Dar prieš pusantro mėnesio buvo įprasta džiaugtis, kad krizė mus aplenkia. Šiandien jau visos pajėgos mestos krizei įveikti. Džiugu, kad faktai pripažįstami ir imamasi veiksmų.
Apmaudu, kad nuo metų pradžios beatodairiškai didintos valstybės išlaidos: ar moksleivių pietums apmokėti, ar popžvaigždžių koncertams remti, ar kitoms prasmingoms arba nelabai prasmingoms sritims. Toks buvęs ir iš esmės tebevykstantis išlaidavimas reiškia, kad kiti metai ne tik bus sunkesni nei šie, bet ir daug sunkesni nei galėjo būti, jei būtume buvę protingi.
Bandant įveikti krizę reikia suvokti, kad jos yra dvi: valstybės finansų ir ekonomikos. Valstybės finansų krizė pasireiškia tuo, kad valstybei tiesiog gali pritrūkti lėšų finansuoti einamąsias savo išlaidas. Kitais metais suplanuotas beveik 3 milijardų dydžio biudžeto deficitas. Jis gali padidėti dar bent milijardu dėl to, kad ekonomika gali ir nepaaugti numatytu pusantro procento, kuris šiandien jau yra optimistiškiausia kitų metų augimo prognozė. Dar, panašu, ne mažiau kaip du milijardai deficito turės būti finansuojama todėl, kad šie metai buvo valdžios nepamatuoto dosnumo laikas, ir realus šių metų deficitas turės būti finansuojamas. Taigi, suma sumarum, viešuosiuose finansuose reikia užkišti apie septynių milijardų litų skylę, nes kitaip teks skolintis, ir skolintis brangiai, o atsitikus kokiems nenumatytiems blogumams valstybė neturės jokios finansinės pagalvės.
Džiugu, kad demonstruojami rimti ketinimai šią valstybės finansų skylę kaišyti. Tačiau nerimą kelia išsakyta formulė, pagal kurią krizės įveikimo naštą turės pasidalinti valdžia ir verslas. Visiškai nenoriu pasakyti, kad verslas neturi nešti krizės įveikimo naštos. Tačiau problema su šiuo tariamu naštos pasidalinimu yra ta, kad verslas jau neša šią naštą! Būtent ekonominiai sunkumai įmonėms realizuojant savo produkciją, negaunant kreditų yra priežastis, dėl ko šiandien valdžiai tenka veržtis diržus. Tačiau tuo metu, kai verslas jau reaguoja atleidinėdamas darbuotojus, mažindamas atlyginimus, atsisakydamas daugybės išlaidų, valdžia vis dar planuoja kaip čia pagyvenus taip, kad niekas per daug nesikeistų. Juk jei norime, kad krizės naštą neštų vienodai valdžia ir verslas, tai valdžia turi planuoti kiek surinks iš dabar numatytų mokesčių, ir apkarpyti savo išlaidas pagal mažėjančias mokestines pajamas. Juk mažėjančios mokestinės pajamos kaip tik rodo, kiek ekonominių sunkumų patiria verslas. Taigi, bandymas krizę įveikti neva dviem lygiaverčiais būdais - mažinant išlaidas, bet ir didinant mokesčių naštą - yra ne krizės naštos padalinimas į dvi lygias dalis. Tokiu būdu krizės našta padalinama taip, kad verslui tenka trys ketvirčiai šios naštos, o valstybei – tik ketvirtis.
Suprantama tikroji priežastis, kodėl diskusijų rate vis sukasi pasiūlymai padidinti mokesčius. Sunku apsikarpyti išlaidas. Valdžiai netenka atleisti darbuotojų, kurie ilgai ir gerai dirbo iki tol sėkmingoje įmonėje. Todėl ji nejaučia šio sunkumo. Tai pačiai valdžiai atleidinėjant gi net mažai prasmingas funkcijas atliekantį biurokratą sunkumas jaučiamas tiesiogiai. Socialinių išmokų apkarpymas politikams sukelia reitingų mažėjimo baimę ne tik prieš rinkimus, bet ir po jų. Bandymas išsaugoti valstybės išlaidas mažiau karpomas nei mažėja mokestinių pajamų yra ne kas kita kaip neatsakingumas.
Neturime pamesti iš akiračio pagrindinių dalykų. Visų pirma, kad krizė ne tik valstybės finansuose, bet ir ekonomikoje. Bandant valstybės finansų gelbėjimo naštą užkrauti rinkos dalyviams atsitiks taip, kad ši našta ekonomikai taps nepakeliama. Naivu yra nepastebėti, kad toks verslo žlugdymas labai greitai atsilieps ir biudžetui. Padidinti mokesčiai vers jų nusikratyti arba einant į šešėlinę veiklą, arba, kas dar blogiau, bet labiau tikėtina, uždaryti verslą apskritai ar dar mažinti jo apimtis.
Dabartinėje situacijoje netgi psichologinis veiksnys gali labai paveikti verslą. Pamačius, kad valdžiai rūpi ne kaip palengvinti verslo naštą, o atvirkščiai – kaip labiau jį apmokestinti, nenustebkime, jei sprendimas bus atitinkamas. Net kokiu procentėliu padidėjęs mokestis gali pastūmėti uždaryti įmonę kuo greičiau ir nebandyti veržiantis diržus ir sunkiai dirbant išgyventi šiuos sunkius laikus.
Valstybės finansų gelbėjimo našta neturi gulti ant verslo pečių, kaip kad ir verslo gelbėjimo našta neturi gulti ant Valstybės biudžeto pečių. Kalbant konkrečiai – jei norime išbristi iš krizės greičiau ir mažiau nustekenti, turime bent keturiais milijardais litų sumažinti suplanuotas kitų metų biudžeto išlaidas. Lietuvos laisvosios rinkos instituto analizė rodo, kad tai realu. Mokesčių politikos priemones gi reikėtų taikyti ne iždo papildymui, o mokesčių sistemos išskaidrinimui: lengvatų atsisakymui ir gyventojų pajamų mokesčio tarifo sumažinimui bei pelno mokesčio reformai. Įveikiant ekonomines problemas reikia rimtai ir atsakingai žiūrėti į valstybės finansų krizę. Tačiau šios krizės likvidavimas gilinant ekonominę krizę būtų visais atžvilgiais neteisingas žingsnis.
