Milda Januškevičienė, LRT televizijos laida „Pinigų karta“, LRT.lt
Klausimas, su kuriuo susiduria kiekvienas individualaus namo savininkas – kaip šildyti savo būstą? Vieni renkasi šildymą dujomis, kietuoju kuru, elektra ar geotermine energija. Kiti derina kelis skirtingus šildymo būdus. Specialistai pastebi, kad populiariausi šildymo būdai nebūtinai yra patys pigiausi ir pataria įvertinti į visų jų trūkumus bei privalumus.
Plepių šeimyna gyvena 110 kvadratinių metrų name vienoje Vilniaus sodų bendrijoje. Šeima pasirinko lietuvių pamėgtą šildymo būdą – dujinį katilą. Tačiau dažnai užsikuria ir malkomis kūrenamą krosnelę.
„Mes šildomės dujomis, bet turime ir krosnelę, kurią pasikuriame, kai reikia. Kadangi dabar gana šalta, pasididinome ir pečiaus temperatūrą, ir krosnelę pasikuriame. Blogiausiu atveju, miegosime apačioje, kur truputį šilčiau, nes viršuje būna gana vėsu, dabar, pavyzdžiui, yra apie 17 laipsnių“, – pasakojo eksperimento dalyvė Monika.
Dujinis šildymo būdas šeimai patrauklus pasirodė dėl tuometinės dujų kainos, kuri buvo beveik tris kartus mažesnė nei dabar ir dėl to, kad nereikės katilo kūrenti patiems.
„Apskritai mokėdavome apie 600–700 litų per mėnesį, šalčiausią mėnesį – apie 800 litų. Dabar, kai dujos pabrango, tikimės, kad bus dar daugiau. Dabar kiekvieną mėnesį tūkstantį litų atsidedame, o jau kiek bus, tiek bus“, – teigė pašnekovė.
Pasak Monikos, sąskaita kiek kandžiojasi dėl to, kad namas nėra itin sandarus. Šeimos planuose – susitaupyti pinigų ir apsišiltinti namuką.
„Kol kas ką jau padarysi, kaip jau yra, taip yra. Kita alternatyva butų statyti pečių ir šildytis malkomis. Bet tuomet nei savaitgalį galėsi išvažiuoti, nes reikia nuolat kūrenti. Ir šiaip nieks neturi didelio noro naktį keltis įmetinėti malkų“, – kalbėjo Monika.
„Šilumos nuostoliai patiriami per pastato atitvarus, langus, duris, pamatą ir panašiai. Kiti dažni nuostoliai būna, kai tinkamai neizoliuotos, neužsandarintos vamzdžių perėjimo linijos, šachtos“, – aiškina REMC vyresnysis specialistas Jonas Lengvelis.
Dujiniai katilai ypač išpopuliarėjo ekonominio pakilimo metu, tačiau šiuo metu pozicijas jie vėl užleidžia kietojo kuro katilams. Šiuolaikiniai dujų katilai automatizuoti, jų priežiūra nėra labai brangi ir jie neteršia gamtos.
„Kai atvedė dujas, nuo įvado reikėjo dujas atsivesti iki namo, tada pasistatyti katilą, išvedžioti po visą namą radiatorius, šildymo vamzdžius. Viskas tuomet atsiejo maždaug 13 tūkst. litų, tačiau tai buvo jau prieš penkerius ar daugiau metų“, – prisimena Monika.
J. Lengvelis pastebi, kad už įrangą gali tekti sumokėti iki 10 tūkst. litų, neskaitant montavimo darbų.
„Kalbat apie standartinį būstą, paprasto katilo su įranga kaina gali būti iki 3 tūkst. litų, kondensacinio – iki 10 tūkst. litų. Prie to dar prisideda montavimo darbai“, – sako jis.
Taip pat ne ką mažiau svarbus rodiklis, kalbant apie šildymo būdą – investicijų atsipirkimas. Jį apibrėžti gan sudėtinga, jei sistema įrengiama naujai, tačiau jei sugalvojama seną dujų katilą pakeisti nauju, kondensaciniu katilu, kuris kainuoja beveik dvigubai, tai ši investicija atsiperka apytiksliai per 6–7 metus. Taip pat nederėtų pamiršti dar vieno dujinio katilo pranašumo – deginamas kuras yra priskiriamos prie ekologiško.
„Vertinant pagal santykį, kiek dujos turi šilumos ir kiek jos išskiria CO2, azoto oksido ir kitų žalingų medžiagų, jos tikrai yra ekologiškas kuras. Bet kaina šiuo metu jau verčia pamąstyti“, – teigia VGTU profesorius habil. dr. Vytautas Martinaitis.
Tad viską susumavus, prieš jūsų akis – dujinio šildymo būdo privalumai bei trukumai:
Toliau šildymo būdų apžvalgoje – vienas populiariausių šildymo būdų Lietuvoje – kietojo kuro katilai. Priklausomai nuo kuro, juos galima išskirti į keletą rūšių: katilus, kūrenamus malkomis, ir katilus, kūrenamus granulėmis.
„Galima pasirinkti, ar jūs pats kaposite malkas ir dėsite į katilą, tuomet katilas bus pigesnis, ar norėsite automatizuotai kūrenti granulėmis, kai užtenka į katilinę ateiti kartą per savaitę. Tai jau šiek tiek į dujų katilą panašus įrenginys“, – teigia V. Martinaitis.
Pasak REMC vyresniojo specialisto J. Lengvelio, ieškantys geriausio kainos ir kokybės santykio, katilui turėtų skirti mažiausiai 15 tūkst. litų.
„Renkantis kiek įmanoma pigesnę įrangą, galima išsisukti ir su 10 tūkst. litų, bet natūraliai šiek tiek nukenčia ir kokybė. Derinant kainos ir kokybės santykį, tikintis efekto, be 15 tūkst. litų nėra net apie ką galvoti“, – tvirtina jis.
Šildymo išlaidas koreguoja naudojamas kuras. Pigiausi – durpių briketai, kurie kainuoja nuo 320 iki 340 litų už toną. Brangiausi – ekologišku saulėgrąžų briketai, kurie kainuoja nuo 650–750 litų už toną.
Mūsų eksperimento dalyviai naujai įrengtą namą šildosi granulėmis. Per gruodžio mėnesį jie sudegino granulių už 430 litų.
„Bendrąja klimato kaitos prasme teigiama, kad biokuras, malkos, neteršia aplinkos, nes medžiai auga, pasiima CO2. Visi šinome šį ciklą. Tačiau realiai pagalvokime: juk yra ir pelenai, ir dulkės, ir dūmai“, – sakė VGTU profesorius, habil. dr. V. Martinaitis.
Kitas eksperimento dalyvis Ričardas Jasponis, kuris savo namus šildo net trim skirtingais būdais: dujiniu katilu, šilumos siurbliu bei židiniu. Tad jis tokiu būdu nemažai sutaupo.
„Aš sudeginu kokius 3–3,5 kubinių metrų malkų, tai būtų apie viena tona sausos medienos. Tai nėra daug, tai būtų tik apie 15 proc. namo poreikio. Tokiomis dienomis, kai temperatūra artėja prie 20 laipsnių šalčio, labai geras pagalbininkas taupant pinigus. Kilovatvalandė energijos kainuoja apie 15 centų“, – teigė R. Jasponis.
„Logiškas derinys – pabandyti panaudoti atsinaujinančius energijos išteklius. Yra toks principas: ką aš galiu panaudoti iš to, kas yra šalia manęs, o ne iš toli, ir likti nepriklausomu. Tai mūsų pagrindinis tikslas“, – kalbėjo V. Martinaitis.
„Židinys yra standartinis, jis kainavo 3,3 tūkst. litų, dar reikėjo mokėti už sumontavimą. Tai buvo prieš 14 metų. Dujinis katiliukas dabar kainuoja 3–4 tūkst. litų. Jis jau senas, gedo, reikėjo jį keisti. Pagrindinis mano šildymo būdas – šiluminis siurblys „oras-vanduo“ – yra kiniškas. Su darbais jis kainavo apie 7,5 tūkst. litų“, – skaičiavo R. Jasponis.
Jis veda nuoseklią apskaitą, kiek per metus išleidžia šildymui. Kiek išleidžia per mėnesį, pasakyti kiek sunkiau, tačiau ant katilo pritaisytas šilumos skaitiklis padeda nepasimesti skaičių jūroje.
„Gruodžio mėnesį papildomai sudeginau labai nedaug dujų, apie 60 kubinių metrų. Visą likusią energiją pagamino šilumos siurblys ir židinys. Manyčiau, kad iš viso susidarė 350–400 litų“, – sakė R. Jasponis.
Pono Ričardo šilumos sistemoje pirmu smuiku griežia šilumos siurblys „oras-vanduo“, dar kitaip žinomas aeroterminio šilumos siurblio pavadinimu. Tokį pat šildymo būdą propaguoja ir kitas mūsų herojus – architektas Domantas Murauskas.
„Šita sistema šildo namus ir ruošia karštą vandenį. Ši sistema yra kombinuota, tad vasarą su ja galima šaldymą daryti. Mes ėmėme pilną paketą, kuris kainavo apie 25 tūkst. litų“, – teigė D. Murauskas.
Pasak REMC vyresniojo specialisto J. Lengvelio, aeroterminio siurblio kaina ir priklausys nuo to, ar jis turės tik šildymo, ar tik aušinimo funkciją: „Nuo to iš karto skiriasi kaina.“
D. Murauskas už praėjusių metų gruodį, šildydamasis tik aeroterminiu šilumos siurbliu, už elektrą sumokėjo 450 litų. Darant prielaidą, kad apie 250 litų prisuka kiti elektriniai prietaisai, šilumos kaina siekia 200 litų.
Kitas labai populiarus ir itin dažnai ekspertų liaupsinamas – geoterminis šildymo būdas. Taip yra todėl, jog jis visiškai automatizuotas.
„Investicija yra viena brangiausių, o gal net ir pati brangiausia. Ji susidaro iš dviejų pagrindinių dalykų: paties šilumos siurblio kainos ir, jei siurblys yra geoterminis, pirminę šilumą paimantis iš žemės grunto, tai grunto darbai“, – aiškina J. Lengvelis.
Vidutinė investicija būtų apie 35–40 tūkst. litų ir dar apie 10 tūkst. litų kainuotų radiatoriai. Investicija atsipirktų apytiksliai per 7–10 metų.
„Kalbant apie šilumos siurblį, nereikėtų sakyti, kad jis neteršia aplinkos, kaip tvirtina pardavėjai. Jis neteršia aplinkos čia, pas jus. Bet elektrą kažkur gamina, ir įdomu, ką gamybai naudoja. Gal akmens anglį degina, kai gamina elektrą, kuri suka šilumos siurblį“, – svarsto VGTU profesorius, habil. dr. V. Martinaitis.
Paskutinis, bet ne ką mažiau svarbus šildymo būdas – šildymasis elektra. Ekspertai kiek skeptiškai žiūri į šį būdą, tačiau vienbalsiai taip pat nelinkę atmesti.
„Viena kilovatvalandė šilumos yra lygi vienai kilovatvalandei elektros energijos. Reiškias, kad kilovatvalandei šilumos pagaminti sunaudota elektra kainuoja 52 centus. Patogu labai, bet ar tai apsimoka – nežinau“, – sakė J. Lengvelis.
Išlaidos įsirengti šį šildymo būdą mažiausios – apie 2 tūkst. litų – ir reikalaujančios mažiausiai vargo. Eglė savo namus šildosi elektriniais radiatoriais. 1 kvadratinio metro kaina siekai beveik 4 litus. Tad už 78 kvadratinių metrų būstą moteris moka apie 300 litų už šildymą.
„Tiesioginis šildymas elektriniais radiatoriais – neprotingas sprendimas. Šeimininkas neturėtų taip daryti. Akumuliacinė elektra, kai išnaudojamas nakties tarifas, deja, tampa vis mažiau palankus vartotojams. Tokią kainodarą formuoja elektros tiekėjai“, – pastebi V. Martinaitis.
O dabar – visų anksčiau minėtų būdų palyginimas. Atspirties taškas –150 kvadratinių metrų namas, sunaudojantis per metus 20,5 tūkst. kilovatvalandžių.
Po trejų metų šildytis kietuoju kuru vis dar pigiausia. Per tą laiką šildymui ir įrangai išleisite apie 11 tūkst. litų. Kiek daugiau, 21 tūkst. litų, išleisite šildydami namus granulėmis, o brangiausia, net 46 tūkstančius – geoterminiam šilumos siurbliui. Derėtų pastebėti, kad gan sparčiai brangsta šildymasis elektra: nuo 11 tūkst. litų per metus iki 27 tūkst. litų po trejų metų.
Panaši situacija ir po šešerių metų – pigiausias lieka šildymasis kietu kuru (18 tūkst. litų), o brangiausia – geoterminiu šilumos katilu (52 tūkst. litų), tačiau pastarąjį vejasi šildymasis elektra, kuriam per šešerius metus išleisite apie 51 tūkst. litų. Taip pat pamažu susilygina išlaidos šildantis dujų katilu ir aeroterminiu šilumos siurbliu.
Po dešimties metų kietojo kuro katilas neužleidžia pigiausio šildymosi būdo pozicijos. Brangiausia šildytis tampa elektra. O lyginant dujų katilą su aeroterminiu šilumos siurbliu, po dešimties metų dujų katilas užleidžia pigesnio šildymo būdo pozicijas aeroterminiam šilumos siurbliui.
Pabaigai – keletas ekspertų patarimų, kaip produktyviai šildytis ir neprarasti brangiai kainuojančios šilumos.
„Labai dažnai būna, kad kai žmonių nėra namie, jie šildymą visai išjungia, kai grįžta namo – šildymą vėl įjungia. Per tą laiką pas dažną vartotoją, kurio būstas nesandarus, namai labai stipriai atšąla. Tuomet nors esą pavyko sutaupyti energijos šildymą išjungus, aš sunaudoju didžiulį jos kiekį komfortiškai temperatūrai vėl pasiekti“, – pastebi REMC vyresnysis specialistas Jonas Lengvelis.
„Reiktų pažiūrėti, ar visas patalpas reikia vienodai šildyti. Gal vasarą jūs gyvenate viršutiniame aukšte, žiemą – apatiniame. Reiktų turėti galimybę sumažinti šildymą atskiruose kambariuose iki tam tikros temperatūros, nes paskui gali atsirasti kitos pasekmės, galite pakenkti statybinėms medžiagoms. Bet reikia stebėti, išjungti šildymą, kur jo nereikia. Tai paprastas šeimininkiškas elgesys“, – sako VGTU profesorius, habil. dr. V. Martinaitis.
