Šiandien kalbėsiu apie pieną, apie pieno politiką. Kad lietuviškame piene dažnai esama antibiotikų arba bakterijų – jau žinome.
Tačiau sprendžiant iš politikų pasisakymų pieno tema, jame matyt esama ir promilių – labai jau neargumentuota pieno politika siūloma iš jų lūpų. Beje, neargumentuotos politikos pliūpsniai yra periodiniai, dažniausiai susiję su pieno kainų pasikeitimu rinkoje.
Nesikapstykime senoje istorijoje, o sugrįžkime dvejus metus atgal į 2007 – uosius. Pasaulinė pieno paklausa auga, neaplenkdama ir Lietuvos, kartu auga ir kainos. Tiek parduotuvėse vartotojams, tiek pieno gamintojams kaime. Žemdirbiai džiaugiasi. Pieno vartotojai nespėja sekti kainų kilimo parduotuvėse ir pyksta, nebežinodami ant ko – ar ant neva monopolinių prekybos tinklų ar ant perdirbėjų. Pyksta ir skundžiasi. Politikai piktinasi ir ragina ieškoti priežasčių. Konkurencijos taryba ieško kartelinio susitarimo tarp Lietuvos pieno perdirbėjų ir randa apsikeitimą informacija. „Kaltieji“ nubaudžiami, tačiau nuo to kainos nepasikeičia, nes ne dėl to pakilo.
Šiemet situacija yra priešinga. Pasaulyje pieno paklausa kritusi, gamyba perteklinė, tad pieno kainos krenta. Vartotojai šiandien lyg ir patenkinti, bet mažomis pieno supirkimo kainomis skundžiasi pieno gamintojai. Ir štai jiems į „pagalbą“ ateina politikai. Jie sugalvoja pakelti supirkimo kainas, statant naują pieno perdirbimo fabriką. Gal padidėjus pieno paklausai, kils jo supirkimo kainos? Gal ir nieko būtų idėja, jei tai būtų tiesa. Jei Lietuvos ekonomika būtų kažkur mėnulyje ir pasaulinėje rinkoje nedalyvautų, o visiems būtų liepta gerti tik pieną. Jei pieno produktų nebūtų parduodama už Lietuvos ribų pasaulinėmis kainomis, kurios yra kritusios, o pieno žaliavos nebūtų galima įsigyti kad ir Latvijoje. Kas įvyks pastačius naują fabriką, tai pieno perdirbimo rinkos perdalijimas, o ne pieno kainų korekcija.
Lietuvos pieno pramonė – mažas žaidėjas pasaulinėje pieno rinkoje, visiškai paklūstantis jos tendencijoms. Kai Lietuvoje sakoma, kad nėra priežasčių pieno supirkimo kainoms kristi, Europos žemdirbiai šalia Europos Komisijos Briuselyje protestuodami supila pieno baseiną – pieno supirkimo kainos mažiausios per kelerių metų laikotarpį ir ten. Lietuvoje, palyginus, dar mažesnės dėl ekstensyvių žemdirbių ūkių ir didelių pieno surinkimo kaštų. Taigi, naujas pieno perdirbimo fabrikas pieno supirkimo kainų nepadidins, ir nėra ko klaidinti žemdirbių. O jei dėl naujojo projekto susispaus ar bankrutuos esami perdirbėjai – tai liksime prie suskilusios geldos. O jei naujoji gamykla tik džiovins pieną ir gamins jo miltus, kaip ketinama, tai eilinį kartą susvyravus pieno kainoms pasaulyje, nuostoliai pieno rinkos mastu bus dar didesni. Didžiausias kainų spaudimas tenka būtent žaliavoms, o sausas pienas taip netoli savo pridėtine verte nuo šviežio.
Tačiau tai dar ne pieno promilių istorijos pabaiga. Naująjį fabriką ketinama statyti už ES lėšas, be konkurso ir dar su valstybės garantija. Tam tikslui kažkas pagal kažkokius kriterijus susikooperuos ir įsteigs naują bendrovę, kuri ir gaus dosnią valstybės dovaną. Visai nesvarbu kas, net jei tai būtų visi Lietuvos gyventojai. Svarbu, kad paramos dalinimas vyksta be konkurencijos ir ją paminant, be ekonominės logikos ir ją niekinant. Argumentas, kad ES paramą yra gavusios ir kitos Lietuvoje veikiančios Lietuvos pieno perdirbimo įmonės naudojamas nekorektiškai. Iš tikrųjų, nepritariant ES lėšų dalinimui jokioms privačioms veikloms, iki šiol buvę projektai bent jau konkuravo tarpusavy dėl ES lėšų. Be to, didžioji dalis ES lėšų šioms įmonėms atiteko kaip eksporto subsidijos. Tikrai nepagirtina praktika, tiesiog išgyvendintina. Ir būtent todėl senu prasižengimu teisinti naujojo, dar didesnio – tiesiog nevalia.
Taigi, apibendrinant pieno istorijos vingius, Lietuva neatskiriama nuo pasaulio pieno rinkos ir atkartojame ten vykstančius svyravimus. Joks naujas pieno fabrikas šių procesų nepakeis, tik sujauks konkurenciją tarp vietos perdirbėjų ir valdžios ranka perdalins rinką. Jei tai pakeis ir Lietuvoje gaminamų produktų struktūrą, ilgainiui pasekmės gamintojams bus dar skaudesnės. Linksmai pradėjus, taip ir pabaikime. Matyt reikia siūlyti uždrausti pieno prekybą po 22 valandos – labai jau jaukia politikų protus tas baltas gėrimas pavadinimu pienas.
Rūta Vainienė, komentaras Lietuvos radijui
