Dėl pavėluotai gauto pašto viešai kaltinami eiliniai paštininkai.
Kaimuose žmonės negauna užsiprenumeruotų dienraščių, Vilniaus m. siunčiama korespondencija vėluoja, skundžiasi net teismai.
Tačiau kaip visada – tiesa slypi kažkur anapus… Sugriauta pašto infrastruktūra įvilioja į spąstus vis didesnį ratą pašto klientų ir gavėjų. Nekontroliuojamos privačios pašto bendrovės “užėmė” pelningiausius ir net valstybinės svarbos klientus, atimdamas iš AB “Lietuvos paštas” pajamas, pastarasis mažina paštininkų skaičių, likviduoja pašto skyrius, siekdamas išvengti bankroto.
Pašto problemos pradėjo ryškėti po tai, kai 2006 m. sausio 1 d. Valstybės įmonė “Lietuvos paštas” tapo akcine bendrove. Nors, kol kas visos bendrovės akcijos vis dar priklauso valstybei, tačiau bendrovės vadovai visus sprendimus priima patys. Jiems jau nereikia atsiklausti Vyriausybės dėl gyvybiškai svarbios pašto infrastruktūros – pašto skyrių Lietuvoje uždarymo ir jų turto pardavimo. Privatizuojami net kultūros paveldo paminklai – pašto skyriai, dažniausiai įsikūrę miestų ir miestelių centruose turintys istorinę vertę pastatai.
Paštas Lietuvoje veikia tyliai, bet labai greitai, tik klientų paštą pristato vis lėčiau ir lėčiau. Greitai mėnesiais, o gal net metais lauksime mums skirto laiško, siuntinio arba net niekada nesužinosime, kad mums kažkas kažką siuntė.
AB „Lietuvos pašto”, kokį mes vis dar neseniai prisimename, beveik nebėra – tik vieną kitą kalėdinį atviruką ar neregistruotą laiškelį jis dar nešioja. Pareikalauti anksčiau visus tenkinusių paslaugų nebėra iš ko, nes masiškai pradėta liberalizuoti pašto paslaugų teikėjų bei pasiuntinių paslaugų teikėjų rinka, nors tokia koncepcija viešai neišdiskutuota.
Ryšių reguliavimo tarnybos duomenimis šiandien Lietuvoje jau veikia 14 privačių pašto bendrovių, kurioms išduoti leidimai, suteikiantys teisę teikti pašto paslaugas, įskaitant AB „Lietuvos paštą” ir net 81 pasiuntinių paslaugų teikėjai, įskaitant ir AB „Lietuvos paštą”.
Nors leidimai teikti pašto paslaugas išduodami tik su sąlyga, kad aptarnaujamoje teritorijoje privalo įrengti paslaugų teikimo vietas, tačiau bendrovės šio reikalavimo nevykdo. Privačios pašto bendrovės dažniausiai turi tik vieną ofisą ir samdo žmones dirbti paštininkais mažiau nei už minimumą. Paštininkai už tokį nesuvokiamai menką atlyginimą turi lakstyti po visą miestą išnešiojant registruotus ir neregistruotus laiškus jų gavėjams.
Pašto ryšys sutrūkinėjęs, problemos kyla ir su paprasta pašto korespondencija, laiškai pašto dėžutes pasiekia vis lėčiau. Tačiau nepalyginti skaudžiau nutrūkęs pašto ryšys smogia registruoto pašto bei siuntų siuntėjams ir gavėjams. Neseniai dienraštyje “Vilniaus diena” aprašyta, kad teismuose ėmė strigti bylų nagrinėjimas, švaistomos proceso dalyvių ir valstybės lėšos, o priežastis ta pati – „lėtapėdis” paštas.
Pasak teisėjo, pranešimų apie tai, kad įteikti šaukimai į teismą iš pašto sulaukia tik po dviejų ar trijų savaičių, kai jau pasibaigę visi terminai, o tada vėl tenka siųsti šaukimą iš naujo, tikintis, o gal šį kartą pavyks… Baisu net pagalvoti, kaip finansiškai nukentėtų gyventojai, jei, pavyzdžiui, kas nors leistų vienai privačiai bendrovei tokiu būdu aptarnauti ir teismus ir antstolius. Antstoliai tik džiaugsis, kad paštas neranda gyventojo, nes pradelsus mokėjimus jie gaus užaugusius delspinigius ir didesnį atlyginimą.
Kai kurie teismai pradėjo naudotis privačios pašto bendrovės paslaugomis, tikėdamiesi, kad privatus paštas aptarnaus greičiau, tačiau ir tai problemos neišsprendė. Privataus pašto paštininkas, turintis pristatyti registruotą laišką gyventojui ir pastarojo neradęs namuose, nešiojasi su savimi, tol kol gyventojas neatsiliepia į jam paliktą raštelį su prašymu paskambinti paštininkui, nurodytu telefonu ir susitarti dėl susitikimo abiem pusėms patogiu laiku ir sutariant dėl vietos.
Privatus paštas, skirtingai nei AB “Lietuvos paštas”, neturi išvystytos pašto infrastruktūros (pašto skyrių) visoje miesto teritorijoje, todėl raštelyje nurodomas privataus pašto ofiso adresas, kuriuo gyventojas turėtų ieškoti jam skirto laiško ar siuntinio. Tačiau nuvykęs į privataus pašto ofisą gyventojas jam skirto laiško gali ir nerasti, nes jį vis dar turi paštininkas.
Taigi, paštininku tampa pats gyventojas vaikydamasis savo paštą. Be to, yra dar viena išeitis – sėdėti namuose ir laukti privataus pašto paštininko. Alternatyvų ir problemos sprendimo būdų yra, tik jos turi būti sprendžiamos valstybės valdymo lygmenyje. Visų pirma, privačioms pašto bendrovėms turi būti išduodami leidimai teikti pašto paslaugas tik su sąlyga, kad jie yra įsirengę visuose miesto mikrorajonuose pašto skyrius, arba sudarę paslaugų teikimo sutartis su bendrove, kuri jau turi tokį pašto skyrių. Antra, atininkamo mikrorajono gyventojai turi būti informuoti, kur yra įsikūręs juos aptarnaujantis pašto skyrius ir viešai nurodytas jo darbo laikas.
Nors Europos sąjunga ir pastebėjo, kad nevaldomas ir nekontroliuojamas pašto paslaugų liberalizavimas sukelia daugybę problemų – trikdo valstybės funkcionavimą, vis dėlto Europos parlamentas jau patvirtino direktyvą, pagal ES šalys narės turi iki 2010 metų gruodžio 31 d. liberalizuoti pašto paslaugų rinką. Kyla klausimas kaip valstybė užtikrins laiškų surinkimą ir pristatymą bet kuriam gyventojui mažiausiai kartą per dieną, penkias dienas per savaitę, net ir atokiausiose vietovėse?
Valstybės kontrolės duomenimis savo pašto struktūros dar nesuardė Danija, Ispanija, Prancūzija, Liuksemburgas, Graikija, o Kipro paštas yra vienas iš Vyriausybės departamentų. Kitos Europos sąjungos šalys suskubo nacionalinius paštus reorganizuoti į akcines bendroves, o Olandijoje visas paštas jau kontroliuojamas privatininkų.
Lietuvos valdžios institucijos baigia prarasti visus svertus kontroliuoti pašto paslaugų teikimą. Nei AB “Lietuvos paštas” nei privačios pašto bendrovės jau dabar nevykdo Pašto įstatymo nuostatos “užtikrinti, kad pašto paslaugos būtų teikiamos nenutrūkstamai, be diskriminavimo, visiems pašto paslaugų naudotojams vienodomis sąlygomis visoje šalies teritorijoje kiekvieną darbo dieną ir ne mažiau kaip penkias dienas per savaitę.”
Pašto infrastruktūros sugriovimas yra nepateisinama klaida, kurią reikėtų nedelsiant ištaisyti. Pašto paslaugos priklauso monopolinių paslaugų grupei – tai yra ryšiai, kurių pagalba transportuojama svarbi valstybės korespondencija. Svajonė, kad pašto funkciją siunčiant korespondenciją pakeis šiuolaikinės technologijos, išsipildys dar negreit.
Reiktų ne tik, kad šalyje pradėtų pagaliau veikti elektroninis parašas, bet ir kad visi piliečiai turėtų nuolatinį priėjimą prie interneto ir mokėtų juo naudotis nepriklausomai nuo jo socialinės padėties ir amžiaus. Tada galėtume atsisakyti senojo pašto paslaugų – jis tiesiog galėtų transformuotis į elektroninio pašto paslaugų bendrovę. Bet tai jau ateities vizija.
