97 mlrd. JAV dolerių sudaro pasaulinės porno industrijos apyvarta. Pornografams pavyko pasiekti tokių įspūdingų rezultatų todėl, kad visais laikais jie mokėjo greitai ir efektyviai diegti technines naujoves. O tie, kas kovojo už visuomenės morale, visada vilkosi paskui progresą.
Prieš šimtą metų – 1911 metais – carinė Rusija, kurios sudėtyje tuomet kentėjo ir Lietuva, prisijungė prie pirmosios tarptautinės konvencijos kovai su pornografijos platinimu, tačiau didelių laimėjimų šioje srityje nepasiekė, beje, kaip ir kitos valstybės, rašo dengi.ru.
Paryžietiškas žanras
Pažanga nestovėjo vietoje, ir netrukus pornografų žinioje atsidūrė naujas ir ypač galingas instrumentas – kinematografas. Pirmaisiais suaugusiųjų kino kūrėjais tapo žmonės, stovėję prie kinematografijos ištakų. Anglų ir amerikiečių fotografas Edvardas Maibridžas, padaręs 1872 metais garsųjį bėgančio arklio iškadravimą, vėliau lygiai taip pat, panaudodamas keletą kamerų, nufilmavo apsinuoginusią moterį, einančią palei tvenkinį.
Kitas „svarbiausio iš menų“ pionierius, įnešęs indėlį į sekso industrijos vystymą, buvo Viljamas Diksonas, dirbęs Tomo Edisono firmoje. Būtent jis sukūrė 35 mm juostą – standartą, kuris ir dabar tebenaudojamas. Be to, V. Diksonas išrado mutoskopą – įrenginį, panašų į būgną, kurio viduje montuojamas diskas su fotografijomis. Kai diskas sukdavosi, paveikslėliai atgydavo. Žiūrėti tokį „kiną“ buvo galima tik stebint „veiksmą“ pro siaurą plyšelį, todėl žiūrovas visada būdavo tik vienas.
1893 metais V. Diksonas patobulino savo išradimą ir paliko T. Edisoną, kad galėtų imtis savo verslo. Jis organizavo mutoskopų gamybą, o jo klientai greitai suprato, kaip juos galima panaudoti. Stebuklingosios V. Diksono mašinos atsirado mugėse, paplūdimiuose ir kitose vietose, kur būdavo daug žmonių. Žiūrovas įmesdavo monetą ir pro plyšį stebėdavo, kaip nusirenginėja moteris. Vienas pirmųjų filmų, rodytų per mutoskopą, vadinosi „Ką pamatė vyresnysis liokajus“.
Jis demonstravo visa tai, ką žingeidus tarnas pamatė, žiūrėdamas pro rakto skylutę į savo šeimininkę. Paskui šio filmo pavadinimas imtas naudoti mutoskopinio kino su nusirenginėjimu žanrui žymėti.Mutoskopai paseno greičiau, negu spėjo įeiti į madą.1895 metų gruodžio 28 dieną broliai Liumjerai Kapucinų bulvare parodė „Traukinio atvykimą“, ir prasidėjo nauja era. Veikiai atsirado ir brolių pasekėjų. Jau 1896 metais Paryžiaus fotografas Eženas Piru įsigijo nuosavą kamerą ir ėmė filmuoti įvairius oficialius renginius, tarp jų – Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II atvykimą į Paryžių.
Kaip ir dauguma kitų Paryžiaus fotografų, Piru nelegaliai kūrė pornografiją ir uždarbiavo, ją pardavinėdamas. Dabar gi jis nusprendė, kad naujasis menas visiškai suderinamas su senuoju amatu. Tais pačiais 1896 metais jis nufilmavo septynių minučių filmą, pavadintą „Marija eina miegoti“, kuriame kabareto artistė Luiza Villi atliko striptizą. Režisierius buvo Albertas Kirchneris, anksčiau prekiavęs pornografiniais atvirukais Kaire. Piru demonstravo savo „Mariją“ kino teatruose kartu su Rusijos caro vizito kronika, bet publika, aišku, ėjo pažiūrėti ne į Nikolajų II. Greitai atsirado nemažai Piru pasekėjų. Panašius kūrinius ėmė vadinti prancūziškais filmais arba paryžietišku žanru.
Piru filmą galima laikyti visiškai nekalta erotika, lyginant su tuo, kas imta filmuoti po keleto metų. 1908 metais Prancūzijoje buvo nufilmuotas filmas „Paskui auksinį ekiu, arba Geri užvažiuojamieji nakvynės namai“, kur trys prostitutės vaidino nekaltas merginas, paeiliui atsiduodančias suviliotojui. Tai jau buvo tipinė pornografija su natūralistišku lytinio akto vaizdavimu ir be jokių užuominų į meną. Netrukus panašūs filmai pradėti kurti Vokietijoje, Argentinoje ir kitose šalyse. Tokių filmų jau nebuvo galima rodyti kino teatruose, ir pornografijos platintojams teko eiti suktais keliais.
Paprasčiausia, žinoma, buvo organizuoti uždarus demonstravimus naktį patikimai publikai tuose pačiuose kino teatruose. 1911 metais Sankt Peterburge vaistininko padėjėjas Naumas Adelsonas organizuodavo „specialius seansus pornografinio turinio filmams demonstruoti“ kino teatre Nr.43 Peterhofo plente. Miesto viršininko potvarkiu įstaiga buvo uždaryta. Taip pat pornografinių filmų buvo galima pamatyti viešnamiuose. Patys turtingiausi erotikos mėgėjai nusipirkdavo kino projektorius ir mėgavosi kinu, neišeidami iš namų.
ХХ amžiaus pradžioje moralistų stovyklą apėmė panika. Pasaulinė pornografijos rinka formavosi tiesiog akyse. Fotografijos ir literatūra kirsdavo sienas visomis kryptimis, ir jokios Comstocko ir jo bendraminčių pastangos negalėjo tam sutrukdyti. 1910 metais Paryžiuje įvyko valstybių konferencija, kurioje buvo priimtas susitarimas dėl kelio užkirtimo pornografinių leidinių cirkuliavimui ir naudojimui. Aukštosios susitarimo šalys pripažino, kad yra būtina įsteigti kiekvienoje šalyje ypatingą instituciją, kuri kovotų su pornografijos verslu. Jei pornografams būtų paskelbti nuosprendžiai, šalys įsipareigojo keistis informacija tuo klausimu.
1911 metais susitarimas įsigaliojo ir Rusijos imperijos teritorijoje, nors čia su cenzūra kaip tik viskas buvo tvarkoje. Dorų papročių saugojimu užsiėmė tiek žandarai, tiek ir gubernatoriai. Tarkime, „paryžietiško žanro“ filmus Maskvoje buvo uždrausta rodyti – tuo miesto viršininkas pasirūpino dar 1908 metais.Tarptautinės pastangos nelabai teišgąsdino pornografijos verslą. Prancūzų fotografai ir toliau štampavo pusnuoges moteris kaip iki Pirmojo pasaulinio karo, taip ir po jo. Štai, nuo 1919 iki 1939 metų Prancūzijoje buvo parduota daugiau kaip 20 mln. erotinių atvirukų.
Kai kurie apskritai sugebėjo prisitaikyti prie moralinės panikos sąlygų.1910 metais Paryžiuje buvo priimta dar viena konvencija – kovai su „baltąja vergija“, tai yra, su vertimu užsiiminėti prostitucija, ir veikiai erotiniame kine atsirado naujas žanras – „seksploatacija“. Šiuose filmuose buvo keliamas aikštėn „baltosios vergijos“ siaubas, o tuo pačiu buvo demonstruojamos daugiau ar mažiau atviros erotinės scenos. Į tokius filmus žmonės plūste plūdo. Ir nėra nieko nuostabaus, kad 1913 metų filmas „Prekyba sielomis“ surinko neįtikėtiną tais laikais sumą – 250 tūkst. JAV dolerių. Jį nufilmavo kompanija „Universal Pictures“, ir jis buvo demonstruojamas visai legaliai.
Pasaulinė revoliucija
Tarpukariu kino kameros ir juostos tapo prieinamos daugeliui operatorių mėgėjų, ir porno filmus imta aktyviai kurti namuose pačiais primityviausiais būdais. Atsirasdavo ir naujų kanalų produkcijai realizuoti. Dvidešimto amžiaus trečiajame dešimtmetyje anglosaksų pasaulyje į madą atėjo „elnių vakarėliai“, tai yra, viengungiški vakarai, į kuriuos rinkdavosi vieni vyrai. Be kortų, bilijardo ir gėrimo džentelmenai pramogavo, žiūrėdami porno filmus, kurie buvo vadinami elniais. „Elnių“ demonstravimu užsiiminėjo klajojantys kino mechanikai, atvykdavę į vyrų klubą su nuosavu kino projektoriumi ir uždraustų filmų rinkiniu. O tie, kam džentelmenų klubai buvo ne jų kišenei, tenkinosi erotiniais komiksais, kurie ypač išpopuliarėjo Didžiosios depresijos metais. Bet tikroji revoliucija pornografijos pasaulyje prasidėjo tik po Antrojo pasaulinio karo.
Kaip visuomet, viskas prasidėjo nuo techninių naujovių. Pagerėjusi poligrafinės produkcijos kokybė ir spalvotoji fotografija sudarė sąlygas pasirodyti „Playboy“ žurnalui 1953 metais. Spalvotoji kino juosta tuo metu jau irgi buvo prieinama, tačiau pornografams prireikė poslinkio masinėje sąmonėje, kad visi šie išradimai pradėtų duoti tikrų pajamų.
Praėjusio amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose apsinuoginusi pozuotoja prasmukdavo į didįjį ekraną po mokomųjų filmų priedanga. Tai buvo filmai apie nudistus. Juose nebuvo nė lašo erotizmo: nuogi žmonės tiesiog kaitinosi saulėje paplūdimyje, žaidė badmintoną, maudėsi ir pan., bet tuometinei neišlepintai publikai pakako ir to. Pavyzdžiui, vienas toks filmas 1966 metais per vieną vakarą viename kino teatre surinko 3,4 tūkst. dolerių. Kiti filmai pasakojo apie laukinius žmones, kurie apskritai niekada nesirengia. Cenzoriai žiūrėjo į nuogas čiabuves pro pirštus, kadangi jų įsivaizdavimu tikrai nuoga galėjo būti tik baltoji moteris.
Tikroji pornografija taip pat rado kelią pas žiūrovą. Septintajame dešimtmetyje kai kuriose JAV valstijose jau legaliai buvo specialių kino teatrų, kur ištisas paras buvo sukama vien tik pornografija. Kai kurie režisieriai specializavosi visiškai atvirų pornografinių filmų gamyboje. Atsirado ištisa sadistinės ir nekrofilinės pornografijos kryptis. Filmų pavadinimai buvo iškalbingi: „Lavonų knežintojai“, „Aš valgau tavo kūną“, „Du tūkstančiai maniakų“ ir pan. Visa tai duodavo nemažą pelną. Pavyzdžiui, „Kruvina puota“, kurią 1963 metais nufilmavo Davidas Fridmanas už 20 tūks. dolerių, savo kūrėjui atnešė 1,2 mln. dolerių.
Septintojo dešimtmečio pabaigoje staiga prasidėjo pasaulinė seksualinė revoliucija, ir pornografai pajuto, kad išmušė jų valanda. Iš pradžių viename Kalifornijos kino teatre kartu su įprastiniais filmais imta rodyti lengvos erotikos filmą. Įstaigos šeimininkams viskas baigėsi gerai.Tad kitų kino teatrų savininkai pasekė jų pavyzdžiu, ir netrukus erotika buvo rodoma jau beveik visur. Didžiausio pornografijos suklestėjimo metas buvo 1972 metai, kada pasirodė Žeraro Damiano filmas „Gili ryklė“ su Linda Lovelase pagrindiniame vaidmenyje. Ši dama dar neseniai filmavosi pornografiniuose filmuose su šunimis, bet dabar jos laukė kino žvaigždės statusas.
Pavadinimas žiūrovui nemelavo: filmas buvo nuo pradžios iki pabaigos pašvęstas giliam minetui. Filmas tapo ne šiaip sau hitu – jo nepažiūrėti buvo tiesiog nepadoru. Pornografinių filmų režisierius Antony Spinelli prisiminė: „Kada pasirodė „Gili ryklė“, ... Niujorke buvo neįmanoma prasimušti į kino teatrą... Aplink visur buvo pristatyta limuzinų, kuriuose laukė vairuotojai... Žmonės, pasipuošę vakariniais rūbais, ėjo iš Brodvėjaus šou ir kalbėjo: „Eime į „Gilią ryklę““. Filmas buvo susuktas už 22 tūkst. dolerių, dar 25 tūst. prireikė garso takeliui padaryti. Filmo nuoma kūrėjams davė 600 mln. dolerių, ir „Gili ryklė“ tapo vienu iš pačių pelningiausių filmų kino istorijoje.
Po „Gilios ryklės“ sėkmės visos šalies kino teatruose imta rodyti pačią tikriausią pornografiją, nesibijant persekiojimo, o režisieriai metėsi filmuoti pilnametražinius ir plačiaformačius pornografinius siužetinius filmus, kuriuose buvo ir kostiumų, ir dekoracijų. Beje, Damiano sėkmės niekam nepavyko pakartoti. Po to sekęs dešimtmetis įėjo į istoriją kaip pornografijos aukso amžius. Pietų Kalifornijoje, San Fernando slėnyje, net susikūrė „alternatyvus Hollywoodas“, kur buvo filmuojama dauguma amerikietiškų pornografinių filmų. Kitais suaugusiųjų kino gamybos centrais tapo Švedija ir Vakarų Vokietija.
Prasidėjus Ronaldo Reigano epochai plačiaformačiai pornografiniai filmai jau seniai visiems buvo nusibodę, ir apie ankstesnius pelnus buvo galima nebent pasvajoti. Sunku buvo įsivaizduoti geresnį momentą „moralios daugumos“ kontrpuolimui.
1986 metais JAV generalinis prokuroras Edvinas Mizas sudarė ypatingąją komisiją kovai su pornografija. Naujieji dorovės sergėtojai nesiekė, kad būtinai būtų pasmerkti visi pornografai. Jiems pakako paleisti juos elgetomis. Parduotuvių savininkams, prekiavusiems pornografija, buvo pareiškiami kaltinimai nelegalių prekių platinimu, o paskui pas juos atlikdavo kratas ir paimdavo prekes kartu su įranga. Firmos savininkas nuskursdavo, net jei laimėdavo bylą teisme, kadangi jo turto areštas galėjo tęstis ištisus mėnesius. Tokiu būdu, valdžia nuskurdino, pavyzdžiui, parduotuvių tinklą „ Adam&Eve“.
O jeigu pornografinį filmą buvo galima legaliai kurti ir demonstruoti pagal vienos valstijos įstatymus, tai federaliniai agentai užsisakydavo jį paštu į valstiją, kur tai buvo draudžiama, o paskui pornografą teisė pagal vietos įstatymus. Vieną pornografą, kūrusį filmus Merlino pseudonimu, du FTB agentai prisiviliojo į Floridą, kur įstatymai buvo ypatingai griežti. Apsimetę vartotojais, jie užsakė grynos pornografijos, bet jiems griežtai buvo atsakyta, kadangi Merlinas specializavosi lengvo pobūdžio erotikoje. Tada agentai nusivežė kinematografininką į ristūnų lenktynes, kur padengė jo statytas sumas, o paskui dar pavaišino – pakvietė vakarienės į brangų restoraną. Bet Merlinas, matomai, pajuto, kad jį nori įvilioti į spąstus, ir liko neperkalbamas.
Tuo tarpu pasaulį drebino eilinė techninė revoliucija. Vis daugiau šeimų įsigydavo buitinių leistuvų (vaizdo magnetofonų ar videomagnetofonų), ir pornografiniai kino teatrai pamažu tapo nebereikalingi. Pornografija „emigravo“ į vaizdo kasetes, o standartų VHS ir Betamax kare pornografai palaikė VHS pusę ir užtikrino pergalę šiam formatui. Sustabdyti porno industriją jau niekas negalėjo. Praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio viduryje JAV metinė apyvarta suaugusiems skirtų vaizdo kasečių rinkoje buvo vertinama 3 mlrd. dolerių.
Naujojo tūkstantmečio pradžioje žmonija energingai pradėjo keltis į internetą, tad pornografai nusekė paskui savo prekės vartotojus, ir dar šioje srityje aplenkė daugelio legalių ekonomikos šakų atstovus.Tik dabar, kada suaugusiems skirti tinklalapiai nuo bet kurio interneto vartotojo pasirodė esą tik per pelės klavišo spragtelėjimo atstumą, prasidėjo tikra pornografinė revoliucija. Ekspertų paskaičiavimais jau 2006 metais pornoindustrijos metinė apyvarta sudarė 97,06 mlrd. dolerių. Nuo to laiko apsukos tik didėjo. O viso pasaulio policininkai dažniausiai gaudo vaikų pornografijos gamintojus ir platintojus, na, o visi kiti kol kas jaučiasi gana patogiai.
TAIP PAT SKAITYKITE:
