Laukuose kruta juda net akmenys – iškelti pašalo ir renkami darbščių rankų. Žemdirbiai ramina: vėlyvas pavasaris neatims derliaus. „Valgyti turėsime“, – sako sėją pradėję žmonės. Ūkininkai pripažįsta: žemės ūkio verslą valdo pinigai ir Dievas, o žmogus yra tik įrankis.
14 valandų darbo diena
Dulkių tumulai vejasi galingą traktorių. Sėja Bazilionų (Šiaulių rajonas) žemės ūkio bendrovės laukuose miežius. Bendrovės traktorių vairuojantis bazilioniškis Elijus Dzimidavičius skaičiuoja, jeigu ne vėlyvas pavasaris, sėja būtų buvusi baigta prieš savaitę. O dabar ji tik prasidėjusi.
Bazilioniškis mena, yra buvę metų, kai sėjos pradžia užtrukdavo, kaip ir šiemet. Derlius vis tiek užaugdavo geras.
„Anksčiau pasėjai, anksčiau nupjausi“, – žino Elijus.
Rytą šeštą valandą jis jau laukuose. „Už traktoriaus vairo iki 8 valandos vakaro mažiausiai, – braukia dulkėmis aplipusią kaktą E. Dzimidavičius. – Pailsėsim vėliau, dabar reikia skubėti“.
Per 14 valandų darbo dieną E. Dzimidavičius apsėja apie 30 hektarų bendrovės laukų.
Namai su vairu
Bazilionų žemės ūkio bendrovės agronomo Rimo Skirmanto visureigyje – žiūronai. Kam jie sėjai?
„Visur nesuspėsiu aplėkti, kartais pro šalį važiuojant užtenka pasižiūrėti pro žiūronus, ar gerai vyrai dirba“, – šypsosi agronomas.
Jo darbo diena laukuose – taip pat nuo šešių ryto. Namo – kaip Dievas duoda – devintą, dešimtą vakaro.
Stovėti ir kalbėtis agronomas neturi laiko. Lipame į agronomo visureigį ir – į laukus, vairuojant galima ir kalbėtis. „Man mašina darbymečiu – kaip namai“, – juokiasi R. Skirmantas.
Nuolatos skamba agronomo telefonas. „Žinoma, baigiam ir neberūpės“, – laukuose triūsiantiems vyrams sako R. Skirmantas.
Agronomas skaičiuoja, kad sėja vyks dar pusantros savaitės. Tada – technikos remontas, laukų purškimas ir derliaus laukimas.
Mėnuo iki žirnių
Šiemet į laukus Bazilionų žemės ūkio bendrovės artojai išvažiavo balandžio 28 dieną.
„Pernai jau žirnius buvome pasėję kovo 28 dieną, o šiemet žirnius bėrėme tik gegužės 2 dieną. Bet gamtos nepakeisi, taikytis prie jos reikia žmogui. Reikia žiūrėti į gamtą, o ne į kalendorių. Ieva žydi – sodink bulves. Dar niekada šia taisykle nenusivyliau“, – sako R. Skirmantas.
Agronomas žino, kad net ir mėnesiu vėliau pasėjus derlius spės užaugti.
„Jeigu nebus kataklizmų rudenį, labai šlapia, tai viskas bus gerai, pamatysit. Dievas žino, ką daro“, – juokiasi agronomas.
Kai kur dar ir dabar bendrovės laukai ne visai išdžiuvę: žemė – yra ir smėlio, ir molio, ir labai gero juodžemio.
„Žiemkenčiai peržiemojo puikiai, nors buvom suvėlinę sėją. Sėjom rudenį apie 700 hektarų grūdinių ir rapsų. Sėjom iki paskutinio, nusižengdami visoms taisyklėms, bet viskas bus gerai, nors sužėlė gana retoki javai dėl vėlyvos sėjos. Bet ekologinius rugius laiku pasėjome, jie ypatingai gražūs. Nebijokit, nebadausim ir šiemet. Pritrūksim lietuviškų grūdų ar bulvių – iš užsienio parsivešim“, – vėl juokiasi R. Skirmantas.
Viską reguliuoja pinigai ir Dievas
„Tręšiam bendrovės laukus, aišku, išskyrus ekologinius. O ką darysi? Iš tręšto lauko grūdų kuliame septynias – aštuonias tonas iš hektaro, o ekologiškų, netręštų – tik dvi tonas“, – sakė agronomas.
Bendrovė ketina atsisakyti ekologinių rugių sėjos, kai tik baigsis penkerių metų programos terminas, nes neapsimoka.
„Anksčiau ekologiniams grūdams buvo didesnės Europos Sąjungos išmokos – kompensacija ūkininkui, o dabar jų nebeliko, todėl finansiškai jų auginti nebeapsimoka, nes ekologinių grūdų kaina už toną – 600 litų. Norėtųsi auginti švarią duoną, bet neišeina. Žemės ūkyje viską reguliuoja pinigas ir Dievas. Pamirškim tuos laikus, kai žemės ūkis buvo tik žemės ūkis. Dabar tai – verslas“, – skaičiuoja R. Skirmantas.
Jis juokiasi, kad savo apie 30 arų javų netręšia, nes laukas tolokai, technikos taip toli nesiųsi. Grūdais iš savo laukelio lesina vištas. „Užtenka ir duonai“, – priduria agronomas.
Už žemę – savo rankose
Bazilionų žemės ūkio bendrovė dirba 1000 hektarų žemės. Visus darbus nudirba vienuolika samdytų darbininkų.
„Nors esu tik samdomas darbuotojas ir savo žemės ne kažin kiek turiu, bet sergu už tai, kad Lietuvos žemę lietuviai išlaikytų savo rankose, o ne parduotų užsieniečiams“, – tvirtai sako R. Skirmantas.
Gal užsieniečiai mokėtų jam didesnę algą, gal ir už žemę atsiskaitytų dosniau?
„Man kol kas gerai moka. Svarbiau, kad išliktų Lietuva. Valstybė turėtų žiūrėti, kad saviems priklausytų žemė. Nuo seno Lietuva buvo žemdirbių kraštas, valgyti visada turėjo. Norisi, kad ir ateityje taip liktų“, – patarimą Seimui, svarstančiam žemės pardavimo klausimą užsieniečiams, duoda R. Skirmantas.
Agronomas matė, kaip nepriklausomybės pradžioje nemažai miestiečių atsiėmė tėvų žemę ir ėmė ūkininkauti. Nedaug kam pavyko. Dabar daugelis atsisako žemės – perleidžia tiems, kurie moka ją dirbti.
„Žemės neapgausi. Jai reikia duoti, kad iš jos gautumei“, – žino R. Skirmantas.
Išsigelbėjimas – prie žemės
Gervėnų kolektyviniai sodai netoli Bubių – vos 14 kilometrų nuo Šiaulių. Šešiaariuose sklypuose daržai jau pajudinti. Kai kur suarti, bet dar be vagų – nespėta pasėti. Didysis sėjos sujudimas kolektyviniuose soduose – savaitgaliais.
Juozo ir Genovaitės Balčiūnų šiltnamyje žaliuoja ridikėliai, svogūnai. Gegužės 6–ąją pasodinti pomidorų daigai – šiltnamis stiklinis, daigai nesušals. Tik šiltnamio salotas nuplovė polaidis. Šiltnamyje šiemet sėja prasidėjo prieš pat Velykas – kovo pabaigoje.
Genovaitė ir Juozas – šiauliečiai. Kolektyvinį sodą pirko prieš porą metų, kai išėjo į pensiją. Kad turėtų atgaivą nuo televizoriaus ir nuo žiemos sąstingio. Abu kilę nuo žemės, abiem reikėjo sugrįžti dirbti nors ir nedidelį žemės sklypelį.
„Žemės darbai pailgina gyvenimą, kitaip kojas atmesi į šalis sėdėdamas pensijoje. Tik ir lauki pavasario, kad galėtumei pajudėti, nuo televizoriaus pailsėti, nuo kvailos ir bukos politikos, tik nervus paprastam žmogui ėdančios. Atsibodo žiūrėti į tą dramos teatrą Seime. Darbas atgaivina“, – sakė ponas Juozas.
„Tik nereikia pergyventi“
„Vėlokas pavasaris, bet jau beveik viską pasėjome ir pasodinome“, – pasirėmę rankinius „arkliukus“ – kastuvą, kauptuką – sako Juozas ir Genovaitė.
Sėją darže pradėjo gegužės 3 dieną. „Ankstesniais metais sėti daržus pradėdavome apie balandžio 20–ąją. Porą savaičių suvėlavome, bet pamatysit, viskas bus gerai. Šilumos – į valias. Lietų pranašauja – pabus viskas, kas dar nepabudę, nepergyvenkim. Žmonės vis kažkur skuba, vis anksčiau, vis aukščiau. Kiek pamenu, yra buvę metų, kai gegužės 1–ąją užsnigo“, – prisimena sodininkas Juozas.
„Menu ilgas, gilias žiemas, kol sniegas nutirpdavo ir gegužė prasidėdavo. Valgyti tikrai turėsim. Iš savo sodo gėrybių užtenkame iki naujųjų metų visada“, – antrina vyrui Genovaitė.
Laikas atėjo ir bulvėms
Bazilionų miestelio daržuose net keli kaimynai vežė į laukus bulves.
Lauko gale sustabdome Sauliaus vairuojamą traktoriuką, žmona Julija stovi ant sėjamosios, prižiūri, kad bulvės neužkimštų agregato ir kristų į vagą vienodai.
„Vieni iš pirmųjų šiemet pasisodinsime bulves, kol kas žemė šaltoka, bet laukti nebegalima“, – sakė Julija.
Į per šaltą žemę subertos bulvės, Julijos skaičiavimu, vėliau sudygsta, piktžolės greičiau pilasi, reikia daugiau kartų vagoti.
Kol kas daržas dar neapsėtas, vakare ruošėsi sodinti svogūnus – juk Stanislovinės.
„Jeigu žemė per šalta, naktys šaltokos, svogūnai išeina į žieduolius. Bet ką darysi, sodinsime. Mes juk tik nugaras lenkiam, o viskas Aukščiausiojo valioje. Davė vėlyvą pavasarį, gal neduos bjauraus rudens?“ – svarsto Julija.
Išsimaitinsim
Nedidelė pokario trobelė šalia kelio į Pašiaušę. Šeimininkai Genovaitė ir Česlovas Peleckiai dar nesėjo daržų. Laukia kol kas su traktoriuku žemę išdirbs – dar neišdžiuvusi žemė.
„Kas bus, tą ir valgysim, badauti nereikės. Esam sodinę bulves gegužės pabaigoje ir užaugo. Kuo šiltesnė žemė, tuo greičiau bulvės sudygsta“, – sako Genovaitė.
Burokėliai, morkos, svogūnai, bulvės iš savo daržo kasmet išmaitina šeimą. „Išmaitins ir šiemet“, – žino Genovaitė.
Rita ŽADEIKYTĖ
