Lietuvoje gyvena ir kuria Petro Vileišio tipo verslininkų, bet jie visuomenėje nematomi. Į viešumą aktyviausiai lenda verslo veikėjai, kurių elgesį geriausia paaiškinti pagal Sigmundo Freudo psichoanalizės principus, mano istorikas ir publicistas Egidijus Aleksandravičius.
„Man regis, mes jau stovime ant slenksčio, tad artimiausiu metu sulauksime daugiau iniciatyvų iš įdomių žmonių, kurie yra tarytum P. Vileišio sekėjai“, – sako profesorius, pats sutinkantis verslininkų įvairiuose klubuose.
Užpraėjusiame savaitraščio numeryje signataras, dabar verslininkas Jonas Tamulis papasakojo, kaip kartu su Dariumi Mockumi išsaugojo istorinį „Neringos“ restoraną. Geras pavyzdys?
Žavu. Galima džiaugtis, kad kai kurie verslininkai, apie kuriuos sklando ne visada vienodi gandai, buvo taip jautrūs. Tiesa, garsioji Kauno Konrado kavinė sunyko ir tapo parduotuve.
Kitas pavyzdys – Viktoras Butkus, sėkmingai pardavęs biotechnologijų įmonę, kaip normalus senojo pasaulio padorus verslininkas investuoja į viešąjį gėrį pelno dalį skirdamas lietuviško meno kolekcijai formuoti ir pradėjęs derėtis dėl savo privačios galerijos dešiniajame Neries krante.
Šiais laikais net skamba neįprastai: oho, verslininkas išsaugojo istorinę vietą, oho, atidaro galeriją.
Jeigu Abrahamas Maslow nesuklydo su savo teorijomis, net posovietinis pokolonijinis subjektas ilgainiui turi perlipti iš vienos motyvacijos pakopos į kitą: daiktai ir didesnis pinigų kiekis ima nebeteikti prasmės ir pasitenkinimo. Kai kas įsigijo jau ne vieną mersedesą. Lenktynės rodant savo roleksus nebeteikia prasmės.
Dalyvaudamas klubuose matau, jog vis daugiau verslo žmonių pradeda ieškoti aukštesnių idealų.
Vis dėlto ankstesniais laikais tokių, regis, būdavo daugiau.
Tokie žmonės kaip Petras Vileišis galėjo dorai uždirbti milžiniškus pinigus būdami auksinės galvos, globaliai skambantys veikėjai bei rangovai ir kartu galėjo paaukoti pinigus kokiam nors leidiniui arba kultūros reikalams. P. Vileišis buvo milžiniškų gebėjimų – savo galvoje turėjo net Baikalo–Amūro magistralę ir pats būtų ją greičiau pastatęs negu visi Brežnevo komjaunuoliai. Jis Mokslo draugijai atidavė savo kunigaikštišką vilą Antakalnyje, kur dabar yra Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Tiesiog atidavė?
Taip. Ir išvažiavo kurti verslo. Nagi daryk nedaręs tuos pinigus – prasmės tai nesukurs. Prasmės generuojamos per veiksmą. Arba gali kaip pajacas nuolat sau pirkti vietą viršelyje ir pasirodyti prie Kenijoje nušautos antilopės.
Atsimenu ir Joną Šliūpą – aušrininkas ir kartu verslininkas.
Jis pirmiausia buvo medikas. Medicinos praktika tuomet leisdavo žmogui pakankamai gerai gyventi. Tačiau kiek jis aukojo! Ne tik pinigų, bet ir savo talentą, laisvą laiką. Mes J. Šliūpą ar P. Vileišį atsimename kaip tautinio atgimimo tėvus, patronus, steigėjus, bet ne kaip verslininkus. Ką jau čia – verslininkas! Šiandien tai skamba neprestižiškai. Apskritai pamėginkite atrasti naujo tipo buržua, princą, kuris būtų teigiamai vaizduojamas tautosakoje ir literatūroje.
Lietuviai dar nėra susigyvenę su turtu, taip pat su galimybe, kad žmogus, pasiekęs daug savo versluose, gali būti doras, gabus ir nebūtinai išprotėjęs save demonstruoti prie brangaus automobilio arba televizijos laidoje „šok su manimi, šok be manęs, šok be galvos“.
Tikiu, kad yra būrys žmonių, apie kuriuos nieko nežinome, apie kuriuos nieko neišgirsi, nes jie nelenda į šiuos paviršius, nepriklauso brangiam „pijarui“, savo įvaizdžio formuotojų cechui. Jie gėrį daro tyloje. Tikiu, kad Lietuvoje verslo sluoksnis yra žymiai šviesesnis, negu jį bando pateikti visuotinio pavydo ir pavėluotos socialistinės pagiežos bendruomenė.
Susidaro įspūdis, kad anksčiau verslininkai, aktyviai dalyvavę ir kultūroje, buvo viešumos žmonės. Galbūt šiais laikais tokie J. Šliūpo tipo verslininkai yra pasislėpę ir mažiau matomi? Gal viešumo faktorius ir yra skirtumas tarp tarpukario ir dabartinės Lietuvos verslininko portretų?
Dar lengviau būtų įžvelgti ne skirtumus, o panašumus. Tas turtingas fabrikantas tautiniame pasakojime vis dėlto nebuvo labai gerbiamas žmogus. Nei dabar, nei „prie Smetonos“. Tapdavo gerbiamas ne dėl savo sėkmingo verslo, o dalyvaudamas kultūriniame gyvenime. P. Vileišis sukūrė įvaizdį dalyvaudamas, rašydamas knygas, leisdamas laikraštį, pirmas pradėjo mokėti tikrus honorarus korespondentams ir autoriams. Jis juk visą metalo dirbinių fabriko pelną sukišo į dienraštį „Vilniaus žinios“. Ilgą laiką neturėjome geresnio dienraščio už šį, kuris buvo padorus ir visiškai nepelningas. Atrask dabar tokį – save žlugdantį dėl idealo ar principo.
Amžiną atilsį pramonininkas Bronislovas Lubys leido „Lietuvos žinias“.
Bet jis neaukojo savo fabriko, ir nemačiau jokio B. Lubio idealizmo – paprasčiausiai turėjo gynybos ir puolimo, galios įtvirtinimo įrankį. Tiek, kiek gero yra „Lietuvos žiniose“, nebuvo susiję su B. Lubio idealais.
Lietuvos verslo sluoksnis per pirmus du dešimtmečius sureikšmino savo įtaką politiniams procesams. Taip pilietinis sektorius liko neišplėtotas, nes privatusis sektorius visą energiją skyrė valdiškajam lobizmui. Daugelis verslininkų labiau tikėjo valdžia negu visuomene.
Tuo metu P. Vileišis pats kūrė visuomenės ląstelieną, finansavo draugijas. Visas mūsų atgimimas yra kelių tokių žmonių stebuklas – grupė draugų pabudino Lietuvą.Dabar rūpi tik pelnas?
Nebūtinai. Šiems Lietuvos „svarbuoliams“ kaip grybams lietus reikalinga psichoanalizė. Kai kuriems mūsų verslo charakteriams atpažinti ir suprasti padėtų psichoanalitinės procedūros ir aiškinimai.
Tas pats J. Tamulis mano, kad kai kurie verslininkai, kaip „Maximos“ akcininkai, iš pradžių žaidė pagal savo pačių susikurtas taisykles, galiausiai nusivylė ir pasimokė.
„VP grupė“ po „Leo LT“ gali būti visaip interpretuojama ir demonizuojama, bet juk dėl to nepradėsi stigmatizuoti visų jų verslų – Dieve duok, kad jiems sektųsi ir kad jų savanaudiškumas būtų vidutinio lygio (angl. medium selfish). Juk matyti, kiek jie turi išradingumo, intelekto, organizacinių gebėjimų.
Atkreipkite dėmesį, kad didieji pasaulio kapitalistai, kaip Billas Gatesas, dažniausiai būdavo fantazuojantys, kvailiojantys, beveik bohemiški išradėjai ir uždirbo per kitokį konkuravimą – pirmiausia laimėti sugalvojus kokį nors dar nesugalvotą produktą.
O mūsų monopolinių lizdų herojams svarbiausia jaustis pranašesniems. Tad ir „Leo LT“ atrodė labai įtartinas.
2010 metais rašėte: „Per tuos du laisvės dešimtmečius lietuviai anaiptol neišmoko padoriai konkuruoti, niekas neatpratino nuo nesąžiningo varžymosi potraukio.“
Pažiūrėkite kad ir į jaunus žmones, kurie dar nėra nei verslininkai, nei tarnautojai, nei samdiniai. Jie universitete konkuruoja dėl nemokamų vietų, bet masiškai nusirašinėja, vadinasi, konkuruoja nesąžiningai. Tačiau pasakyti, kad šitaip nedorai konkuruoji, dar neįprasta.
Siekiant rezultato vis dar leidžiama apgauti, pristabdyti, uždusinti konkurentą, papirkinėti spaudą. Lietuviai dar nejunta pasitenkinimo laimėti dorai, nepažįsta malonumo žaisti pagal taisykles, neturi noro parodyti kilnų gestą ir susilaikyti nuo kiaulystės konkurentui.
Per bendradarbiavimą įvyksta tokie stebuklai kaip Kauno senamiesčio atgijimas po krizės. Restoranų savininkai iš pradžių manė, kad jeigu šalia atsiras konkurentas, tuomet, velniai rautų, jis bus priešas. Bet staiga suprato, kad atsiradus dešimčiai konkurentų vienoje vietoje laimi visi! Pati tikrovė diktuoja poreikį konkuruoti per bendradarbiavimą. Vienas savininkas nueis pas kaimyną konkurentą pavalgyti, tuomet šis ateis išgerti – šitaip bendradarbiai galės ir pasišnekėti.
CV: Egidijus Aleksandravičius
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Istorijos katedros profesorius
Išeivijos studijų centro vadovas
Akademinio žurnalo „Darbai ir dienos“ redaktorius
Kelių žurnalų ir leidinių redakcijos narys
1994–1998 m. dirbo VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu
1997–2001 m. buvo prorektorius aukštosioms studijoms
2000–2004 m. – VDU Senato pirmininkas
Dėstė Ilinojaus, Helsinkio universitetuose, skaito paskaitas Bolonijos, Varšuvos universitetuose
