Įmonės biure jis neturi atskiro savo kabineto ar juo labiau administratorės. Į interviu jis atvyko ne žvilgančiu visureigiu ar kitu prabangiu automobiliu, o mažyčiu nuomojamu elektromobiliu.
Ir eilinę darbo dieną jis vilkėjo ne vadovams įprastą dalykinį tamsų kostiumą, o baltus marškinėlius, rausvą megztinį, kuris derėjo prie arbūzinės spalvos kelnių.
Vis dėlto, kaip daugelis vadovų, jis retai išsiskiria su telefonu. Kaip pats pripažįsta, tai yra daiktas, kurį bijo pamesti labiausiai, nors ir labai džiaugiasi, kai per atostogas jį bent kartais gali pamiršti.
Apie tai, kaip riboti telefonui ar kompiuteriui skiriamą laiką, kaip dėl to susitarti su vaikais, apie telekomunikacijų ateitį, infliaciją ir karą Ukrainoje – pokalbis su „Tele2“ generaliniu direktoriumi Petru Masiuliu.
Prasidėjus karui, pirma diena buvo ypatinga
Kaip karas Ukrainoje pakeitė „Tele2“ veiklą ir jūsų darbotvarkę?
Sakyčiau, kad nepakeitė. Aišku, pirma diena, kai prasidėjo karo veiksmai, buvo ypatinga. Iš karto susirinkome, neramu, visi žmonės išsigandę, kaip vyksta karas, kaip viskas bus. Bet realiai nepakeitė. Per pirmą dieną daug sprendimų ir priėmėme. Iš karto supratome, kad bus pabėgėlių, mąstėme, ką daryti.
Iš tikrųjų tų treniruočių mums jau yra buvę, ypač pati koronaviruso pradžia. Ji gal dar didesnę įtaką padarė įmonei, nes staiga viskas užsidarė: parduotuvės užsidarė, klientai neina, pardavimai staigiai pasikeitė, reikėjo visiškai persiorientuoti.
Karas Ukrainoje tiesiogiai Lietuvos nepalietė. Moraliai, psichologiškai palietė. Galėčiau padaryti analogiją su koronavirusu. Nes tuo metu iš karto prisidėjome, kiek galime prie visuomenės.
Kaip įmonė, mes stengiamės būti socialiai aktyvūs. Įmonė sėkminga, eina į priekį, tad mes privalome su visuomene dalytis. Karo pradžioje priėmėme sprendimą dalyti telefonų korteles, kad pabėgėliai galėtų nemokamai kalbėti. Išeina tikrai nemaži pinigai, nes skambučiai į Ukrainą nebuvo patys pigiausi, tik vėliau su ukrainiečiais pavyko susitarti.
Įdomus dalykas – jie ten toliau dirba. Biurai puikiai veikia, sunkiomis sąlygomis, bet dirba. Su jais bendradarbiavome. Kam galėjome, tam padėjome. Matau, kad tie sprendimai buvo teisingi.
Sugriautuose Ukrainos miestuose žmonės dažnai lieka be mobiliojo ryšio arba jis trūkinėja. Modeliavote situaciją, ruošėtės panašiai situacijai, jeigu karas būtų Lietuvoje?
Aišku, mes tas situacijas modeliuojame. Čia ji daug įtemptesnė nei bet kada. Bet, sakykime, būna kibernetinių atakų. Jas modeliuojame ir visoje Europoje, mūsų motininė švedų įmonė tai daro jau nuo 2014 m., kai jau suprato, kad gali įvykti tokie kibernetiniai išpuoliai.
Mūsų sistemos tikrai paruoštos, yra daug decentralizuotų dalykų. Šioje vietoje nieko keisti net nereikėjo, nes buvome pasiruošę jau keletą metų, kad įmonė dirbtų saugiai.
Baisiausia yra žmonių likimai
Žinote, ką darytumėte jūs, kiti įmonės vadovai, kiti darbuotojai ir kaip elgtųsi jūsų šeima?
Priklauso nuo to, kokio blogumo atvejis. Jeigu kas nors, neduok Dieve, atsitiktų, jei toks scenarijus, kaip karo veiksmai... Tokius scenarijus, aišku, esme aptarę, bet viskas priklausytų, kaip tai vyktų. Manau, turėtume spręsti tuo pat metu.
Bet, tiesą sakant, galvoju, kad tas negali įvykti. Dėl to, kad Lietuva yra NATO narė ir tai yra visiškai skirtinga situacija nei Ukrainoje. Aišku, tai liečia ir mus, bet labiau moraliai ir simpatijų lygyje.
Pats asmeniškai sekate žiniasklaidos pranešimus, kas ten vyksta, kiek laiko tam skiriate?
Aišku. Gal ne kiekvieną dieną. Pradžioje sekiau po pusę dienos kasdien. Turbūt visi tą patį darė. Dabar, aišku, dozuoju informaciją, nes ji ne visada maloni. Be to, situacija vis tiek kažkiek stabilizavosi.
Aišku, baisiausia yra žmonių likimai. Kiek galiu ir pats asmeniškai prisidedu ir įmonė prisideda, kad palengvintume tų vargšų ukrainiečių dalią.
2013 m. „Tele2“ pardavė savo verslą Rusijoje VTB bankui, kuriam dabar taikomos Vakarų sankcijos. Tokiu pačiu pavadinimu įmonė Rusijoje veikia iki šiol. Kaip vertinate tai, kad jūsų kompanijos vardu naudojamasi šalyje agresorėje?
Dabar įmonė ten jokių interesų iš viso neturi. Verslas Rusijoje buvo parduotas ir taip pat buvo parduotas „Tele2“ prekės ženklas. Jis kaip daiktas buvo parduotas. Įsivaizduokite, kad parduodate „Mercedes“ automobilį ir naujas šeimininkas juo važinėja.
Čia yra parduota įmonė. Pinigų už tai „Tele2“ negauna. Tiesiog buvo sutartis pasirašyta, kad kažkiek metų naudojasi, o sutartis baigsis ir viskas.
Kiek uždirba įmonė, o kiek darbuotojai
Šių metų I ketvirtį jūsų įmonės pajamos, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, išaugo 12,5 proc., pelnas – 8 proc. Kaip per šį laiką pasikeitė darbuotojų atlyginimai?
Kaip keitėsi procentais, dabar negaliu pasakyti. Bet aišku, kad keitėsi į viršų. Mūsų politika yra tokia, kad samdome geriausius. Tikime, kad turime geriausius specialistus. Aišku, negali to pamatuoti. Bet siekiamybė yra tokia. Ir dėl to žmonių atlyginimai turi būti tarp aukščiausių.
Aišku, jeigu atlyginimai kyla Lietuvoje, jie kyla ir pas mus. Negaliu pasakyti, kiek tiksliai, bet mūsų specialistai yra tarp geriausiai apmokamų šalyje.
Kokia darbo užmokesčio politika jūsų įmonėje, numatyti priedai ar skatinimai?
Politika labai aiški. Jeigu žmogus dirba gerai, jo alga kyla. Jeigu dirba blogai, jis išeina iš įmonės. O jeigu jam reikia pasitaisyti algą, ne visada kyla. Bet, aišku, infliacija yra rodiklis, kurį mes stengiamės kompensuoti.
Ar darbuotojai gali tikėtis didesnių algų dėl infliacijos?
Aišku, darbuotojai gali tikėtis didesnių algų. Bet tam reikia gerai dirbti, būti geru darbuotoju, stengtis ir tobulėti. Viena galiu apsakyti: „Tele2“ savo darbuotojų neskriaudė, neskriaudžia ir niekada neskriaus, o kaip tik stengsis būti dosnesnė nei daugelis kitų įmonių.
Tam turime ir geresnes sąlygas, nes mūsų darbuotojų skaičius gerokai mažesnis, bet jie daugiau darbų padaro. Mes manome, ir aš asmeniškai esu įsitikinęs, kad mažiau darbuotojų padaro daugiau darbų negu didesnės grupės žmonių. Ypač priimant sprendimus.
Mes visada stengiamės, kad būtų vienas žmogus, kuris priima sprendimus savo srityje ir jam nereikėtų eiti pas kažką kalbėti, o tam dar pas kažką kitą tartis. Todėl ir turime žmones, kuriems ir algas galime kelti ir motyvuoti nebūtinai vien alga.
Stengiamės motyvuoti darbuotojus, kad jie augtų, kad kiltų, net žinodami, kad gali išeiti į kitą įmonę, sukurti savo verslą. Manau, investicija į darbuotoją visada apsimoka, nes dėkingas ir motyvuotas darbuotojas yra didelė jėga.
Taip, infliacija yra baisi, bet darbuotojai, tikiuosi, kad yra ramūs, nes įmonė nesiruošia pasinaudoti šia proga ir taupyti dėl jų. Tai būtų kvailiausias sprendimas iš visų.
Sprendžiant iš „Sodros“ duomenų apie atlyginimų vidurkius, „Tele2“ darbuotojai (143) kartą per metus gauna premijas. Tuo metu bendrovėje „Tele2 prekyba“ darbuotojai (543) tokių premijų, panašu, negauna. Kodėl taip skiriasi šių įmonių darbo užmokesčio politika?
Dirbantys prekyboje gauna premijas kiekvieną mėnesį. Prekybininkai yra labai specifinė grupė žmonų. Visi žino: prekybininką reikia motyvuoti. Padaręs darbą šiandien, pinigus gauna rytoj. Jei gautų kartą per metus, išlakstytų visi prekybininkai, nesuprastų, apie ką kalbame.
Mūsų prekybininkų atlygis yra pririštas prie rezultato. Ir labai daug priklauso. Labai svarbu, kad kitą mėnesį darbuotojas gautų priedus, o ne lauktų metus. Ir prekybininkams praktiškai nėra lubų. Jeigu idealiai viską padaro, jo alga gali būti ir 3, ir 4 kartus didesnė tą mėnesį.
Čia, biure, yra daugiau administracijos žmonės, kuriems nereikalinga tokia motyvacija, kad kiekvieną mėnesį būtų mokama premija. Dėl to toks skirtumas ir yra.
Iš ko uždirba mažėjant gyventojų skaičiui
Lietuvoje gyventojų nuolat mažėja, vadinasi, mažėja ir potencialių operatorių klientų. Vis dėlto jų pajamos ir toliau auga – pvz., per praėjusius metus iš viso 4 proc. Kaip pavyksta pasiekti tokių rezultatų visam sektoriui?
Klientų mažėja ne tiek daug, kiek kyla paslaugų naudojimas. Pavyzdžiui, duomenų perdavimas stipriai auga. Anksčiau jie kasmet paaugdavo ir po 100 proc.
Įvedame ir naujas paslaugas – mobilųjį internetą, televizijos paslaugas. Be to, teikiame, pavyzdžiui, ir draudimo paslaugas. Žodžiu, atsiranda naujų paslaugų, kurios ir lemia didesnes pajamas.
Aišku, mane neramina tas faktas, kad gyventojų skaičius mažėja. Tai tikrai nėra geras dalykas. Bet, manau, įmonė negali prisirišti prie gyventojų skaičiaus. Net jei jis didėtų, turi rinkoje laimėti. „Tele2“ yra augantis operatorius. Nepaisant, pvz., emigracijos, mūsų klientų skaičius didėja, dėl to mūsų pajamos natūraliai turėtų augti. Taip pat auga paslaugos verslui.
Telekomunikacijų įmonės turi daug klientų. Pvz., „Facebook“, „Google“ turi daug klientų ir jiems savaime atsiranda vis naujų verslo sričių. Mes lygiai taip pat. Kai turi daug klientų, sugalvoji, kokias naujas paslaugas parduoti, kokios jiems reikalingos.
Bet iš tikrųjų norėdami augti operatoriai turi diversifikuoti veiklą. Čia ir mano kasdienis rūpestis, kad įmonė augtų. Tikiuosi, nebus kažkokių sukrėtimų ir ji toliau augs, nes planai geri, klientų skaičius dar didėja. Sakyčiau, laukia įdomūs laikai, nes operatoriai turės būti kūrybiškesni nei dabar.
Visi ryšių operatoriai kaupia nemažai duomenų apie vartotojų skambučius, žinutes ir kita informacija saugoma tam tikrą nustatytą laiką. Be to, prireikus, tokią informaciją privalu pateikti tarnyboms ir pareigūnams. Dažnai jiems tenka teikti tokią informaciją?
Manau, tie dalykai vyksta nuolat. Ir Lietuvos saugumas, ir policija turi priėmimą prie mūsų tinklo. Sistema veikia taip, kad teismas duoda leidimą ir tada jie turi teisę patikrinti. Iš mūsų gal retais atvejais jie prašo duomenų.
Dėl duomenų kaupimo, kadangi visoje ES yra griežtas GDPR reglamentas ir duomenų priežiūra, mes kaupiame išimtinai tik tai, ko reikia. Mūsų sistemos švediškos, priežiūra labai griežta. Tai standartinės sistemos, kaip ir daugelyje Europos operatorių. Yra tik keli žmonės, kurie gali prieiti prie duomenų, o jie laikomi tiek, kiek tiksliai reikia.
Kaip žmonėms žinoti, kad jų duomenys saugūs, nėra perduodami tretiems asmenims?
Įmonėje yra tik keli žmonės, kurie valdo tuos duomenys, jie neturi galimybės to dalyko padaryti. Visi pasirašę konfidencialumo įsipareigojimus ir problemų tokių iš vis negirdėjome. Tos sistemos saugomos, net ir mūsų darbuotojai negalėtų pamatyti. Manau, kad tai yra absoliučiai saugu.
Telefoną saugo labiausiai
Pats naudojatės telefonu? Kada nors atsijungiate? Skaičiuojate praleistas valandas, kažkaip ribojate laiką su juo? Kokia programėle dažniausiai naudojatės ir kodėl?
Tai aišku, naudojuosi dažnai (juokiasi). Kiek laiko? Gal ne visą dieną, bet beveik. Atsijungiu tik atostogose. Kaip malonu atsijungti! Bet vis tiek yra toks pripratimas. Juk telefonas yra informacijos, mokėjimų, dokumentų pasirašymo priemonė. Viskas tame telefone.
Tiesą sakant, čia yra daiktas, kurį labiausiai saugau. Visą laiką turiu žinoti, kur jis yra. Statistiškai nustatyta, kad pametęs banko kortelę, žmogus tai pastebi vidutiniškai per 4 val. Jeigu pameta telefoną, vidutiniškai per 15 min. Vis dėlto telefonas tapo mūsų komunikacijos šaltinis, be kurio negali apsieiti.
Dėl programėlių – aš tik informacijos šaltiniais naudojuosi, perskaitau lietuvišką žiniasklaidą, BBC, finansinius leidinius, dar įmonės vidiniai pokalbiai. Tokie dalykai.
Ką patartumėte daryti tėvams, jeigu jų vaikai „neišlenda“ iš telefono ar planšetės?
Patarčiau turėti planą, kiek laiko jie gali prie ekrano praleisti ir kada. Žinau tą problemą kuo puikiausiai (juokiasi). Mano manymu, esmė yra tokia. Jeigu šeima pietauja kartu, vaikai negali žiūrėti nei telefonų, nei planšečių. Kartais tai taip nervina... Bet ir tėvai negali.
Mano patarimas? Tai priklauso nuo vaiko amžiaus. Pavyzdžiui, jei vaikai 13–15 metų, jie vis tiek turi su draugais bendrauti. Bet reikia laiką riboti. Yra sutarimas, kur padedamas telefonas, yra nustatyta valanda dienos metu, jis gali paimti, su draugais pabendrauti ir viskas, išjungti.
Labai blogai telefonas prieš miegą. Ypač paaugliai mėgsta ir miegoti su juo. Tai yra blogai. Psichologai įrodė: jeigu užmiegi anksčiau nei valanda laiko po naudojimo, ta melsva šviesa veikia smegenis ir žmogus nepailsi.
Manau, disciplina turėtų būti. Pusvalandis, valanda per dieną ir ne kas dieną, turi būti ir pamokos padarytos. Bet suprantu, kad plano sunku laikytis (juokiasi). Ir tėvai nori pažiūrėti...
Na, atėjo laikas, kai su komunikacijos priemonėmis žmonės turi turėti didesnę discipliną ir į tai žiūrėti kaip į planuojamą, o ne savaiminį dalyką. Nes tai nėra savaiminis dalykas.
Kitąmet bus 20 metų, kai dirbate „Tele2“. Nedaug žmonių tiek laiko dirba viename darbe – pvz., jūsų brolis dvynys jau kažin kiek darbų pakeitė. Kas jus laiko šiame darbe tiek metų? Kiek dar ketinate dirbti?
Tikrai. Pats apšalęs. Brolis kitoje sferoje dirba. Aš neplanuoju, kiek galėsiu, tiek dirbsiu. Aš irgi galvodavau, kodėl man taip patinka šitas darbas. Per tuos 19 metų įmonė labai pasikeitė. Ji ir toliau keičiasi, matau, kad didžiausi pasikeitimai – naujų verslų paieškose ir tai bus per ateinančius 5 metus.
Kai aš atėjau, kas buvo? Buvo pastovus bėgimas, daug problemų, siaubinga situacija buvo. Tada buvo augimas, bėgimas, nepakeldami galvos, klientai kaip traukiniais važiavo į „Tele2“ visi pasirašinėjo sutartis.
Prieš 7–8 metus prasidėjo planavimas, dabar ateina analitika. Lietuvoje tik kelios įmonės ėmėsi dirbtinio intelekto planavimo. Kiek aš matau Europoje ir kiek kalbuosi su kitais jos operatoriais, manau, mūsų įmonė yra pralenkusi daug jų pagal skaitmeninį planavimą, dirbtinio intelekto, analitinių sistemų, pardavimo technikų, marketingo naudojimą.
Kai matau, kad pats augu su įmone kaip specialistas, darbuotojas žmogus... Nežinau. Tikrai dabar 20 metų, bet tas laikas nesiskaičiuoja. Tiesiog ateina diena ir bėgi tą dieną.
