Neefektyviai veikiančios savivaldybės įmonės smukdo miesto biudžetą. Tačiau ką su jomis daryti, klausia "Balsas.lt savaitė".
Ne valstybės funkcijos
Jau pernai spalį Vilniaus meras Vilius Navickas prašneko apie 2010-aisiais privatizavimui arba daliniam privatizavimui galbūt siūlysimas miesto savivaldybės įmones. Tarp jų minėtos uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus troleibusai“, „Vilniaus autobusai“, savivaldybės įmonė „Susisiekimo paslaugos“.
Viešojo transporto paslaugos priskiriamos prie negrynų viešųjų paslaugų. Vadinasi, tai vieša paslauga, kuri nėra prieinama visiems vienodai ir nemokama. Valstybė apsiima teikti tik tiesiogiai su jos funkcijomis susijusias paslaugas.
Kita vertus, paslaugų teikėjų įstaigos gali būti privatizuojamos, jeigu jų teikiamos paslaugos nėra pripažįstamos būtinomis kiekvienam gyventojui. „Viešojo transporto paslaugų teikimas nėra tiesioginė valstybės funkcija, todėl nėra priežasčių, kodėl jas turėtų teikti valstybė ar savivaldybė ir minėtos bendrovės turėtų būti privatizuotos“, – komentavo Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyresnysis ekspertas Žilvinas Šilėnas.
Ar atsiras norinčiųjų?
Sunku numatyti, kiek galimi privatizuotojai turėtų investuoti, kad viešųjų transporto paslaugų teikimas taptų efektyvia ir pelną nešančia veikla. Savivaldybės valdomų bendrovių kainos arba net galimo privatizavimo fakto nesiryžta prognozuoti ir Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius.
„Vilniaus meras turi tokią mintį, bet tai labai ilgas procesas. Manau, kad greitai nieko neįvyks. Nepažįstu nė vieno sveiko žmogaus, kuris pirktų tokių didelių skolų turinčias įmones, − atvirai kalbėjo R. Adomavičius. – Žinoma, norėtųsi, bet nenorėčiau fantazuoti. Jeigu šios bendrovės atsirastų listinguojamų įmonių sąrašuose, tik tada galėtumėme kalbėti apie akcijų pardavimą, o problemas turime spręsti šiandien.“
V. Navickas yra sakęs, kad parduoti įmones ir vėliau pirkti jų paslaugas apsimokėtų. Tai gal savivaldybei nevertėtų prarasti įmonių kontrolės? „Vilniaus meras ir turėjo omenyje 20−30 proc. akcijų pardavimą“, – aiškinoR. Adomavičius.
Imti reikia viską
Su dalinio privatizavimo naudos įžvalga nesutinka energetikos, transporto ir tarptautinės prekybos politikos klausimų ekspertas Ž. Šilėnas.
„Nežinau tikrosios šių bendrovių finansinės padėties. Tačiau, nepaisydamas galimų skolų, noriu priminti, kad neteisinga manyti, jog šiuo metu neparanku ką nors parduoti dėl smarkiai kritusių kainų, – aiškino LLRI ekspertas. − Jeigu įmonė yra perspektyvi, tai atspindi kaina. Be to, šiuo atveju geriausias būtų visiškas, o ne dalinis privatizavimas.
Jeigu bendrovės parduodamos tam, kad būtų gauta pinigų, taip gaunamos didesnės pajamos. Kita vertus, jeigu į bendroves norima pritraukti privačią valdymo praktiką, savivaldybės sprendimų teisė jai pasilikus dalį akcijų nebėra reikalinga.“
Nerimauti būtų dėl ko
Privatizavimo idėją kiek temdo, pavyzdžiui, klausimas, ar nenukentėtų tam tikros grupės gyventojų, gyvenančių atokiau nuo miesto centro. „Yra maršrutų, kurie vadinami nuostolingais – jais važiuoja nedaug keleivių. Tačiau gali būti, kad tokie jie yra dėl savivaldybės nežinojimo, kaip padaryti juos nenuostolingus? Galbūt privatus verslas žinotų?“ – klausė Ž. Šilėnas.
Kas būtų, jeigu verslininkai, perėmę troleibusų ir autobusų vairą į savo rankas ir susidūrę su sunkumais, nuspręstų sustabdyti veiklą? Ar įmanoma užtikrinti paslaugų teikimo nenutrūkstamumą po privatizavimo?
„Įpareigojimas nenutraukti veiklos gali būti įtraukiamas į privatizavimo sutartį. Tai priklausytų nuo savivaldybės reikalavimų. Tačiau bet kokie papildomi reikalavimai pirkėjui neišvengiamai daro įtaką įmonės kainai, tai yra ją mažina“, – sakė Ž. Šilėnas.
