Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
Tai bus skandalinga byla. Taip kalbama jau šiandien vertinant dviejų Rusijos oligarchų – Michailo Čiorno ir Olego Deripaskos – susirėmimą Aukščiausiajame Londono teisme.
Londono viešbutyje „Lanesborough“ prieš 10 metų dviejų Rusijos verslininkų pasirašytas susitarimas M. Čiornui turėjo reikšti pasitraukimą iš aliuminio pramonės verslo, O. Deripaskai dar kitaip vadinamą mokestį už nusikalstamos grupuotės, kurios priešakyje esą buvo M. Čiornas, „stogą“.
Verslininkai kreipėsi į teismą. Teismo objektu tapo M. Čiorno pretenzijos į 20 proc. kompanijos „Rusal“ akcijų, kurių vertė – maždaug 3 mlrd. dolerių. Verslininkas pareiškė, kad iki pat 2001 metų buvo O. Deripaskos partneris. Pats „Rusal“ savininkas tikina, kad M. Čiornas niekuomet nebuvo jo verslo partneris – tik nuolat reikalaudavo pinigų.
2 dokumentų byla
M. Čiorno ieškinys O. Deripaskai grindžiamas dviem dokumentais. Vienas jų, pavadintas Susitarimu Nr. 1, nurodo, kad verslininkas O. Deripaskai parduoda 17,5 proc. įmonės „Sibirskij aliumin“ („Sibal“) akcijų. Papildomai nurodoma, kad O. Deripaska grąžins lengvatinėje mokesčių jurisdikcijoje registruotai „Bluzwed“ įmonės skolą. Bendra sandorio suma, fiksuota dokumente ir pasirašyta 2001 m. kovo 10 dieną viešbutyje „Lanesborough“, sudarė 250 mln. dolerių (apie 701 mln. litų).
Antrasis dokumentas, pavadintas Priedu Nr. 1, nurodo galimybę O. Deripaskai parduoti 20 proc. „Rusal“ akcijų per 3–5 metus ir perleisti pinigus iš sandorio „šaliai“, kuri dokumente nenurodoma, išskyrus 250 mln. dolerių (apie 701 mln. litų).
M. Čiorno teisininkai tikina, kad abu dokumentai pasirašyti per bendrą verslininkų susitikimą Londone, viešbutyje „Lanesborough“. Tačiau O. Deripaskos advokatai tikina, kad verslininkams susitikus buvo pasirašytas tik Susitarimas Nr. 1 ir sumokėta suma, nurodyta šiame dokumente. Priedas Nr. 1, pasak O. Deripaskos teisininkų, nebuvo paduotas M. Čiornui per susitikimą Londono viešbutyje ir nebuvo jo pasirašytas.
Abiejų pusių pasamdyti grafologai sako skirtingus dalykus. Jie patvirtina, kad ant abiejų dokumentų tikrai pasirašė O. Deripaska, tačiau ant Priedo Nr. 1 lapo parašas, pasak O. Deripaskos samdytų ekspertų, raitytas tikrai ne M. Čiorno ranka. Gerokai skiriasi ir parašų laikas.
Buvo verslo partneris?
M. Čiornas teisme tikino, kad 1990 metais tapo O. Deripaskos partneriu plėtojant aliuminio verslą. Dar 1993 metais, tikina verslininkas, jis Londone susitiko su O. Deripaska ir sutarė dėl bendro verslo vykdymo. Tuo metu, anot ieškovo, atsakovo verslas buvo nedidelis ir kainavo maždaug 5 mln. JAV dolerių (apie 14 mln. litų). M. Čiornas nuo 1989 m. vertėsi prekyba, o nuo 1992 m. su broliu Levu pasinėrė į prekybą aliuminiu ir užmezgė ryšius su kompanija „Trans World Group“ (TWG), priklausančia broliams Rubenams.
1994 m. abu verslininkai, šiandien minantys teismo slenkstį, kartu sutarė su TWG (kur M. Čiornas taip pat buvo partneris) dėl bendro Sajansko aliuminio gamyklos („SaAZ“) vertybinių popierių pirkimo per O. Deripaskos įmonę „Alinvest“, turinčią licenciją vykdyti vertybinių popierių operacijas. M. Čiorno advokatai tikina, kad įmonės pirkimą didžiąja dalimi finansavo pats ieškovas.
Ieškovas šiandien tikina, kad nuo 1993 m. buvo O. Deripaskos partneris ne tik dėl bendros vykdomos veiklos, bet ir dėl kompanijos „Sibirskij aliumin“, kuri 2001 metais tapo „Rusal“ dalimi. M. Čiornas aiškina, kad investavo į verslą kelis šimtus milijonų dolerių nuo 1994 iki 2000 metų – būtent šiais argumentais remdamiesi ieškovo juristai tikina, kad šis turįs teisę į 20 proc. dabartinės kompanijos „Rusal“ akcijų.
Anot M. Čiorno, galutinis bendrai vykdyto verslo įrodymas yra Lichtenšteine 1997 metais registruotas fondas „Radom“, kurio dalis priklausė abiem besiteisiantiems verslininkams, taip pat verslininkams Iskandarui Machmudui, Andrejui Malevskiui ir Sergejui Popovui.
O. Deripaska: „Buvau reketuojamas“
Teisme atsakovu tapusio O. Deripaskos advokatai bandys įrodyti, kad verslininkų susitikimas ne tik įvyko vėliau, nei tvirtina ieškovas, bet ir tai, kad M. Čiornas niekada nefinansavo O. Deripaskos verslo. Per pirmąjį susitikimą su M. Čiornu atsakovas jau turėjo 14 proc. „SaAZ“ akcijų.
Tiesa, 1994 metais verslininkai iš tiesų sutarė suvienyti jėgas perkant vertybinius „SaAZ“ popierius, o M. Čiornas tuomet prisistatė TWG partneriu – tai aiškėja iš teismui pristatytos medžiagos. Tačiau „Alinvest“ atliko tik techninį akcijų pirkimą ir iš karto jas pervedė į sąskaitas tų, kurie finansavo sandorius. Abi pusės surinko po kiek daugiau nei 20 proc. akcijų ir O. Deripaskos juristai tvirtina, kad tai verslininkas padarė be M. Čiorno finansinio įsikišimo.
Teismui pateiktuose dokumentuose aiškėja ir kitų dalykų – juodi rusiško verslo užkulisiai. M. Čiornas bičiuliavosi su daugeliu nusikalstamo pasaulio veidų, tarp kurių buvo ir minėti A. Malevskis bei S. Popovas. M. Čiornas nuolat pabrėždavo, kad O. Deripaska turėtų susidraugauti su pastaraisiais ir dažniau susitikinėti. „Buvo kalbama apie „stogą“ – rašoma teismo dokumentuose. Taip O. Deripaskos juristai aiškina ir A. Malevskio bei S. Popovo įtraukimą į bendrą veiklą – fondą „Radom“. Galutinai nuspręsta, kad už „stogą“ reikia mokėti, 1995 m. po dviejų susitikimų su M. Čiornu Izraelyje.
Verslo savininkams „stogas“ reiškė apsaugą nuo fizinio sunaikinimo, o šios „priedangos“ organizatoriams reikėjo legalizavimo, todėl jie stengėsi „įsitrinti“ į verslą, aiškina O. Deripaskos advokatai. Sumos, įvardytos M. Čiorno kaip investicijos, nebuvo investicijos, bandys įrodyti advokatai padedami auditorių, kurių liudijimai taip pat pristatyti į teismą.
Mokestis už „priedangą“
Susitarime Nr. 1 nurodyti 250 mln. dolerių (apie 701 mln. litų) M. Čiornui buvo išmokėti, nors ne taip, kaip tartasi.
Atsakovo juristų komanda tikina, kad M. Čiornas „Sibal“ akcijų nevaldė, jos priklausė vienai O. Deripaskos kampanijai. Ši kompanija už nedidelę sumą pardavė akcijas lengvatinių mokesčių zonoje registruotai „Hillgate“, kuri priklausė O. Deripaskai. „Hillgate“ pardavė akcijas kitai verslininko kompanijai už didelę sumą. Pinigai iš sąskaitos atiteko M. Čiorno atstovui, o likusi suma buvo pervesta pačiam M. Čiornui.
Pasak juristų, tokie fiktyvūs sandoriai buvo mokestis už „stogą“. Kad visos išmokamos sumos būtų tokios, kokios sutarta, prižiūrėjo A. Malevskis. Būtent A. Malevskiui ir S. Popovui, ne M. Čiornui, priklausė Priedas Nr. 1, įrodinėja O. Deripaskos advokatai. Tai buvo „suprantamas pažadas išmokėti iš viso ne mažiau nei 410 mln. dolerių (1,1 mlrd. litų) su 250 mln. dolerių (701 mln. litų) nauda M. Čiornui“ – nurodyta medžiagoje, pristatytoje į Aukščiausiąjį Teismą.
Priedas nebuvo aptariamas su M. Čiornu viešbutyje „Lanesborough“ ir šis dokumentas su pastaruoju neturi jokios sąsajos, tikina atsakovo pusė ir įrodinėja, kad Priedas Nr. 1 į ieškovo rankas pateko po A. Malevskio mirties.
FAKTAI:
O. Deripaska tvirtina, kad už vadinamąją priedangą nusikalstamoms grupuotėms mokėjo nuo 1995 m.
Susitarimas tarp verslininkų dėl aliuminio verslo padalijimo buvo pasirašytas 2001 m. kovo pradžioje
Londono Aukščiausiajam Teismui pateiktame ieškinyje nurodoma, kad M. Čiornas pretenduoja į maždaug 3 mrld. dolerių dydžio kompensaciją
Straipsnis publikuotas savaitraštyje „Ekonomika.lt“ (nr. 26(88) liepos 16 - 29 d.)
Tai bus skandalinga byla. Taip kalbama jau šiandien vertinant dviejų Rusijos oligarchų – Michailo Čiorno ir Olego Deripaskos – susirėmimą Aukščiausiajame Londono teisme.
Londono viešbutyje „Lanesborough“ prieš 10 metų dviejų Rusijos verslininkų pasirašytas susitarimas M. Čiornui turėjo reikšti pasitraukimą iš aliuminio pramonės verslo, O. Deripaskai dar kitaip vadinamą mokestį už nusikalstamos grupuotės, kurios priešakyje esą buvo M. Čiornas, „stogą“.
Verslininkai kreipėsi į teismą. Teismo objektu tapo M. Čiorno pretenzijos į 20 proc. kompanijos „Rusal“ akcijų, kurių vertė – maždaug 3 mlrd. dolerių. Verslininkas pareiškė, kad iki pat 2001 metų buvo O. Deripaskos partneris. Pats „Rusal“ savininkas tikina, kad M. Čiornas niekuomet nebuvo jo verslo partneris – tik nuolat reikalaudavo pinigų.
2 dokumentų byla
M. Čiorno ieškinys O. Deripaskai grindžiamas dviem dokumentais. Vienas jų, pavadintas Susitarimu Nr. 1, nurodo, kad verslininkas O. Deripaskai parduoda 17,5 proc. įmonės „Sibirskij aliumin“ („Sibal“) akcijų. Papildomai nurodoma, kad O. Deripaska grąžins lengvatinėje mokesčių jurisdikcijoje registruotai „Bluzwed“ įmonės skolą. Bendra sandorio suma, fiksuota dokumente ir pasirašyta 2001 m. kovo 10 dieną viešbutyje „Lanesborough“, sudarė 250 mln. dolerių (apie 701 mln. litų).
Antrasis dokumentas, pavadintas Priedu Nr. 1, nurodo galimybę O. Deripaskai parduoti 20 proc. „Rusal“ akcijų per 3–5 metus ir perleisti pinigus iš sandorio „šaliai“, kuri dokumente nenurodoma, išskyrus 250 mln. dolerių (apie 701 mln. litų).
M. Čiorno teisininkai tikina, kad abu dokumentai pasirašyti per bendrą verslininkų susitikimą Londone, viešbutyje „Lanesborough“. Tačiau O. Deripaskos advokatai tikina, kad verslininkams susitikus buvo pasirašytas tik Susitarimas Nr. 1 ir sumokėta suma, nurodyta šiame dokumente. Priedas Nr. 1, pasak O. Deripaskos teisininkų, nebuvo paduotas M. Čiornui per susitikimą Londono viešbutyje ir nebuvo jo pasirašytas.
Abiejų pusių pasamdyti grafologai sako skirtingus dalykus. Jie patvirtina, kad ant abiejų dokumentų tikrai pasirašė O. Deripaska, tačiau ant Priedo Nr. 1 lapo parašas, pasak O. Deripaskos samdytų ekspertų, raitytas tikrai ne M. Čiorno ranka. Gerokai skiriasi ir parašų laikas.
Buvo verslo partneris?
M. Čiornas teisme tikino, kad 1990 metais tapo O. Deripaskos partneriu plėtojant aliuminio verslą. Dar 1993 metais, tikina verslininkas, jis Londone susitiko su O. Deripaska ir sutarė dėl bendro verslo vykdymo. Tuo metu, anot ieškovo, atsakovo verslas buvo nedidelis ir kainavo maždaug 5 mln. JAV dolerių (apie 14 mln. litų). M. Čiornas nuo 1989 m. vertėsi prekyba, o nuo 1992 m. su broliu Levu pasinėrė į prekybą aliuminiu ir užmezgė ryšius su kompanija „Trans World Group“ (TWG), priklausančia broliams Rubenams.
1994 m. abu verslininkai, šiandien minantys teismo slenkstį, kartu sutarė su TWG (kur M. Čiornas taip pat buvo partneris) dėl bendro Sajansko aliuminio gamyklos („SaAZ“) vertybinių popierių pirkimo per O. Deripaskos įmonę „Alinvest“, turinčią licenciją vykdyti vertybinių popierių operacijas. M. Čiorno advokatai tikina, kad įmonės pirkimą didžiąja dalimi finansavo pats ieškovas.
Ieškovas šiandien tikina, kad nuo 1993 m. buvo O. Deripaskos partneris ne tik dėl bendros vykdomos veiklos, bet ir dėl kompanijos „Sibirskij aliumin“, kuri 2001 metais tapo „Rusal“ dalimi. M. Čiornas aiškina, kad investavo į verslą kelis šimtus milijonų dolerių nuo 1994 iki 2000 metų – būtent šiais argumentais remdamiesi ieškovo juristai tikina, kad šis turįs teisę į 20 proc. dabartinės kompanijos „Rusal“ akcijų.
Anot M. Čiorno, galutinis bendrai vykdyto verslo įrodymas yra Lichtenšteine 1997 metais registruotas fondas „Radom“, kurio dalis priklausė abiem besiteisiantiems verslininkams, taip pat verslininkams Iskandarui Machmudui, Andrejui Malevskiui ir Sergejui Popovui.
O. Deripaska: „Buvau reketuojamas“
Teisme atsakovu tapusio O. Deripaskos advokatai bandys įrodyti, kad verslininkų susitikimas ne tik įvyko vėliau, nei tvirtina ieškovas, bet ir tai, kad M. Čiornas niekada nefinansavo O. Deripaskos verslo. Per pirmąjį susitikimą su M. Čiornu atsakovas jau turėjo 14 proc. „SaAZ“ akcijų.
Tiesa, 1994 metais verslininkai iš tiesų sutarė suvienyti jėgas perkant vertybinius „SaAZ“ popierius, o M. Čiornas tuomet prisistatė TWG partneriu – tai aiškėja iš teismui pristatytos medžiagos. Tačiau „Alinvest“ atliko tik techninį akcijų pirkimą ir iš karto jas pervedė į sąskaitas tų, kurie finansavo sandorius. Abi pusės surinko po kiek daugiau nei 20 proc. akcijų ir O. Deripaskos juristai tvirtina, kad tai verslininkas padarė be M. Čiorno finansinio įsikišimo.
Teismui pateiktuose dokumentuose aiškėja ir kitų dalykų – juodi rusiško verslo užkulisiai. M. Čiornas bičiuliavosi su daugeliu nusikalstamo pasaulio veidų, tarp kurių buvo ir minėti A. Malevskis bei S. Popovas. M. Čiornas nuolat pabrėždavo, kad O. Deripaska turėtų susidraugauti su pastaraisiais ir dažniau susitikinėti. „Buvo kalbama apie „stogą“ – rašoma teismo dokumentuose. Taip O. Deripaskos juristai aiškina ir A. Malevskio bei S. Popovo įtraukimą į bendrą veiklą – fondą „Radom“. Galutinai nuspręsta, kad už „stogą“ reikia mokėti, 1995 m. po dviejų susitikimų su M. Čiornu Izraelyje.
Verslo savininkams „stogas“ reiškė apsaugą nuo fizinio sunaikinimo, o šios „priedangos“ organizatoriams reikėjo legalizavimo, todėl jie stengėsi „įsitrinti“ į verslą, aiškina O. Deripaskos advokatai. Sumos, įvardytos M. Čiorno kaip investicijos, nebuvo investicijos, bandys įrodyti advokatai padedami auditorių, kurių liudijimai taip pat pristatyti į teismą.
Mokestis už „priedangą“
Susitarime Nr. 1 nurodyti 250 mln. dolerių (apie 701 mln. litų) M. Čiornui buvo išmokėti, nors ne taip, kaip tartasi.
Atsakovo juristų komanda tikina, kad M. Čiornas „Sibal“ akcijų nevaldė, jos priklausė vienai O. Deripaskos kampanijai. Ši kompanija už nedidelę sumą pardavė akcijas lengvatinių mokesčių zonoje registruotai „Hillgate“, kuri priklausė O. Deripaskai. „Hillgate“ pardavė akcijas kitai verslininko kompanijai už didelę sumą. Pinigai iš sąskaitos atiteko M. Čiorno atstovui, o likusi suma buvo pervesta pačiam M. Čiornui.
Pasak juristų, tokie fiktyvūs sandoriai buvo mokestis už „stogą“. Kad visos išmokamos sumos būtų tokios, kokios sutarta, prižiūrėjo A. Malevskis. Būtent A. Malevskiui ir S. Popovui, ne M. Čiornui, priklausė Priedas Nr. 1, įrodinėja O. Deripaskos advokatai. Tai buvo „suprantamas pažadas išmokėti iš viso ne mažiau nei 410 mln. dolerių (1,1 mlrd. litų) su 250 mln. dolerių (701 mln. litų) nauda M. Čiornui“ – nurodyta medžiagoje, pristatytoje į Aukščiausiąjį Teismą.
Priedas nebuvo aptariamas su M. Čiornu viešbutyje „Lanesborough“ ir šis dokumentas su pastaruoju neturi jokios sąsajos, tikina atsakovo pusė ir įrodinėja, kad Priedas Nr. 1 į ieškovo rankas pateko po A. Malevskio mirties.
FAKTAI:
O. Deripaska tvirtina, kad už vadinamąją priedangą nusikalstamoms grupuotėms mokėjo nuo 1995 m.
Susitarimas tarp verslininkų dėl aliuminio verslo padalijimo buvo pasirašytas 2001 m. kovo pradžioje
Londono Aukščiausiajam Teismui pateiktame ieškinyje nurodoma, kad M. Čiornas pretenduoja į maždaug 3 mrld. dolerių dydžio kompensaciją
Straipsnis publikuotas savaitraštyje „Ekonomika.lt“ (nr. 26(88) liepos 16 - 29 d.)
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
TOLIAU SKAITYKITE
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą