Iš praeitos vyriausybės paveldėtą valstybinio sektoriaus deficitą naujoji vyriausybė nusprendė gydyti mažindama biudžeto apimtį ir didindama mokesčius.
Toks fiskalinės politikos griežtinimas yra klasikinis ūkio stabdymo būdas. Kadangi prastėjančių vartotojų lūkesčių išdavoje vidaus paklausa ir taip mažėja, tai tokiomis sąlygomis fiskalinės politikos griežtinimas tapo ypač efektyviu ūkio stabdymo įrankiu. Dabartinis kalbėjimas apie vis prasčiau surenkamus mokesčius įrodo, kad ūkis stoja gal net šiek tiek greičiau negu vyriausybė tikėjosi.
Mokesčių reforma ir ūkio lėtėjimas
Būtent apie tokius valstybės taupymo plano pavojus mes kalbėjome 2008 metų spalio mėnesį, sakydami, kad ekonomikos dėsniai taip pat galioja ir Lietuvoje, ir teigdami, kad mūsų nuomone bet kuris valstybės investicijų sumažinimas palyginti su esamu jų lygiu tik labiau pastums ūkį recesijos link ir kad istorija yra pilna pavyzdžių, kad vykdant prociklinę ekonominę politiką recesijos tik pagilėja ir pailgėja.
Be to nepamirškime, kad Lietuva jau antrą kartą per dešimtmetį patenka į tą pačią duobę (viešųjų finansų sektoriaus bėdos), kurioje vėl atsidūrė A. Kubilius. Šaliai reikia priimti įsipareigojimus tokius kokie jie yra ir turėti tam tikrus rezervus.
Mes neesame visiškai tikri, ar mūsų vyriausybė tikrai ketino taip staigiai sustabdyti ūkį ar tik naiviai tikėjosi surinkti daugiau mokesčių į biudžetą, tačiau naujausi prasto biudžeto surinkimo faktai rodo, kad ūkis tai ne apskaitos programa, o dinamiška sistema. Vos tik užlopytos viešųjų finansų skylės grasina atsiverti iš naujo, jeigu dėl griežtinamos fiskalinės politikos mokesčių bazė imtų ir dar labiau sumažėtų.
Jeigu ir toliau problemoms spręsti naudotume kartą jau taikytą mokesčių didinimo algoritmą, tai nebeliks nieko kito kaip dar kartą sugriežtinti fiskalinę politiką, kas, aišku, sukels naują ūkio lėtėjimo bangą. Įdomiausia yra tai, kad mes žengiame jau pramintu keliu – toks valdžios neveiklumo ir griežtos fiskalinės politikos laikotarpis jau yra buvęs pasaulio, arba teisingiau, JAV ūkio istorijoje 1929-1933 metais ir tas laikotarpis vadinosi Didžiąja depresija. Jeigu mes kartosime tuos ekonominės politikos žingsnius, kurie JAV atvedė į Didžiąją depresiją, kažin ar pasieksime kitokią būseną, negu jie tada pasiekė.
Kita vertus, negalima beatodairiškai kritikuoti viešųjų finansų reformos nematant jos teigiamų pusių. Būtent mokestinės naštos išlyginimas, akivaizdžių mokestinės sistemos skylių užlopymas ir visų žmonių įtraukimas (arba bent jau bandymas įtraukti) į Socialinio draudimo sistemą daro šią reformą svarbią ir koncepcinę. Jeigu ji būtų buvusi atlikta ūkio augimo laikotarpiu, dauguma žmonių ją neabejotinai prisimintų teigiamai, kaip reformą atstačiusią socialinį teisingumą.
Tačiau bėda yra ta, kad šios mokesčių reformos laikas sutapo su pasauliniu ūkio lėtėjimu ir todėl ji tik suprastino ūkio padėtį vietoje to, kad pagerintų. Šiandien yra labiau prasminga kalbėti apie ūkio gaivinimą, o ne apie tolesnį fiskalinės politikos griežtinimą.
Tai vis tik reikės skolintis?
Taip pat 2008 metų spalio mėnesį mes minėjome, kad vienintelė išeitis iš šio „didžiosios depresijos“ ciklo būtų valstybės skolinimasis galbūt netgi viršijant tą magišką 3% biudžeto deficito ribą. Taip gautos lėšos turėtų būti naudojamos valstybės investicijoms ir valstybės vartojimui didinti.
Tačiau kalbant apie skolinimąsi, mus šiek tiek nemaloniai stebina tas faktas, kad valstybės finansų vadovai periodiškai vis pakalba apie galimybę kreiptis į Tarptautinį valiutos fondą, tarsi kitos skolinimosi galimybės jau nebeegzistuotų.
Žinoma Tarptautinis valiutos fondas (TVF) skolina žymiai mažesnėmis palūkanomis, palyginti su tomis, kurias šiandien siūlo finansų rinkos, tačiau, išskyrus mažas palūkanas, daugiau privalumų šis skolinimosi būdas tikrai neturi.
Greičiau priešingai, už skolinimąsi mažomis palūkanomis iš mūsų bus pareikalauta tolesnio fiskalinės politikos griežtinimo ir nenustebtume, kad kaip atsvarą tokiu būdu sumažintam vidaus vartojimui mums TVF pasiūlytų skatinti eksportą mažinant savo valiutos vertę. Šis receptas jau kartą buvo pasiūlytas Latvijai, tačiau pastariesiems pavyko TVF ekspertus perkalbėti, parodžius devalvavimo žalą šalies bankų sektoriui.
Finansų vadovai skatina pesimistines ūkio prognozes
Be to, skolintis iš TVF visų pirma reiškia faktinį valstybės bankrotą, nes tuo valstybė tarsi signalizuoja, kad ji nebegali pasiskolinti niekur kitur ir jai, tarsi bankrutavusiai įmonei, bet kurių komercinių skolintojų durys keleriems metams užsidaro.
Tokiu būdu, valstybės finansų vadovas, kuris vis primena apie galimybę skolintis iš tarptautinio valiutos fondo primena nesėkmingą įmonės finansų vadovą, kuris periodiškai vis pareiškia, kad dėl sunkios įmonės finansinės padėties įmonė nesunkiai gali bankrutuoti, o po to stebisi, kodėl jam niekas nebeskolina. Komerciniai skolintojai juk tiki finansų vadovų skelbiama informacija – nes kas jeigu ne jie geriausiai išmano įmonės (ar valstybės) padėtį.
Tikėjo ir Lietuvos gyventojai kol finansų vadovai gaišo laiką kurdami neefektyvų antikrizinį planą. Viso to išdavoje turime ne vieną bankrotą ir nei vieno kas prisiimtų už tai atsakomybę. Taigi keletą kartų viešai pakalbėjus apie galimybę skolintis iš TVF visiškai nebetenka stebėtis, kodėl mūsų valstybei visi siūlo taip brangiai skolintis. Tokius finansų vadovų žodžius bei pesimistines ūkio augimo prognozes įsimena ir reitingo agentūros, tolydžio vis blogindamos mūsų šalies skolinimosi reitingus. Ar tik ne mūsų valdžios vyrai „verkšlendami“ pasauliui, uždėjo nepasitikėjimo ženklą Lietuvai?
Visas mūsų verslas išskyrus gal keletą logistikos sektoriaus įmonių yra lokalus, todėl nė viena lietuviška bendrovė negali skolintis geresniais kaštais negu Lietuvos valstybė. Todėl valstybei vis garsiau kalbant apie neišvengiamą kreipimąsi į TVF turėtų dar labiau pasunkėti Lietuvos bendrovių skolinimasis, kas galėtų reikšti ne ką kitą, kaip didėjantį įmonių bankrotų skaičių. Net jeigu iš TVF pinigai bus naudojami bankų gelbėjimo fondui kurti gali būti kad fondo reikalavimu sugriežtinta fiskalinė politika ir suprastėjusi šalies finansinė reputacija padarys tokią neigiamą įtaką verslui, kad šalies verslo bendrovėms jau nebebus svarbios šio gelbėjimo fondo atgaivintų bankų pagerintos skolinimosi sąlygos. Mes turime prisiminti tai, kad bankai yra bendros ūkio sistemos dalis, ir jeigu verslui ir gyventojams bus prastai, tai kažin ar taip jau gerai bus bankams.
Kaip dabar sekasi bankams?
Taip pat 2008 metų spalio mėnesį mes atkreipėme dėmesį, kad iš visų ūkio sektorių nekilnojamojo turto kainos yra pakankamai svarbus dalykas šalies finansinės sistemos stabilumui.
Nekontroliuojamas ir staigus jų kritimas galėtų smarkiai pažeisti kredito institucijas, kurios yra priklausomos nuo nekilnojamo turto kainų lygio, nes šis turtas yra naudojamas kaip paskolos užtikrinimo priemonė. Staigiai mažėjant nekilnojamojo turto kainoms, „apsinuogina“ blogos paskolos, bankai patiria naujų nuostolių, todėl ir toliau mažėja jų gebėjimas ir noras prisiimti riziką.
Šitą ydingą ratą mes jau kartą matėme JAV ir dabar, deja, jis sukasi tiek pas mus tiek ir kitose dviejose Baltijos šalyse. Aišku reikėtų sulaukti oficialios statistikos, tačiau mūsų nuojauta yra, kad jau dabar realios Lietuvos nekilnojamo turto kainos didžiuosiuose miestuose, kur tikriausiai yra sukoncentruota didžiausia hipotekinių paskolų dalis, nuo 2008 metų nekilnojamo turto kainų piko nukrito daugiau negu 27 proc., tai yra truputį daugiau negu JAV. Jeigu laikysime, kad ekonomikos dėsniai veikia vienodai tiek pas mus tiek JAV, ar verta stebėtis tuo, kaip mūsų bankai mums skolina.
Tai ar reikės skolintis iš TVF?
Skolintis iš TVF ar iš kitų šaltinių yra mūsų pačių sprendimas, tačiau neabejotinai skolintis reikės, nes dar nė vienai valstybei nepavyko subalansuoti biudžeto ekonominio nuosmukio metu.
Tikėtina, kad palankiausias laikas skolintis yra praleistas nes reitingų agentūros vis griežčiau ir griežčiau ims vertinti iš dalies mūsų pačių sugriežtintos fiskalinės politikos sukeltą ūkio nuosmukį. Todėl kuo mes ilgiau eksperimentuosime su mokesčių didinimais, tuo mažiau pasirinkimų mes turėsime.
