Vilnius, spalio 15 d. (BNS). Premjeras Mindaugas Sinkevičius sako, kad Mastrichto kriterijuose esančią fiskalinio deficito ribą viršijantis kitų metų valstybės biudžeto projektas parengtas socialiai jautriai, siekiant toliau stiprinti gynybą bei laikytis anksčiau duotų pažadų.
Jis teigia, kad socialdemokratai elgiasi atsakingai, nepaisant opozicijos kritikos, kad sparčiau didinama valstybės skola ribos ateities valdžių galimybes toliau gerinti viešąsias paslaugas.
Ministras pirmininkas pabrėžia, kad didelę dalį papildomų viešųjų išlaidų sudaro automatiškai indeksuojamų dydžių augimas bei ankstesnių valdžių sudarytų susitarimų su viešojo sektoriaus darbuotojais dėl nuoseklaus atlyginimų augimo laikymasis.
„Pensijų indeksavimas yra paveldas, tai yra užprogramuota. (...) Švietimiečių norai, susitarimas – aš negaliu dabar pasakyt: „Žinot, mes susitarėm, valstybės vardu kažkas prisiėmė įsipareigojimus, tai nebuvo Sinkevičius, ne Sinkevičius dėjo parašą, bet atėjo Sinkevičius ir jis nevykdys įsipareigojimų.“ Aš negaliu pasakyt statutiniams pareigūnams: „Žinot, kariuomenei algos auga, o jūs kentėkit ir toliau, na ir nieko tokio, kad jūsų pareigūnai išeina iš policijos dirbti į „Barborą“ vairuotojais ir čia man viskas faina“, – interviu BNS sakė M. Sinkevičius.
„Neieškau paguodos, bet noriu pasakyti, kad tai yra labai socialiai jautru ir aš neieškau būdų, kaip tą nutolinti, kaip čia kažkas bando pasakyt: „Vat, socdemai elgiasi, suprask, kad po jų nors ir tvanas.“ Socdemai taip nesielgia. Socdemai elgiasi atsakingai, nes neveikia iš logikos, kad mes šitą kadenciją atidirbsim, o paskiau sėdėsim opozicijoj ir kritikuosim“, – pridūrė jis.
„Mes darysim viską, kad žmonių pasitikėjimą sustiprintume ir sieksime toliau būti politinė ašis, aplink kurią bursis kitos politinės jėgos, sieksime ir toliau būti atsakingi už valstybės raidą ir ateitį“, – kalbėjo politikas.
Šią savaitę kitų metų valstybės biudžeto projektą žadanti pristatyti Vyriausybė ketina 2027 metams numatyti 3,8 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) sieksiantį valdžios sektoriaus deficitą.
Euro zonos šalims taikomuose Mastrichto kriterijuose yra nustatyta 3 proc. riba.
Pasak M. Sinkevičiaus, jo vadovaujama Vyriausybė toliau imsis priemonių, kad spartintų ekonomikos augimą ir ateityje augsiančios valstybės skolos aptarnavimo išlaidos neverstų didinti mokesčių arba mažinti viešųjų paslaugų apimties.
„Nepamirškime, kad mes esam Rytų flange, kad gyvenam ekstraordinarioj situacijoj, kad gynybos temos yra egzistencinės temos. Tai kartais aš girdžiu ir siūlau girdėti ir kitas nuomones. Jeigu mes dabar norim būti tvarūs, taupūs ir fiskališkai pagirtini, o nenorim atliepti grėsmių, kurios yra, tai gal ateis laikas, neduok Dieve, ir mums tų problemų fiskalinių nebereiks spręst?“ – sakė premjeras.
„Nenoriu tuo sukurti egzistencinio ar tokio hipertrofuoto vaizdo, kad taip arba kitaip, bet, natūralu, supraskim, kad valstybėje situacija ir saugumo prasme ypatingai – ir visuomenės, ir gynybos – ji reikalauja tų sprendimų, kurie siūlomi su biudžeto projektu“, – pridūrė jis.
Ministro pirmininko turimais duomenimis, šiemet 12 euro zonos šalių vienaip ar kitaip pažeidžia Mastrichto kriterijuose nustatytas fiskalinės drausmės taisykles.
„Tobulam, siektinam rezultatui, jeigu mes trūks plyš norim 3 procentų deficito, reikia rasti būdų atsisakyti 800 milijonų išlaidų. Ant stalo didžiuliai klausimai su didžiule atsakomybe: kariuomenė, visuomenė... Ką mes norim skriaust? Aš neplanuoju nieko skriaust“, – teigė M. Sinkevičius.
Kitos interviu temos:
* Premjeras sako nesivaikantis reitingų;
* Reakcija į kritiką dėl lyderystės stokos;
* M. Sinkevičius sako turėjęs Taurimui Valiui pastabų dėl komunikacijos, tačiau ministru pasitiki;
* Per Vyriausybės darbo laikotarpį yra reiškęs priekaištus keliems ministrams;
* Ministras pirmininkas tikisi, kad šių metų mokesčių surinkimas atitiks planą;
* Svarstoma kitais metais kelti akcizą mažiau, nei įsipareigota Europos Komisijai;
* Koalicijos veiklą vadina konstruktyvia;
* Premjeras patenkintas Kęstučiu Budriu, iki metų pabaigos tikisi proveržio santykiuose su Kinija;
* Tikisi, kad spaudimas tyrimų žurnalistams neatbaidys jų nuo svarbių darbų.
Premjeras apie smarkiai deficitinį biudžetą: neieškau paguodos, bet socdemai elgiasi atsakingai
– Be abejo, pakalbėsime apie biudžetą, turbūt bene svarbiausią šios savaitės temą, bet norisi ir papolitikuoti. Šiandien kaip tik yra Vyriausybės šimtadienis, bet taip jau nutiko, kad visuomenė nesuteikė jums reikšmingo pasitikėjimo kredito, nei partijos reitingai reikšmingai kilstelėjo jums tapus premjeru, nei jūs pats asmeniškai esate labai populiarus politikas, netgi sakyčiau, kad nepopuliarus, lyginant su ankstesniais premjerais net ir jūsų kadencijos. Pats mėgstate reitingus, analizuojate jų priežastis? Jaučiate, kad didelė visuomenės dalis jumis netiki?
– Aš tikiu tuo, ką darau, o reitingai įprastai premjerų, kurie užsiima atsakingu darbu, sprendimais, kurie dažnu atveju nėra lengvi ir neretai labai nepopuliarūs, matyt, kad visi premjerai pasmerkti. Gal pradžioje tas reitingas būna kiek aukštesnis, vėliau įprastai jis pakrenta, o į kadencijos pabaigą įprastai jis – žemumose. Aš asmeniškai reitingų nesivaikau. Aš žinau, kad turiu trumpą laiko tarpą, tam tikrą mandatą man suteiktą padaryti darbus, kuriuos mes esame įsipareigoję padaryti Vyriausybės programoje. Nuosekliai ties tuo dirbu ir nekonstruoju savo politinės veiklos pagal reitingus ir pagal populiarumo siekį. Todėl jaučiuosi pakankamai laisvai veikdamas. Kadangi esu ne tiktai ministras pirmininkas, bet ir partijos lyderis, partijai reitingas – svarbus. Vyriausybės veikla ir mano reitingas daro mažą įtaką savivaldos rinkimų baigčiai. Bet reitingas įprastai pakyla ir pakrenta, tai nei džiaugiuosi, kai jis labai aukštas arba aukštesnis, nei liūdžiu, kai jis pakritęs.
– Politologija sako, kad valdžioje esantys politikai visada turbūt bus labiau nepopuliarūs negu populiarūs, bet pats reflektuodamas jaučiate, kad ką nors galėjote padaryti geriau, kad visuomenės pasitikėjimas jumis būtų bent kažkiek aukštesnis?
- Aš manau, kad aš darau viską, kas mano jėgoms: ir fizinėms, ir protinėms. Aš pasitikiu savo komanda, kurią subūriau, tikiu ta koalicija, kurią mes sutvėrėme. Įprastai visuomenei reikia labai greitų rezultatų, o politikoje, valstybės gyvenime tie rezultatai ateina kartais per laiką ir tai kartais užtrunka net ne metus, o gal dešimtmečius. Kai kurie dabar padaryti sprendimai duos rezultatą gal po penkmečio ar po dešimtmečio. Todėl save labiau norėčiau įprasminti tuo pojūčiu, kad pavyko valstybę labiau apsaugoti visuomenę. Man to užteks kaip darbo rezultatų įverčio, jeigu po savęs paliksiu stipresnę arba sustiprėjusią valstybę. O reitingai, žinot, ateis laikas, matyt, visuomenė įvertins. Dabar viską vertinti į ateitį tik pagal trijų mėnesių veiklą dar tikrai labai ankstyva.
– Sakote, kad apsaugota visuomenė, turbūt turite omenyje, apsaugota stiprios, turinčios nacionalinę diviziją, kariuomenės, suprantant jūsų viziją, turbūt apsaugota dėl to, kad gimdo daugiau vaikų, toks yra lūkestis. Kokie dar lūkesčiai? Į ką kadencijos pabaigoje norėtumėte pasižiūrėti, įvertinti, spręsdamas, pavyko ar nepavyko?
– Visą politinę savo veikimo logiką statau ant dviejų polių ašies. Saugi valstybė, saugi visuomenė. Saugi valstybė – tai čia, žinoma, apie mūsų kariuomenės pasirengimą, apie atgrasymą, apie mūsų partnerystę su NATO sąjungininkais. O saugi visuomenė... Vėlgi, aš manau, kad visi galim sutikt, kad nesvarbu, kokia stipri ir galinga bus mūsų kariuomenė, kiek mes turėsim partnerių, ar iš Vokietijos, ar iš Jungtinių Valstijų, ar kitų NATO aljanso šalių, bet labai svarbu, kad ir visuomenė šiame kontekste jaustųsi saugi. O saugumas atsiranda tada, kai tu žinai, kad tavo pajamos nemažėja, kad nepriklausomai nuo energetinių ir kitų krizių galėsi įpirkti būtinųjų maisto produktų, vaistų, jog galėsi kažką sau leisti daugiau nei tiktai bazinių poreikių tenkinimas. Todėl man svarbios dvi sudedamosios. Aš sakyčiau, ta saugančio biudžeto koncepcija ir yra kaip politinis įsipareigojimas, kurio mes siekiam. Žinoma, išgirsim ir kitokių vertinimų, bet toks yra matymas.
– Negalim nekalbėti ir apie tai, kad dalis Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos (bent jau neviešai) ir mažieji koalicijos partneriai sako pasigendantys jūsų lyderystės kai kuriais klausimais. Ar tai būtų bendravimas ir koordinavimasis su parlamentu priimant sprendimus, ar lankstaus reagavimo į kuro kainų krizę stoka. Jūs turite kuo įtikinti, kad yra priešingai?
– Aš galiu įtikinti tik veikla ir nuolatinėmis konsultacijomis su Seimo pirmininku, mes turim įvairius formatus su koalicijos partijų lyderiais. Suprantu, kad įprastai visi stokoja dėmesio, bet aš turiu darbinę rutiną, daug spręstinų klausimų, vadovauju Vyriausybės kabinetui, ir natūralu, kad laiko visiems ir viskam neužtenka. Nežinau, kokios lyderystės aš stokočiau. Aš manau, kad mano lyderystė visą laiką pasižymėjo komandiniu, telkiančiu veikimu, o ne tokiu pavieniu personažu, sporto terminais – legionierius, kad aš imuosi atsakomybės, aš visus taškus sumesiu ir aš būsiu tas MVP (angl. most valuable player, liet. naudingiausias žaidėjas), geriausias iš geriausių. Tai galima daryti trumpoje distancijoje, galima tą daryti dėl savanaudiškų ambicijų ir tikslų, o aš noriu telkiančios, komandiškos, demokratiškai veikiančios koalicijos ir labai aiškaus darbų pasidalinimo, atsakomybės. Man galima prikišti viską ir manau, kad per darbo laiką bus prikišta. Asmeniškai reflektuodamas (...), kas pavyko, kas nepavyko, sau esminių priekaištų neturiu.
– Pakalbėkime apie komandą, kad jau apie ją užsiminėt. Dalies visuomenės, jūsų kritikų, taip pat ir politikų iš valdančiosios koalicijos nuomone, jums sektųsi geriau, jeigu geriau sektųsi jūsų deleguotam finansų ministrui Taurimui Valiui. Nieko naujo nepasakysiu, kad dėl jo kompetencijos ir pasirengimo dirbti su viešaisiais finansais abejoja nemažai kas, ir ne tik iš opozicijos. Jūs pats vis dar esate įsitikinęs, kad šis ministras gali suvaldyti vieną jautriausių valstybėje sričių, tai yra, viešuosius finansus?
– Dabar selektyviai keliami klausimai atskirų ministrų: ar tai po kokių pasisakymų, ar tai ne visą laiką vykusio įstojimo, ar po kitų situacijų keliami pavienių komandos narių klausimai dėl pasitikėjimo jais, jų kompetencijos ir taip toliau. Bet aš galiu pasakyt plačiau: visa kabineto sudėtimi pasitikiu. Tai yra darbingi, progresyvūs žmonės, teikiantys idėjas, nebijantys diskusijos, nebijantys aštrių kampų, bet mes sugebam, ir man atrodo, kad tas kol kas tikrai sėkmingai pavyksta Vyriausybės kabinetuose ir rūmuose tas situacijas gludinti ir veikti kaip vieninga komanda.
– Bet mes to nematom. Iš finansų ministro mes to nematom.
– O ko jūs pasigendate?
– Kaip žurnalistas, pirmiausia, bet, aišku, ir kaip rinkėjas, tiesiai šviesiai pasakysiu, pasigendu solidesnio institucijai ir Vyriausybei in corpore atstovavimo viešojoje erdvėje iš finansų ministro. Jūs nepasigendat? Neturėjot šitų pokalbių?
– Pokalbius palaikau su visais komandos nariais ir kartais išsakau jiems tam tikros kritikos ar pastabų. Laikausi to principo, kad pagirti reiktų viešai, o papeikti, išsakyti kritiką – asmeniškai. Kritikos esu per tą trumpą trijų mėnesių laikotarpį išsakęs turbūt bent trims ar keturiems ministrams. Kiekvienas iš jų darosi išvadas. Aš manau, kad visi tobulėja, bent aš tą tokią pažangą tikrai matau. Nėra universitetų ir darbinių patirčių, kurios paruošia tave vadovauti ministerijai. Vieniems sekasi šiek tiek geriau: moka save eksponuoti, pristatyti savo idėjas, savo nešamus darbus, kitiems gal ne iki galo gerai tas sekasi, bet net ir vertinant objektyviai – sakot, kad yra iš tikrųjų tų nuomonių įvairių – aš sakyčiau, kad taip, galima tuos vertinimus turėti ir galima su jais sutikti, bet pasakyti, kad tos pastabos yra šiai dienai kritinės, aš taip nevertinčiau.
– Be abejo, vieša komunikacija neįrodo savaime kompetencijos, bet kompetencijos neįrodo ir tai, kad jūs pasitikit, nes pasitikėjimas nebūtinai reiškia, kad žmogus yra kompetentingas. Jūs galite pagrįsti finansų ministro kompetenciją?
– Finansų ministro reziumė, biografiją žinau neblogai, kadangi rinkausi jį skirdamas. Jūs turbūt irgi ją puikiai žinot. Kaip sakyt, tikrai įvairios darbo patirtys, net ir patirtys kalbant ir mokant studentus apie viešuosius finansus. Man atrodo, kad dar labai per anksti neigiamai susifokusuoti į finansų ministrą. Gal dėl to, kad esam biudžeto rengimo laikotarpyje, jis sulaukia labai daug dėmesio. Bet aš noriu tikėti, kad visas procesas įvyks sklandžiai. Ir tie vertinimai po sklandaus biudžeto priėmimo – aš to tikiuosi, kad taip ir įvyks, kad bus sutarimas parlamente – kad vertinimai atslūgs ir žmogus įrodys realiu darbu, nes tai yra pagrindinis turbūt Vyriausybės dokumentas, įstatymas, kuris keliaus į Seimą, ir pagrinde tai bus Finansų ministerijos darbo rezultatas.
– Tuomet perklausiu. Koks yra jūsų atsakymas visiems šiandien abejojantiems finansų ministro kompetencija ir gebėjimu eiti šitas pareigas – jūs sakote, kad jie tiesiog neteisūs?
– Ne, aš nei sakau, kad neteisūs, nei jog teisūs. Aš sakau, kad žmogus, jo politinė komanda dirba, tas rezultatas su biudžeto pateikimu pasimatys kaip realus darbo kūrinys. Aš sakau, kad galbūt su komunikacija, kartais reakcijom atitinkamai į politinių oponentų užklausas gal net špilkavimą ar atakas galėtų būti kitokia, bet tai yra labiau asmeninio komunikavimo, asmeninių savybių bruožai, nes į tam tikras situacijas aš reaguočiau vienaip, jūs – kitaip, Taurimas gal trečiaip.
– Bet jums tinka, kaip jis reaguoja? Tinkamumo klausimas juk egzistuoja, jūs galit pasakyt žmogui pastabą, ypač dėl viešo atstovavimo, ar ne? Jis kalba Vyriausybės vardu.
– Tam tikrų pastabų esu išsakęs praeityje, prieš nominuojant Vyriausybę, ypač santykyje su parlamentu, su parlamento nariais. Aš manau, kad jis tikrai išvadas daro ir aš tą progresą matau, ir tikrai nelinkęs taip kritiškai vertinti, kokius kritinius atsiliepimus aš girdžiu. Aš suprantu, kad tie kritiniai atsiliepimai yra neišvengiami politiniame darbe, tarp jų ir maniškiame.
– Minėjot, kad turėjot pastabų per šitą kelių mėnesių laikotarpį trims–keturiems ministrams. Tai aš tikrai nežinau, ar jūs imsitės kalbėti apie pavardes – paprastai premjerai nenori...
– Ne, aš norėčiau tuos tete-a-tete (akis į akį – BNS) pasikalbėjimus ir nuoširdumo ar atvirumo valandėles pasilikt sau ir asmenims, su kuriais teko bendrauti.
– Gal tada apie temas galime pakalbėti? Apie ką ta kritika? Ar tai yra viešo administravimo gebėjimai arba riboti gebėjimai ir jų nebuvimas? Ar komunikacija? Ar konkretūs politiniai sprendimai? Kokios tai temos?
– Dalis išsakomų pozicijų arba, sakykim, apsikeitimų nuomonėm susiję su komunikacija, dalis yra susiję su derinimusi, nes Vyriausybė yra kabineto narių sudėtis, šakinės ministerijos, bet turėtų veikt kaip viena komanda. Aš noriu, kad ta komanda veiktų susiderinus. Jeigu vienas čirpins smuiką, kitas arfa gros, o kitas būgną muš, tada bus labai išderintas visas muzikinis fonas. Jaučiu atsakomybę, kad mes veiktume išvien ir nebūtų kartais net ir iš gero noro iniciatyvų, kurios vėliau stato į pozą visą Vyriausybę. Tokio pobūdžio pasišnekėjimai, bet jie nėra kritiški. Aš manau, kad kaip ir bet kokiam kolektyve, tai yra vis tiktai suburta žmonių komanda. Kiekvienas yra lyderis, kiekvienas su savo charizma, su savo veikimo būdu, su savo patirtim, su savo profesine patirtim, politine patirtim – labai skirtingi žmonės. Mes gi nesam nei klasiokai, nei grupiokai, nei kažkoks draugų būrelis. Todėl tam tikro gludinimosi, kaip ir bet kuriam kolektyve, reikia.
– Dar trumpai uždarysiu finansų ministro klausimą. Ar, jūsų nuomone, jam stinga pagarbos bendraujant su žiniasklaida?
– Aš manau, kad pagarbos rodymas bendraujant ir su žiniasklaida, ir su politiniais oponentais yra būtinas atributas bet kuriam politikui – ar finansų ministrui, ar kitam ministrui, ministrui pirmininkui. Manau, kad visą laiką vadovaudamas Vyriausybei deklaravau, kad turim būt pagarbūs, turim būt atjautūs, turim būti empatiški. Tai liečia visą kabinetą ir asmeniškai mane. O, žinoma, visais atvejais mes galim būt išprovokuoti, galim būt be nuotaikos, galim būt suirzę, galim būt pavargę. Bet kai jau kalbam į viešumą, kalbam ne kažkur bare prie bokalo alaus, manau, kad turim jausti tam tikrą ir etiketą, ir bendravimo manierą, ir kai kur, matyt, tų pastabų sulaukiantys kolegos turėtų jas įsivertinti.
– Tęskime apie finansus, tik ne apie ministrą. Kitų metų valstybės biudžetas bus rekordinis savo išlaidomis, tai rodo ir projektuojami deficito skaičiai. Kokios papildomos eilutės, lyginant su šiemet, labiausiai pučia valstybės viešąsias išlaidas?
– Sakyčiau taip, kad geresnei iliustracijai įsivaizduot, taip visiškai grubiai, aš manau, kad ir žiūrovams, ir skaitytojams bus aiškiau: kiekvienas 100 milijonų eurų išlaidų papildomas yra 0,1 maždaug procento deficito. Kai mes konstruojam, kalbam apie galimą (...) deficito dydį, mes kalbam apie įvairias išlaidų pozicijas. Žiūrint į biudžetą, kur tie augimo skaičiai didieji: tai yra 745 milijonai pensijų didinimui, tai yra 245 milijonai švietimo sektoriui pagal mūsų susitarimą ilgametį...
– Dėl algų mokytojams?
– Taip, ir kuris yra paveldėtas ir mus įpareigojantis. Tai yra 150 milijonų eurų šeimų paketui, tai yra statutiniams darbuotojams 45 milijonai, kultūros sektoriaus darbuotojų algų pakėlimui, berods, virš 20 milijonų, (...) taip pat ir tas pats krašto apsaugos, gynybos finansavimas.
Girdžiu įvairias manipuliacijas, kad deficitas toks... Taip, jis toks. Ir greičiausiai neįvyks stebuklingu būdu koks tai galimas jo sumažinimas. Bet aš žiūriu į rezultatą, į skaičius. Akivaizdu, kad esu visu 100 procentų už, kad pensijų didinimas vyktų, aš visu 100 procentų už, kad saugumo ir gynybos temos mes nepaliktume.
Žinoma, kad aš girdžiu kultūros sektorių, žinoma, kad aš girdžiu statutinius darbuotojus. Žinoma, kad net tas pats privalomojo sveikatos draudimo lėšų skyrimas už valstybės draudžiamus, kuris Seimo priimtas dar ankstesnės koalicijos laikotarpiu, jis irgi pareikalaus 172 milijonų eurų papildomų lėšų. Tokioj pozicijoj galima koncentruotis į deficitą, kas mėgsta skaičius, į tai ir koncentruojasi, sakydamas, kaip tai fiskališkai tvaru, netvaru.
Bet turbūt pamiršta pasakyt arba nutyli, kad man kalbant su (už ekonomiką atsakingu – BNS) komisaru Valdžiu Dombrovskiu buvo pasakyta: 12 šalių, berods, šiemet turi problemų su deficito ir fiskalinės drausmės laikymusi. Tai situacija – įtempta ne tik pas mus, mes nesam kažkokia anomalija. Ir vėlgi, aš noriu pasakyt, kad pasižiūrėkim, ką mes turim: didžiausią Europoj gynybos finansavimą, mes turim iššūkių, nes esam Rytiniame flange, ir mes norim nepamiršt visuomenės. Biudžeto rengimo metu taupymai institucijų, ministerijų jau buvo atlikti, sugebėjom bendrai susitelkę iki 100 milijonų susimažint, susitraukt, bet daugiau erdvės...
Aš manau, pasirinkimai yra keli: tada reikia kalbėti apie mokesčių sistemos peržiūrėjimą – aš to nenoriu, aš manau, kad šitam geopolitiškai nestabiliam pasauly, kada nenormalumas tampa kasdienybe, manau, kad net ir ekonomikos prasme bandymas kažkaip tai subalansuoti biudžeto deficitą naujais mokesčiais... galima, aišku, ten gal selektyviai kažką paimti, kaip mūsų koalicijos partneriai sako: „Imkim azartinių lošimų mokestį ir ten padarykim pokytį.“ Gerai, sutinku, turbūt ir visuomenė sutiks...
– Bet čia labiau intervencija į konkretų verslą, ji nedaro reikšmingo finansinio poveikio.
– Taip, tai rezultatas teoriškai bus gal 12, gal 13 milijonų, bet tas konceptualiai nepakeičia baigtinio rezultato. Tobulam, siektinam rezultatui, jeigu mes trūks plyš norim 3 procentų deficito, reikia rasti būdų atsisakyti 800 milijonų išlaidų. Ant stalo didžiuliai klausimai su didžiule atsakomybe: kariuomenė, visuomenė... Ką mes norim skriaust? Aš neplanuoju nieko skriaust.
– Užfiksuokim: deficitas apie 3,8 procento?
– Taip. Mano paskutiniai skaičiai žinomi – 3,8.
– Premjere, jūs sakote nenorintis nieko skriausti, ir tai yra suprantama, bet ar jūs, programuodamas tokias išlaidas ne tik kitiems metams, bet ir vėlesniems metams, ar jūs neskriaudžiat ateities kartų? Ir gal net ne taip dramatiškai, gal ne mūsų vaikų ir anūkų, bet mūsų pačių po metų, septynių, dešimties, penkiolikos?
– Galima ir taip tą klausimą formuluot, ir jis, matyt, kad panašiai ir bus formuluojamas, jog (...) mes išlaidaujam. Aš gal kelčiau klausimą kitaip: tai o kokie galėtų būti siūlymai? Jeigu mes norim subalansuoto rezultato, tai aš matyčiau du kelius: vienas – mokesčių didinimas, kitas – pensijų augimo įšaldymas, trečias – saugumo finansavimo dalies atsisakymas. Nė vienas iš šitų kelių man nėra priimtinas ir aš juo eiti nenoriu. Galima sakyt: „O kaip bus, ar mes rizikuojam ateities kartų sąskaita, nes skola, kaip liaudis sako, ne rona, neužgija.“ Visais metais randama argumentų, kodėl finansinė situacija arba biudžetas atrodo vienaip ar kitaip, bet nepamirškim, kad mes esam Rytų flange, kad gyvenam ekstraordinarioj situacijoj, kad gynybos temos yra egzistencinės temos.
Tai kartais aš girdžiu ir siūlau girdėti ir kitas nuomones. Jeigu mes dabar norim būti tvarūs, taupūs ir fiskališkai pagirtini, o nenorim atliepti grėsmių, kurios yra, tai gal ateis laikas, neduok Dieve, ir mums tų problemų fiskalinių nebereiks spręst? Aš nenoriu tuo sukurti egzistencinio ar tokio hipertrofuoto vaizdo, kad taip arba kitaip, bet, natūralu, supraskim, kad valstybėje situacija ir saugumo prasme ypatingai – ir visuomenės, ir gynybos – ji reikalauja tų sprendimų, kurie siūlomi su biudžeto projektu.
– Sakote, jog būsimosios išlaidos yra būtinos, nes kas aš čia toks, tikrai ne politikas, kad kvestionuočiau kažko reikalingumą arba ne, tegu būna diskusijos tarp valdančiųjų ir opozicijos svarstant biudžetą. Bet jeigu užfiksuojam, tai augant skolos aptarnavimo išlaidoms ateities valdžioms, vis tiek teks rinktis: ar didinti mokesčius, ar mažinti išlaidas, arba išskirtinais atvejais tikėtis spartaus ekonomikos augimo, kuris leis surinkti daugiau pinigų į biudžetą, bet čia jau buriame iš kavos tirščių. Kurį iš šių scenarijų jūs pats laikote realiausiu?
– Turbūt reiks daryt viską, labai sudėtinga prognozuoti ateitį, (...) mes nežinom nei, kas rytoj vyks, nei, juo labiau, kas po metų ar po pusmečio. Mes žinom, kad Lietuva nėra ekonominė sala, ji labai glaudžiai susijusi su situacija Europoje: kaip sekasi Lenkijai, kaip sekasi Vokietijai, kokia bendra ekonominė Europos Sąjungos būklė – ar ištikęs slogutis, ar vis tiktai demonstruojamas augimas. Nuspėti, kaip bus, yra sudėtinga, bet matydami tą dinamiką mes tikimės ekonominio augimo. Mes turim tam prielaidas, kad ekonomika augs. Tai džiugina. Taip, metų eigoje matysime, kaip mums sekasi vykdyt biudžeto pajamų planą. Taip, pakeliui einamaisiais metais mes turbūt inicijuosim įvairių mažesnių, tokių taškinių klausimų sprendimą, aišku, ieškosim, kaip atlaisvinti biurokratinius pančius verslui, norinčiam kažką veikt. Aišku, kad ieškosim efektyvumo, dėl to ir prašiau susitikęs su savivalda, ir, beje, ministrų tuo klausimu paprašiau dirbti.
Gal yra reikalas ir poreikis, o aš tokį matau, dalį įstaigų optimizuoti, atsisakyti, nes vis tiktai tas aparatas įprastai biurokratinis turi tendenciją augti. Tie darbai bus atliekami. Ir tiktai, aišku, kad kraštutinės priemonės turėtų būti mokesčiai arba kažkokių įsipareigojimų ilgalaikių stabdymas. Bet galim įsivaizduoti, kad tie įsipareigojimai, ypatingai ilgalaikiai (...), pensijų indeksavimas yra paveldas, tai yra užprogramuota. Gali kažką pridėti, gali gal pasakyti, kad indeksavimo suma ir yra ta suma, kuria bus didinama. Švietimiečių norai, susitarimas – aš negaliu dabar pasakyt: „Žinot, mes susitarėm, valstybės vardu kažkas prisiėmė įsipareigojimus, tai nebuvo Sinkevičius, ne Sinkevičius dėjo parašą, bet atėjo Sinkevičius ir jis nevykdys įsipareigojimų.“ Aš negaliu pasakyt statutiniams pareigūnams: „Žinot, kariuomenei algos auga, o jūs kentėkit ir toliau, na ir nieko tokio, kad jūsų pareigūnai išeina iš policijos dirbti į „Barborą“ vairuotojais ir čia man viskas faina.“
Neieškau paguodos, bet noriu pasakyti, kad tai yra labai socialiai jautru ir aš neieškau būdų, kaip tą nutolinti, kaip čia kažkas bando pasakyt: „Vat, socdemai elgiasi, suprask, kad po jų nors ir tvanas.“ Socdemai taip nesielgia. Socdemai elgiasi atsakingai, nes neveikia iš logikos, kad mes šitą kadenciją atidirbsim, o paskiau sėdėsim opozicijoj ir kritikuosim. Mes darysim viską, kad žmonių pasitikėjimą sustiprintume ir sieksime toliau būti politinė ašis, aplink kurią bursis kitos politinės jėgos, sieksime ir toliau būti atsakingi už valstybės raidą ir ateitį. Toks išvedžiojimas girdimas bus dar daug. Vėlgi, vertinkim tai, kad biudžeto procesas kaip pirmas, sakykim, tas teikimas, jis įvyks, bet procesai užsikurs parlamente, komitetuose. Matyt, bus ne noro dar pamažinti deficitą, o bus noro padidinti. Visko čia dar bus. Čia gal ne paguoda, bet aš, kai vakar su Lenkijos premjeru Donaldu Tusku kalbėjau ir pasakiau apie savo skaičius, jis pradėjo juoktis. Pas juos, berods, link 8 procentų deficitas. Matom, kas vyksta ir kitose šalyse. Gali sakyt, muštis į krūtinę, kad Vyriausybė, ministras, bet aš kalbu labai atvirai su visuomene: man reikia ir gynybos, valstybės saugumo, ir aš noriu nepalikti visuomenės irgi, kad jūs kentėkit, dabar visas dėmesys tiktai vienai saugumo formai. Ne, su manim taip neišeis.
– Ir pats paminėjot, ir buvau pagalvojęs, kad reikia paklausti: prieš kokias dvi savaites kalbėjot apie tai, kad ir praeities valdžios, o ir jūsų tampa tam tikra prasme tų indeksuojamų dydžių – pensijų, socialinių išmokų ir susitarimų su profsąjungom dėl viešojo sektoriaus darbuotojų didinimo – įkaitais, nes tai programuoja išlaidų augimą, o Vyriausybė, kokia ji bebūtų – kairioji, dešinioji, centro – labai nemaža prasme lieka administratore tų viešųjų pinigų, nes neturi erdvės intervenuoti su savo politinėmis priemonėmis, nes tam tiesiog neturi finansinių galimybių. Pats kalbėjote apie tuos indeksavimus ir sakėte, kad jeigu ir toliau taip, gali tekti stabdyti arklius. Ar tai nutiks iki 2028 metų, kol jūs būsite valdžioje? O jeigu ne, ar jūs prieš išeidamas nubrėšite kryptį, kaip turėtų būti?
– Sudėtinga nuspėti, kaip bus dar 2027 metais. Žiūrėkit, mano logika ir retorika nepasikeitė. Taip, indeksavimas kaip užsisukusios girnos (...). Nesunkiai suprantama, kad atsiranda įtampos valstybės biudžetui. Atsiranda įtampų ir dėl papildomų dalykų, kad senstam kaip visuomenė. Į darbo rinką ateina kartais mažiau žmonių, jaunų protų, energingo jaunimo, nei išeina į užtarnautą poilsį. Dėl to ir didžiulė tema dėl migracijos. Aš tikrai nebrėšiu scenarijaus ir nebrėžiu sau tikslo kažkaip dirbti iki 2028-ųjų, o paskiau jau, kaip sakant, kaip jau bus, taip bus. Ne, turim turėti logišką išėjimą ir žiūrėsim. Daug dalykų gali įvykt, kurie visiškai nuo mūsų nepriklauso, lygiai taip pat, kaip energetinė krizė. Ne Lietuva, ne Europa ją sukėlė, mes žinom, dėl ko ji įvyko, ar ne? Dėl to energetikos kainos muša per visur – ne tik degalinėj: per šildymo kainas, per šildymo kompensavimo išlaidas, per verslo konkurencingumą. Tokių dalykų nesuprognozuosi, bet gali būti, kad pakeliui iki 2028-ųjų gali tekti imtis ir nepopuliarių sprendimų, ir to mes, jeigu tai bus neišvengiama, nevengsim.
– Skelbėt prieš porą savaičių, kad valstybė nesurenka šiemet planuojamų surinkti pelno ir gyventojų pajamų mokesčių (GPM). Ar tai rodo, kad dar Gintauto Palucko laikais priimta mokesčių reforma patiria fiasko?
– Susitikrinom su Valstybinės mokesčių inspekcijos vadovu, bendras pajamų rinkimas, panašu, kad nėra toks tragiškas. Taip, yra, kaip ir minėjot, pelno mokesčio klausimai, yra GPM klausimai, bet yra pridėtinės vertės mokesčio (PVM) augimas, aišku, žiūrint, su kuo lyginsi – su planu ar su praėjusiais metais. Bet metai dar nesibaigė, dar liko keletas mėnesių iki metų pabaigos, tikiuosi, kad tas biudžeto pajamų rinkimo planas bus įgyvendintas. Aš turiu tokią viltį, bet viltis, žinom, kieno motina. Bet tikiuosi, kad viskas bus gerai, kad mes čia neapsiskaičiavom. Aišku, didelių ar tokių pačių didelių lūkesčių GPM augimui kitais metais ir visų kitų mokestinių pajamų augimui turėčiau šiek tiek rezervacijų...
– Bet turėjo augti, nes dalis reformos įsigaliojo?
– Augimas prognozuojamas. Čia, aišku, makroekonomistai sudėlios tą ilgalaikį makroekonominį scenarijų, kaip viskas turėtų augti. Augimas tikrai bus, bet, ką mes girdim, jis gali būti kuklesnis. Darbo užmokesčio, mes girdim, kad greičiausiai augimas bus kuklesnis, nei vykęs šiais metais. Mes skaičiuojam, kaip tie kurmiai, tikrai nemanau, kad mes elgiamės neatsakingai, aš manau, kad mes elgiamės atliepdami situaciją ir tikrai matydami tas dvi dimensijas: valstybės saugumo gynybos poreikius ir valstybės visuomenės poreikius.
– Premjere, ar jūs griežtai nusprendėte, kad ši Vyriausybė šiais metais arba kitų metų pradžiai nesumažins kuro akcizo ir tikrai negrąžins PVM lengvatos šildymui?
– Dėl šių metų aš kol kas nuomonės tikrai nekeisčiau. Taip, mes pasiūlėme tam tikrą priemonių paketą, susietą su viešuoju transportu. Taip, esu kalbėjęs nuoširdžiai ir atvirai su visuomene, kalbėjęs, beje, apie tuos pačius klausimus ir apie lenkų atvejį, klausiau Donaldo Tusko, kaip jie vertina, sakė: „Ir skausminga, ir nežinia, ar ne labiau politiškai motyvuota, ir klausimas, kiek tai yra vertinama, ir tai turbūt bus trumpalaikis sprendimas iki gruodžio mėnesio.“ Aš visuomenei tikrai nuoširdžiai norėjau paaiškinti. Nežinau, ar buvau išgirstas, ar suprastas, ar vis tiktai ką bedarysi – blogai, jeigu nieko nedarai – dar blogiau.
Tai mes nusprendėme eiti tuo viešojo transporto subsidijavimo arba atpiginimo keliu. Bet koks įsikišimas į akcizų dydžio reguliavimą atveria reikšmingą pajamų skylę arba išlaidų skylę, nes tiesiog nesurenkam to, kas suplanuota. Ir sakiau visuomenei labai atvirai: 10 centų akcizo litrui, po PVM sumokėjimo – 12 centų nuolaida valstybei kiekvieną mėnesį kainuoja po 20 milijonų. Ir nesvarbu, ar senjoras lapkričio 1-ąją, besiruošiantis važiuoti į kapus, ar verslininkas, ar atvažiavai su opeliuku, ar atvažiavai su poršiuku, gauni kažkokią tai 10 ar 12 centų nuolaidą. Nežinau, ar tai tikrai yra verta. Tai nereiškia, kad valdžia yra ignoruojanti ar nesolidari – mes tikrai jaučiam, nes ir patys esam šios žemės piliečiai, ir tikrai važiuojam, patys vairuojam, pilamės kurą. Mes labiau galvojam apie kitus metus, nes yra tam tikrų politinio paveldo sprendimų.
– Akcizų augimą turite omenyje?
– Taip. Turim užduotį ir galvojam, kaip preventyviai užkardyti tą situaciją, kad visiems atšventus Naujus metus degalinėse būtų matomos naujos kainos, nes įsipareigojimas nuo 2027 metų sausio 1-osios, kad akcizas kyla.
– Ką pasiūlysite su biudžetu šitoj vietoj?
– Modeliuojam įvairias situacijas. Aš manau, kad bus laikas jas pristatyti, dar ir koalicinės diskusijos vyksta. Vieni nori proaktyviau, agresyviau veikti, kiti vertina nuosaikiau tą situaciją. Vėlgi, tai, kas vyksta Lietuvoje, vyksta ir visoj Europoj. Supratom, kad esam energetiškai pažeidžiami, ir tai, kas vyksta Artimuosiuose Rytuose arba Vidurio Rytuose, daro tiesioginę įtaką ir Lietuvos ekonomikai bei kainoms degalinių švieslentėse.
– Kaip su koalicijos partneriais? Ar esate tikras, kad sulauksite paramos valstybės biudžeto įstatymui?
– Pamatysim. Galvojau, jog paklausit, ar sulauksim šviežių bulvių, ar kitų Kalėdų. Aš galvoju, kad koalicija veikia konstruktyviai. Aišku, kad yra įvairių nuomonių, yra aktyvūs lyderiai, koalicijos partijų vadovai. Tai yra visiškai normalu. Visiems reikia kažkokio tai savito kampo, savo pozicijos, ir tai visiškai labai normalus demokratinis procesas. Mes tuos kampus politiškai apsigludinam. Dėl ko sutariam, dėl to ir dirbam, o dėl ko nesutariam, matyt, liekam prie savo nuomonių. Tas neužkardo galimybės apie tai kalbėti, apie tai diskutuoti, bet šiam momentui tikiu, kad šita koalicija yra darbinga, gebanti priimti sprendimus. Na, o ar aš teisus, pamatysim gruodžio pradžioj.
– Pabaigai eikim link užsienio politikos. Jeigu galima apsibrėžti, kokiam dabar esam etape klausime dėl diplomatinių santykių su Kinija atkūrimo iki ambasadorių lygio ir kokiam etape esame su Taivanu dėl tų derybų dėl dvišalio ekonominio bendradarbiavimo plano, kurias vykdo Užsienio reikalų ministerija?
– Geriausiai, aktualiausiai tą temą pakomentuotų Užsienio reikalų ministerijos atstovai, (užsienio reikalų ministras – BNS) Kęstutis Budrys. Galiu pasakyti, kad tai yra vienas iš įsipareigojimų šios Vyriausybės. Ir galiu patikinti, kad darbas vyksta. Kaip aš kartais pasakau, šiek tiek gatvės kalba – be pompos, ramiai. Su Rytų valstybėmis reikia gal mažiau to tokio fono ir triukšmo, o reikia ramaus bendradarbiavimo. Tam tikri darbai jau padaryti, yra siekis iki metų pabaigos matyti labai aiškų progresą – pokyčius mūsų diplomatinio atstovavimo atkūrime. Tikiuosi, kad pavyks, ties tuo dirbama. Bet vėlgi, nėra viskas vien Lietuvos rankose. Tai yra tarpvalstybiniai reikalai ir tai užtrunka, yra tam tikra specifika. Šį kartą mes veikiam, veikiam planingai, yra sudėliotas laiko grafikas, yra susidėlioti veiksmai. Tikiuosi, kad jie duos rezultatą, nes tas rezultatas – tai nėra kažkieno susigalvojimas – tai yra Vyriausybės įsipareigojimas. Ir ši Vyriausybė bus ta ir yra ta, kuri savo įsipareigojimus stengsis įgyvendinti.
– Kas jums čia leidžia kalbėti apie metų pabaigą? Kažkas konkretaus ar labiau politinė ambicija?
– Ne, konkretus planas, kurį mes turim ir kuris kalba apie gruodžio mėnesį.
– Papasakokit tautai apie tą planą.
– Tą planą geriau gali pristatyti Užsienio reikalų ministerija. Aš manau, kad kai kurie dalykai yra jautrūs ne dėl to, kad slapti, bet jautrūs dėl to, kad tai yra tam tikros Lietuvos pozicijos kalbantis. Iš ankstesnių įvairių diskusijų viešoj erdvėj pasidarėm išvadą, kad vis tiktai reiktų, ypač su Rytų kultūros atstovais, politikais, dirbti ramiai. Kai bus ir jei bus ką pasakyti, tikrai neslėpti ir pasakyti visuomenei. Dabar yra įvairūs formatai, susitikimai, pokalbiai – jie vyksta.
– Kaip dėl Taivano? Esate informuotas apie proveržį į vieną arba į kitą pusę – į geresnę ar blogesnę?
– Kol kas kažkokių tai nei proveržių, nei išvaržų neturim. Aš manau, kad turim status quo. Ar ta situacija keisis – aš manau, kad tikrai iki metų pabaigos turėtų paaiškėti.
– O kas paaiškės? Tenka girdėti, kad ir tas atstovybės pavadinimo klausimas vėl tampa tema. Gal galite tai patvirtinti?
– Aš, kaip ir minėjau, tikiuosi, kad neįsižeisit, tam tikros diskusijos darbine prasme plotmėje vyksta su diplomatais, tarp diplomatų. Aš pats asmeniškai tame procese nedalyvauju, tai yra Užsienio reikalų ministerijos atsakomybė. Ir aš manau, kad jie kryptingai veikia, kad Vyriausybės įsipareigojimai būtų įgyvendinti.
– Premjere, dėl Baltarusijos. Vėl pritilo trąšų tema, bet galime tik nuspėti, kad ji bus vis aktualesnė artėjant vasariui, kai Europos Sąjunga spręs dėl sankcijų pratęsimo. Tam, žinia, reikia visų šalių pritarimo. O kas Lietuvai bus svarbu sprendžiant, ar pritarti tų sankcijų pratęsimui?
– Manau, kad tas žemiškas požiūris yra, jog sankcijų (...) veikimo logika yra tai, kad keistųsi elgsena, ar ne? Tai yra ne bausmė, tai yra elgsenos, kartu ir politinės, keitimo priemonė. Kaip ir gyvenime: jeigu vaikai neklauso – sankcija yra nežiūrėt televizoriaus, o kai pasitaiso, matyt, gali bėgti ir į lauką pažaisti. Sankcijos dėl to ir yra pratęsiamos. Yra duodamas tam tikras terminas, vertinami pokyčiai. Aš kažkokių esminių pokyčių santykiuose su mūsų kaimynais nematau. Šis klausimas tikrai nėra ir nemanau, kad artimiausiu metu bus mano ar Vyriausybės darbotvarkėje. Manau, kad tas status quo iš šios dienos perspektyvos išlieka nepakitęs.
– Jeigu amerikiečiai paprašys, ar atsižvelgsime į tą prašymą? Balsuotume prieš sankcijų pratęsimą baltarusiškoms trąšoms?
– Paprašyti turėtų ne vien tiktai Lietuvos, faktiškai visos Europos Sąjungos...
– Na, netiesa. Jeigu tik iš vienos šalies gaus pritarimą, tai pakaks.
– Aš manau, kad tada reiktų galvoti, kieno prašys. Bet nedrįsčiau spėlioti, ką Jungtinių Valstijų administracija galvoja šiuo klausimu. Jokių prašymų iki šiol nėra buvę. Galbūt yra įvairūs nagrinėjimai, kaip galėtų būti, bet palikim tai Jungtinėms Valstijoms. O jeigu tokie prašymai atsiras – jeigu, nes jų nėra, tai taip hipotetiškai svarstyti, kas būtų, jeigu būtų, nežinau, ar tai yra prasminga, bet jeigu jie bus, mes turbūt kaip strateginiai partneriai juos svarstysim.
– Aš dar norėčiau paklausti: o jūsų požiūriu, JAV sprendimas naikinti sankcijas rusiškam dyzeliui iš esmės skiriasi nuo JAV sprendimo naikinti sankcijas baltarusiškoms trąšoms?
– Sunku pasakyti, kaip tą veiksmą vertinti. Aš manau, kad Europa ir Lietuva visą laiką nuosekliai pasisakė už sankcijų Rusijai stiprinimą, ypač už kuro arba energetinių resursų kompanijų, už to stovinčių, sankcionavimą, kompanijų vadovų sankcionavimą. Amerikos sprendimas, jis, manau, kad ir Lietuvai, ir Europai buvo netikėtas. Žinoma, kad, matyt, kad (JAV prezidento Donaldo – BNS) Trumpo administracija turi savo matymą, kaip spręsti. Jeigu tai prisideda bent kruopelytę prie to, kad greičiau turėsim ar energetines paliaubas tarp Rusijos ir Ukrainos, ar iš principo paliaubas, ar duok, Dieve, taiką, tai galim tik pasveikinti tokius administracijos žingsnius. Kita vertus, aišku, žiūrint į tą priimtą sprendimą, tenka kartais juo abejoti, ar tai nėra agresoriui paskata, kai mes vis tiktai ilgą laiką kalbėjom, kad agresoriui, Rusijai, reikia jėgos, sankcijų, reikia spaudimo, o ne atlaisvinimų, nes bet koks atlaisvinimas naftos, dujų, energetikos srity – tai yra papildomi biudžeto pinigai karui. Tai Lietuva, matyt, kad vieningai su Europa mato situaciją kiek kitaip, bet galbūt Amerikai žinot geriau, galbūt tai yra kažkokia strategija, kuri, kuria vertę Ukrainai – duok, Dieve, taip yra.
Šią savaitę griežčiau pasisakėt – pavadinot tą sprendimą dėl dyzelio gėdingu ir negarbingu poelgiu. Šiandien pasakytumėt tą patį?
– Taip, aš savo žodžių neatsiimu. Tie žodžiai susieti su tuo, kad mes Varšuvos konferencijoj ir prieš tai žinojom, kad Ukraina nebuvo kažkaip atskirai informuota, sužinojo tiesiog kaip įvykusį faktą. Aš manau, kad neinant į kažkokią kritiką JAV administracijai, aš tikiu ir noriu tikėt, kad yra žinoma, suprantama, kas yra daroma ir siekiama ilgalaikės taikos, bet vis tik sprendime, priimant bet kokį sprendimą – ar energetinės paliaubos, ar taika – tame procese būtų garbinga turėti Ukrainą ne kaip proceso stebėtoją, bet kaip dalyvę prie stalo. Būtų garbinga nepamiršti, kad ir Europa turėtų tame dalyvauti, mes norėtume tame dalyvauti, nes dėl besitęsiančio karo Ukrainoje grėsmės saugumui, saugumo architektūrai yra didžiausios būtent Europoj.
– Dar link pabaigos: Kinija. Minėjot, yra planas iki metų pabaigos pasiekti proveržį. Ar to proveržio buvimas arba nebuvimas bus kriterijus jums vertinant, kaip užsienio reikalų ministrui sekasi dirbti?
– Jeigu dabar pasakyčiau „taip“, tai atitinkamai grįžtume prie tos temos gruodžio mėnesį, ar ne? Tai aš nenoriu užsidėt kažkokių tai lubų ar įstatyti save į kampą. Aš manau, kad reikia vertinti ministro darbą ne pagal vieno klausimo sprendimą, bet pagal diplomatinį atstovavimą. O Kęstutis Budrys daro daug, ir ne tiktai vien tą Rytų tematiką, daro daug...
– Daro gerai? Atsiprašau, kad pertraukiu.
– Mano vertinimu, kad taip. Mes ir matomi, ir girdimi, ir mezgamos naujos partnerystės, ir matau tame potencialo, tiesą sakant, net ir sprendžiant darbo jėgos, migrantų atskiras temas. Nestatyčiau savęs į tokią poziciją, kad arba taip, arba kitaip. Lūkestis labai aiškiai išsakytas, aš tikiuosi, kad jis bus nuoširdžiai realizuotas ir realizuotas laiku.
– Pabaigai, premjere, norėčiau jūsų paklausti apie žiniasklaidą. Naujienų portalas „15min“ po tyrimo apie „Bankeros“ grupę sulaukė įvairaus pobūdžio spaudimo, įskaitant žurnalistų ir vadovų persekiojimą. Jūs turite ką pasakyti šia tema?
– Aš manau, kad nepasakysiu nieko, kas jus nustebintų. Žiniasklaida įvairiom formom daro labai reikalingą demokratinei valstybei darbą. Aprašo situacijas, informuoja, tiria, nagrinėja, analizuoja ir tikrai yra labai svarbi demokratinių valstybių sudedamoji dalis. Nedemokratinių – tai yra kitas logikos principas: aptarnauja valdžią, o demokratinių – tai yra labai svarbus demokratijos atributas. Tai, kad žurnalistai kartais, šiuo atveju, suprantu, persekiojami po įvykdytų tyrimų, publikacijų, manau, kad čia nėra gero tono ženklas. Norėtųsi tikėt, kad tai nepalauš tų žurnalistų, redaktorių, medijų grupių, kad ateity būtų baimė kažko imtis, kažko aktualaus, sensacingo, bet svarbaus. Norisi tikėt, kad žurnalistai, dirbantys savo darbą sąžiningai ir laikantis žurnalistinės etikos, ras būdų kartu su vadovais, medijų grupėm ir savininkais apsiginti ir apginti savo garbę. O kas kartais tuo užsiima, manau, kad tiesiog eskaluoja ir dar daugiau pasako apie save.
– Ačiū už jūsų laiką.
– Ačiū jums.
