„Taip turi galvoti ir didelis, ir mažas verslas. Priešingu atveju, bus gerokai sunkiau prekei atsirasti ir lentynoje, ir pirkėjo krepšyje. Prekė ženklas – tai ir prekės vertės išraiška, ir vaizdiniai bei asociacijos, kurias tam tikra prekė kuria vartotojo galvoje. Todėl labai svarbu, su kuo tas prekės ženklas asocijuojasi ir su kuo jį galima palyginti ir pasverti, kuo jis pranašesnis už kitus. Čia galėtume įvardinti „VIČI“ prekių ženklą, kuris ir tarptautinėje rinkoje tam tikrose kategorijose pakankamai stiprus. Rytų rinkose sūrio „Džiugas“ ženklas gana plačiai matomas. Pagaliau ir MAXIMA prekybos tinklas Baltijos šalyse įsitvirtinęs ir savo prekių ženklu“.
Valstybinis sektorius, pasak S. Bartkaus, prekės ženklui neskiria tokio didelio dėmesio. Antra vertus, yra ir sėkmingų pavyzdžių:
„Čia galima prisiminti „Telecentro“ investiciją į interneto paslaugų tiekėją „MEZON“. Valstybės valdoma įmonė sukūrė modernų ir savo laiku tikrai stiprų prekės ženklą. Valstybės įmonės ir organizacijos tam tikrose srityse yra monopolistės arba nesiekia komercinių tikslų. Tad joms būtų sunku argumentuoti, kodėl jos leidžia pinigus prekės ženklo kūrimui“.
Kai dėl Lietuvos prekės ženklo, čia pagrindinė problema – demokratija, teigia S. Bartkus:
„Jeigu į prekės ženklo, logotipo kūrimą įtraukiamas balsavimas, toks prekės ženklas iš karto bus pasmerktas. Keitėsi valdžios, keitėsi požiūriai. Jau sukurtas prekės ženklas į valdžią atėjusiems nepatiko,buvo kuriamas naujas. Po ketvirto bandymo niekas jau ir nebesuprato, kuris gi yra tikrasis. Kažkas nepatiko ir penktasis prekės ženklas. Čia pritrūko tvirtos rankos, aiškios struktūros, kuri nuspręstų, kaip tas ženklas turėtų būti sukurtas ir naudojamas. Mūsų šaliai prekės ženklas būtų svarbus, nes mes daugeliu aspektų esame tik viena iš ES ar viena iš Europos šalių, viena iš Baltijos jūros regiono šalių. Stiprus prekės ženklas leistų mums išsiskirti, o neturėdami stipraus prekės ženklo taip ir liekame tik viena iš...“, - kalbėjo S. Bartkus.
