tapytojai. Tie dalykai tikrai vienas kitam netrukdo. Bet kai aš pradėjau gilintis ne tik į tapybą, bet dar ir į floristiką, pasidarė šiek tiek sudėtinga. Po pokalbių su arkivyskupu galiausiai priėjome prie išvados, kad šitie dalykai nebesuderinami.

Ne dėl moralinių kokių nors aspektų, o labiau dėl dėmesio parapijiečiams. Pas mus dar labai gajus mąstymas, kad kunigas turi tik kunigauti, todėl į dekoruojantį bažnyčią ar viešbutį kunigą, ko gero, būtų žiūrima labai įtariai. Taigi galiausiai turėjau pasirinkti – neliko kitos išeities.

Tačiau ar tikrai buvo taip lengva apsispręsti ir pasirinkti?  Ar visgi buvo sunku palikti kunigų luomą?

Iš tikrųjų aš ilgą laiką jau spirgėjau, kada visa tai pagaliau baigsis ir kada galėsiu laisvai daryti tai, ką noriu. Nes norėdamas vykti į paskaitas floristikos mokykloje, turėdavau imti atostogų.

Niekam nesakydavau, kur važiuoju. Priimdavau iš draugų ir pažįstamų užsakymus, bet kone slaptai.. Toks dvigubas gyvenimas ir slapukavimas labai vargino, nors, atrodo, juk nieko blogo nedariau. Ir kai galiausiai sau atvirai pasakiau, kad gana – daugiau nebegaliu šitaip blaškytis, reikia rinktis vieną kažkurią sritį ir keliauti pirmyn, tada apsispręsti nebebuvo sunku. O pranešus sprendimą arkivyskupui, man neįtikėtinai palengvėjo! Nebereikėjo daugiau veidmainiauti nei prieš kitus ir svarbiausia – prieš save patį. Kad nekankintų nuolatinis nerimas, kad nesmogtų depresija ar kitos ligos, reikia būti atviram ir sąžiningam pirmiausia su savimi. Mes kartais turime priimti kardinalius sprendimus vien tik tam, kad išsaugotume gerą savijautą ir sveikatą.

REKLAMA

O kaip reagavo tavo šeima ir artimieji išgirdę, kad meti kunigystę?

Mama reagavo labai skaudžiai. Ir iki šiol turbūt dar nėra iki galo susitaikiusi su tuo, bet ji beveik visada jautriai reaguodavo į mano sprendimus gyvenime. Turbūt visos mamos tokios jau yra.. Kai aš nutariau stoti į kunigų seminariją, ji irgi reagavo labai skaudžiai. Manau, kad mama tiesiog nesitikėjo, jog galiu kažką panašaus pasirinkti, nes nebuvo jokių išankstinių kalbų ar užuominų. Galiausiai per 15 metų susitaikė su tuo, kad jos sūnus yra kunigas, bet tada vėl netikėta žinia - aš metu kunigystę! Visgi matydama, jog man sekasi dalykai, kuriuos pasirinkau, jog esu laimingas, mama irgi nusiramino. Be to, ji puikiai žino, kad vis tiek padarysiu taip, kaip noriu. O draugai, išgirdę mano sprendimą, kone visi palaikė. Net bendruomenė, kurioje kunigavau, pozityviai reagavo į žinią, kad noriu atsiduoti kūrybai.

Bet šiandien, Edgarai, tu jau esi absoliučiai laisvas pasaulietis ar vis dar kunigas? Koks tavo statusas?

Kol kas mano oficialus statusas yra toks - aš vis dar kunigas. Deja, bet „paleidimo“ procesas yra tikrai ilgas ir sudėtingas – kartais gali trukti ne vienerius metus, o dešimtmetį. Maža to, šiandien esu net „nesuspenduotas“ kunigas, todėl galiu atlikti visas pareigas, kurias turėjau iki šiol - priimti išpažintį ar sutuokti poras, tačiau to nedarau, nes žinau, kad šitoks mano elgesys būtų paprasčiausia saviapgaulė ir veidmainiavimas.

Jei tu tebesi kunigas, vadinasi, negali daryti dalykų, draudžiamų kunigams, pavyzdžiui, tuoktis?

Tikrai taip, to daryti negaliu. Bet šiuo momentu man tai ir nėra aktualu. Apie vedybas tikrai negalvoju, nes tiesiog neturiu su kuo tuoktis. O kiek truks mano „išlaisvinimas“ iš kunigų luomo – viskas priklausys nuo popiežiaus valios. Visi reikiami dokumentai jau parengti ir labai tikiuosi, kad artimiausiu laiku iki jo nukeliaus. Kol kas belieka tik laukti, tačiau šis laukimas netrukdo imtis darbų, kurie man teikia pilnatvę ir yra svarbūs.

REKLAMA

O tavo asmeninio gyvenimo laisvė? Ji kol kas irgi suvaržyta?

Žinai, man pasidarė absoliučiai nebesvarbu, kas ką pasakys ar pagalvos! Dabar nuoširdžiai jaučiu tą savo asmeninio gyvenimo laisvę, kai esu atsakingas tik už save ir tas jausmas yra be galo malonus. Net užburiantis! Bet tai labiau susiję su mano darbais, kūryba, o ne su romantiškais išgyvenimais. Nes į pasimatymus aš kol kas nevaikštau ir net neturėjau tam laiko – buvo labai įtempta ir darbinga vasara.

Bet būdamas kunigu negalėjai daug ko sau leisti – 15 metų privalėjai gyventi celibate ir dabar, kai tavęs tai nebevaržo, atrodo, galėtum nerti stačia galva į santykių kūrimą. Ar tau apskritai reikia kito žmogaus šalia?

Dabartiniame savo gyvenimo etape tikrai dar apie tai negalvoju, nes nuo išėjimo iš kunigystės praėjo tik pusmetis. Aš turbūt esu pripratęs prie tos vienišystės, kad net sunku būtų kažką staiga įsileisti į savo gyvenimą, į asmeninę erdvę. Tai tikrai būtų dar vienas lūžis mano gyvenime ir bent jau kol kas prie to nepriėjau. Juk 15 metų nėra mažas laiko tarpas ir per jį aš privalėjau gyventi kitaip, turėjau koncentruotis į dalykus, kurie pasaulietiškame gyvenime gal būt nėra tokie svarbūs.

Man iš tikrųjų labai įdomus tas momentas, Edgarai, kaip tau pavyko? Juk į kunigystę žengei vos 18 metų! Ar lengva buvo su viskuo susitaikyti?

Kai padarai sprendimą, priimi ir taisykles, kurios yra susijusios su tuo sprendimu. Aš nutariau stoti į kunigų seminariją ir puikiai žinojau, kas manęs laukia, kokia ten yra tvarka ir kokios taisyklės. Mokslų pradžioje buvo labai daug veiklos, paskaitų, seminarų ir tokiu būdu mintys koncentravosi į visai kitus dalykus.

REKLAMA

Aš didžiąją laiko dalį praleisdavau bendruomenėje su studentais, dėstytojais, todėl nebuvo kada savęs apkrauti šalutinėmis mintimis. Bet kai išėjau iš seminarijos ir buvau paskirtas į parapiją, prasidėjo kitokios mintys. Nes uždarius bažnyčios duris ir grįžus į namus, visą laiką būni vienas. Ilgainiui tai gali pradėti slėgti, bet aš stengdavausi rasti vis kokių nors veiklų – pradėjau sportuoti, susitikdavau su bičiuliais, kad tik neapsikraučiau sunkiomis mintimis. Juk nesam būtybės, kurios vedamos tik instinktų – mes turim protą, valią ir galime save valdyti.

Tai Liudo Vasario iš „Altorių šešėlio“ patirties neįgijai, kai teko rinktis tarp kunigystės ir moters?

Ne, tokios patirties neturėjau. Bet neneigsiu, kad kalbų visokių apie save teko išgirsti – ypač po to, kai mano sprendimas pasitraukti iš kunigystės tapo viešu. Daug kam atrodė, kad veržiuosi į pasaulietišką gyvenimą būtent dėl moters. Pasitaikė kalbų, kad atsisakau kunigo pareigų ir dėl vyro – šiais laikais tai jau nieko nestebina… Tačiau aš žinau, dėl ko išeinu iš kunigų luomo ir esu ramus. Šimtu procentų už mano sprendimo nestovi jokie meilės ryšiai – nei su moterimis, nei su vyrais.  Kiekvienas turi savo nuomonę ir gali galvoti, kas jam patinka, tačiau aš stengiuosi į tai nekreipti dėmesio.

O kaip tu save įsivaizduoji po 5 ar 10 metų? Ar turi siekį nukonkuruoti vieną žymiausių Lietuvos floristų – Mantą Petruškevičių?

Mano tikslas yra tapti savo srities profesionalu ir norėčiau ateityje tokiu būti. Tikrai nesiekiu nukonkuruoti nei Manto Petruškevičiaus, nei jokių kitų floristų. Aš tik noriu atrasti savo stilistiką, kūrybos braižą ir taip „prasimušti“ į profesines aukštumas. Tikrai daugybei žmonių Manto kūryba patinka, bet aš bandau ieškoti savo kelio į jų širdis. Šiuo metu labiau koncentruojuosi į floristiką, kuri yra arčiau meno, o tai nėra tik sumerkti gražiai gėles. Planuoju dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose konkursuose ir tokiu būdu įgyti dar daugiau žinių.

REKLAMA

O kaip įsivaizduoji savo asmeninį gyvenimą, pavyzdžiui, po 10 metų? Kokie ten pokyčiai tave džiugintų?

Aš esu žmogus, kuris gyvena šia diena ir apie ateitį, ypač susijusią su asmeniniais potyriais negalvoju. Plaukiu pasroviui ir tiek. Aš tikrai nesvajoju kol kas apie šeimą ar vaikus. Turiu šunį ir man to šiai dienai pakanka. Taip pat esu trijų nuostabių vaikų krikštatėvis ir jie su kaupu užpildo poreikį turėti savų.

Be to, dauguma mano draugų jau turi vaikų ir tai matydamas labai aiškiai suprantu, kokia tai atsakomybė, kiek daug dėmesio jie reikalauja, o šiai dienai tam visai nesu pasirengęs. Aš taip troškau būti nepriklausomu, turinčiu asmeninę laisvę, kad tikrai artimiausiu metu netrokštu vėl įsisprausti į rėmus, kurie varžytų mano kūrybiškumą, norą daryti tai, kas tikrai svarbu ir reikšminga. Tiesiog, nebenoriu būti atsakingas už kitus – tik už save.

Dar vienas momentas, kuris pastaruoju metu tampa vis aktualesnis – daugėja kunigų, prisipažįstančių apie savo homoseksualumą. Kai kurie jų atsisako dėl to kunigystės, o kiti – nepaisant atvirumo – nori toliau likti kunigais. Kaip tau atrodo, ar homoseksualumas gali turėti įtakos kunigavimui?

Aš nuoširdžiai manau, kad lytiškumas arba seksualinė orientacija – ji nieko nepasako apie žmogų. Ir tai niekaip nepakeičia žmogaus kokybės, jo profesionalumo, darbo rezultatų. Tai tikrai neturi jokios įtakos nei jo talentui, nei tinkamam pareigų atlikimui.

Deja, tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse tai daugeliui vis dar atrodo nesuderinami dalykai. Tačiau pamirštamas vienas labai svarbus niuansas – prieš tapdamas kunigu, vyras juk įsipareigoja gyventi celibate. Vadinasi, ar jis yra tradicinės ar netradicinės seksualinės orientacijos, tai nieko nekeičia, nes vis tiek privalai gyventi skaisčiai.

REKLAMA

Čia svarbus tik kunigo atvirumo momentas – jeigu jis geriau jaučiasi apie tai pasakydamas savo parapijiečiams, tuomet puiku, tačiau dažnu atveju įvyksta priešingai, nes žmonės neįvertina tos atvirumo dovanos… Jie sutrinka ir įvyksta atstūmimas, nes Lietuvoje požiūris į homoseksualus apskritai yra stigmatizuotas.

Todėl aš irgi nežinau, ar pasakyčiau savo bendruomenei, kad esu gėjus, jei toks būčiau. Kartais ir bažnyčios hierarchija prašo apie tai geriau patylėti, nedrumsti vandenų, nes gal bijo suteršti tą savo teisuoliškumo aureolę.

Yra daugybė žmonių, kurie ne vienerius metus galvoja, kad daro savo gyvenime ne tuos dalykus, kuriuos iš tikrųjų norėtų. Tačiau jie bijo žengti ryžtingą žingsnį ir viską keisti. Koks būtų tavo patarimas?

Aš manau, kad lūžių bijoti tikrai nereikia. Svarbu kartais vadovautis ne tik blaiviu protu, kuris dažnai sufleruoja likti saugiame, patogiame gyvenimo etape, net jeigu šis neteikia jokio džiaugsmo ar pilnatvės. Aš pusę metų gyvenu kitaip ir vis dar negaliu atsidžiaugti, kad, pagaliau, turiu galimybę būti savimi, kad nereikia jaudintis dėl dalykų, kurie man teikia laimę, pasitenkinimą.

Esminis momentas ne tik išdrįsti kažką keisti gyvenime, bet pirmiausia išdrįsti būti sąžiningu su pačiu savimi. Nebijoti sau užduoti klausimų ir atvirai į juos atsakyti. Tiesiog jeigu jaučiatės pavargę nuo visko – gerai pailsėkite. Jeigu pailsėjote ir vis tiek jaučiatės pavargę, tuomet jau keiskite kažką savo gyvenime.

 

Petras
2019-12-09 19:45:36
Žmogus savo gyvenime nedarė blogų dalykų ,o pakeitė buvusius įpročius ir pasuko meno kryptimi. Toks likimas ,sėkmės tam vyrui jo pasirinkime.
Atsakyti
Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!
Danute 2019-12-13 09:16:17
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Sekmes Jus pasirinkot kita profesija o I ja tikriausiai pastumejo Dievas nes jis anksciau uz Jus pajuto kad viduje estate kitokios taip pat grazios profesijos atstovas todel eikite pirmyn sekmes visko pasieksite todel kad estate atviras sau ir pasauliui   ATSAKYTI
Virgis. 2019-12-09 22:03:34
Pranešti apie netinkamą komentarą
-1
As uz jo nuomone.   ATSAKYTI
Blaivininkas 2019-12-09 20:38:02
Pranešti apie netinkamą komentarą
-3
Galėtų kunigai per mišias vyną (velnią) ne gerti, bet lieti lauk, kad mūsų džiaugsmui nieko netrūktų.   ATSAKYTI
Va 2019-12-10 11:26:14
Pranešti apie netinkamą komentarą
-1
Blaivininkas netiki Mišios dalimi- eucharistija...  
Emma 2019-12-09 20:33:19
Pranešti apie netinkamą komentarą
-6
Nоrite susіrasti mеrginą viеnai nаkčiai? Svеiki аtvykę - w­ww.lad­y4.fu­n   ATSAKYTI
Patirk Dievo Gailestingumą, Galybę... 2019-12-28 01:01:44
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Tegelbsti tave, sese Kristuje, Dievas Gailestingasis!!!  
Petras 2019-12-09 19:45:36
Pranešti apie netinkamą komentarą
-3
Žmogus savo gyvenime nedarė blogų dalykų ,o pakeitė buvusius įpročius ir pasuko meno kryptimi. Toks likimas ,sėkmės tam vyrui jo pasirinkime.   ATSAKYTI

Top Video

Pamatykite: 10 Kobe Bryanto metimų, atnešusių komandai pergalę
DABAR RODOMA
Pamatykite: 10 Kobe Bryanto metimų, atnešusių komandai pergalę
DABAR RODOMA
40 įspūdingiausių Kobe Bryanto karjeros dėjimų
DABAR RODOMA
Bryanto karjeros kelias NBA
DABAR RODOMA
Tarasovai atvirai prabilo apie skyrybas: negailėjo kritikos strėlių
DABAR RODOMA
Neįtikėtina Algimantės kova: dvidešimtmetė net du kartus įveikė vėžį
DABAR RODOMA
Klientas nustėro: kartu su maistu – šokiruojantis radinys lėkštėje
DABAR RODOMA
„Tesla“ automobiliu į garažą važiavusi moteris nustėro: nuostoliai nejuokingi
DABAR RODOMA
Žvėriškas Sabonio pasirodymas prieš „Timberwolves“
DABAR RODOMA
Rusijos cirko pasirodymas virto tragedija: vaikai stebėjo paklaikę
DABAR RODOMA
Praeiviai nesuprato, kas vyksta automobilyje: pamatę iš arčiau – vos patikėjo
REKLAMA
Neda Emilija Silkinytė (nuotr. Organizatorių)
Renatos Šakalytės-Jakovlevos laidoje „Lūžis“ vieši 23 metų Neda Silkinytė. Iš mažo Krakių miestelio Mažeikių rajone kilusi ir dabar Vilniuje gyvenanti mergina pasakoja, kaip ...
Algimantė Daugėlaitė  (nuotr. asm. archyvo)
Renatos Šakalytės-Jakovlevos laidoje „Lūžis“ vieši studentė Algimantė Daugėlaitė. Iš Gargždų kilusi mergina dalinasi savo gyvenimo lūžiu, kuris suteikė ir jai, ir šeimos ...
„Jos geriau mane supranta. Emocinis ryšys yra neįtikėtinai stiprus. Aš visapusiškai esu laimingesnė šalia moters“, – tikina Syga. (nuotr. asm. archyvo)
Renatos Šakalytės-Jakovlevos laidoje „Lūžis“ vieši vilnietė Syga Mykolaitytė. Iki tol ne vieną draugystę turėjusi su vyrais, ji jau keletą pastarųjų metų kuria artimus ...
Išsivadavusi iš smurto, Beata pražydo
Renatos Šakalytės-Jakovlevos laidoje „Lūžis“ vieši verslininkė Beata Obolevič. Beveik 12 metų trukusi jos santuoka primena siaubo filmą.  Vilnietė atvirai pasakoja, kokį ...
Meningokoko siaubą per Kalėdas išgyvenusi Aurelija: mane nuo mirties skyrė vos 4 valandos (nuotr. asm. archyvo)
Renatos Šakalytės-Jakovlevos laidoje „Lūžis“ vieši studentė iš Kauno – Aurelija Ivanauskaitė. Prieš ketverius metus Kūčių išvakarėse aštuoniolikmetei smogė žaibinė ...
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų