Ar pastebėjote, kad einate ko nors nusipirkti, kai esate suirzęs, nusivylęs, pavargęs ar vienišas, tiesiog norėdami pagerinti savo savijautą? Ir perkate tai, ko jums galbūt visai nereikia. Vėliau su gėda perskaičiuojate bereikalingas išlaidas, slepiate pirkinį toliau nuo akių ir taip iki kito karto... O gal šalia jūsų yra taip besielgiantis artimas žmogus? Yra riba, kurią peržengus toks rodos nekaltas malonumas virsta liga, apsėdimu, kai žmogui padėti gali tik specialistai.
Priklausomybė nuo parduotuvių
Nors prekybininkai tvirtina, kad žmonės dabar perka labiau apgalvotai, tačiau tie 2 proc. (apie 64 500) Lietuvos gyventojų (toks galimai mažiausias pirkimo manija apsėstų žmonių skaičius), perka nekreipdami dėmesio nei į sunkmetį, nei į tai, kad atiduota paskutinius ar skolintus pinigus, nei į tai, kad pirkinys jiems greičiausiai visai ir nereikalingas.
Jau nuo 1992 metų Vakaruose minima Tarptautinė nieko nepirkimo diena. Tą dieną pirkėjų prašoma nieko nepirkti, nors vienai dienai sustot ir pamąstyti, ką perkame, kodėl ir kiek? Pas mus ši diena taip pat minima paskutinįjį lapkričio šeštadienį, tačiau ir tądien mūsų parduotuvės pilnos pirkėjų.
Lenkijoje jau nutarta įkurti specializuotą ligoninę sergantiems pirkimo manija, mūsų psichologai taip pat pripažįsta, kad nekontroliuojamas poreikis pirkti – dar viena priklausomybių rūšis, tai problema, panaši į alkoholizmą ar narkomaniją. Liguistas potraukis pirkti įvairius, nebūtinai reikalingus daiktus, moksliškai vadinamas oniomanija (lot. onio – parduodamas) – priklausomybe nuo parduotuvių.
Kaip ir bet kuri kita priklausomybė, pirkimo manija taip pat turi savo vystymosi stadijas.
1. „Apgirtęs“ nuo apsipirkimo
Pradinis opiomanijos (arba pirkimo manijos) etapas gali prasidėti nuo pirmo netikėto, beprasmio pirkinio. Žmogus leidžia išsilieti savo impulsyviems norams, įsigijimo procesas daro jį lyg pranašesniu prieš kitus, kažkokio daikto turėjimas sukelia pasitenkinimą – visa tai panašu į apgirtimą ir teikia daug malonumo. Perkant žmogų gali apimti ir neigiami pojūčiai – susierzinimas, nuobodulys, nepasitenkinimas – tokiu atveju priklausomybė greičiausiai ir neišsivystys.
2. „Girtumas“ nepraeina, bet renkamasi, ką „gerti“
Tuo atveju, jei būsima problema turėjo teigiamą paskatinimą ir tada, jei žmogus dėl savo savybių yra linkęs į priklausomybes, įsisiūbuoja ir antrasis etapas – laikas eksperimentavimui. Tuomet jau formuojasi individualūs poreikiai, žmogus renkasi, ką pirks, kas teikia jam didžiausią pasitenkinimą. Toks pirkėjas vis dažniau ir dažniau grįžta į parduotuvę, kad vėl „apgirstų“. Jis jaučia kontrastą tarp parduotuvių pasaulio, kuris jį vis labiau įtraukia, ir realaus. Vidinė tuštuma užpildoma naujais pirkiniais, tačiau apsvaigimas silpsta ir kad tas malonus pojūtis grįžtų, reikia pirkti vis daugiau. Individualios psichinės priklausomybės dar nėra, perkama retai. Kai kuriais atvejais „suveikia“ grupinė priklausomybė, kai perkama „automatiškai“, dėl kompanijos.
3. „Aš tik taip gydausi, man tai padeda“
Trečiuoju etapu noras ką nors nusipirkti tampa įkyria idėja. Žmogus dažnai svajoja apie pasivaikščiojimus po parduotuves, įsivaizduoja, kaip ką nors perka. Prasideda finansinės problemos, aplinkiniai jas pastebi, bet kol kas tam neteikia reikšmės. Ilgos pertraukos tarp apsipirkimų sukelia psichinį diskomfortą, persekioja nerimas ir paaštrėjusi trauka apsilankyti parduotuvėje. Dažnai pirkiniu „gydomasi“ po bet kurio, net nereikšmingo, streso.
4. Ką „gerti“ – nebesirenkama
Ketvirtuoju etapu preteksto apsipirkimui nebereikia, perkama bet kada ir nebesvarbu ką – vidinis kritikas jau apsvaigintas. Vystosi tolerancija ir, kad vėl aplankytų pasitenkinimas, pirkti tenka vis daugiau. Šiuo etapu tikėtina, kad oniomanas stengsis įtraukti į savo „užsiėmimą“ ir kitus, kviesdamas kartu vaikščioti po parduotuves, aptarinėti pirkinius. Finansinės problemos pasiekia kritinį lygį, kyla ir nesutarimų su aplinkiniais, tačiau pats priklausomasis jų neneigia. Ir nėra taip, kaip manoma, jog noras pirkti praeina, susidūrus su finansiniais sunkumais. Toks žmogus vos tik gavęs kokią nors sumą pinigų (pasiskolinęs, uždirbęs) tuoj pat ją išleidžia naujam pirkiniui, bandydamas motyvuoti sau ir aplinkiniams, kad pvz., „tas daiktas toks geras, o taip pigiai kainavo“, arba, „pirkau ne sau, o draugui/vaikui/tėvams“. Ir tik ką nors įsigijęs, nurimsta, jaučia pasitenkinimą iki kol vėl nepajus nenumaldomos traukos, ką nors nusipirkti.
5. Kaltas, gėda, susilaikysiu...
Penktasis etapas – nuolatinis kaltės jausmas. Žmogus jaučiasi kaltas dėl bet kokio pirkinio, ir reikalingo ir nereikalingo. Tokios mintys nuolat gadina nuotaiką. Jis suvokia, kad tapo priklausomas, bando save sulaikyti, bet laikas nuo laiko – pasiduoda. Ir tuomet išleidžiamos sumos, kurios gerokai viršija ankstesnes išlaidas. O skolų padengti nėra kaip...
Žinoma, tokia priklausomybė – pavojinga, juk galų gale morališkai ir finansiškai nukenčia ne tik pats manijos apsėstas pirkėjas, bet ir jo artimieji, tačiau ją kaip bet kurią kitą galima nugalėti. Pirkimo manija gydoma kaip ir kitos priklausomybių formos, o gydymo efektyvumas priklausys nuo stadijos, kurioje esate. Pagrindinė gydymo priemonė išlieka psichoterapija. Kartais gali pakakti rasti kitą streso nuėmimo būdą ir išmokti naujų pirkimo įgūdžių. Tačiau būtina sąlyga pasveikimo link, tai visų pirma − priklausomo elgesio pripažinimas.
Ir dar:
Gal tai ką nors ir nustebins, bet pasak tyrimų, pirkimo manija dažniausiai serga vyrai ir perka jie brangius daiktus: brangius automobilius, moderniausius elektros prietaisus, palydovines antenas ar motorines valtis, taip manydami, kad kuria sau ir savo šeimai reikiamą įvaizdį. Jiems net nėra svarbu, ar jie tais daiktais naudosis, tačiau pirkdami, jie tarsi užtvirtina savąjį ego ir jaučiasi vertingesni. Moterims „šopomanėms“ dažniausiai pakanka drabužių, avalynės, kosmetikos, namų apyvokos reikmenų, indų, kambarinių gėlių.
Dėmesio oniomano artimiesiems! Štai ženklai, rodantys, kad žmogų jau užvaldė pirkimo manija:
jis išleidžia daug pinigų daiktams, kurių jam (ar šeimai) nereikia, jo spintos prikimštos drabužių, net su parduotuvės etiketėmis, jis slepia naujai nupirktus daiktus neigia turintis problemą, jį jaudina ne įsigytas daiktas, o pats pirkimo procesas.
Atbudusi gamta pati tarsi kviečia mus atsinaujinti, pakeisti apdarus, pagražinti namus, bet gal geriau pasirauskime po savo spintas ir paieškokime ten. Juk dažnai kažkas nauja, gali būti seniai pamiršta sena.
