Į šį klausimą interviu metu atsakė ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytoja bei finansų ekspertė doc. dr. Asta Klimavičienė. Ji neslėpė, kad tą padaryti – tikrai įmanoma, bet yra daugybė niuansų, į kuriuos reikia atsižvelgti.
Ekspertė aptarė, kokius investavimo būdus būtų galima pasirinkti ir koks investavimas senatvėje atsipirktų tiek pat ar daugiau, nei įprastas pensijos kaupimas „Sodroje“. Galbūt 6 tūkst. eurų pensija dabar skamba puikiai, bet po 40 ar daugiau metų tiek pat mokės ir „Sodra“?
Ji įsitikinusi, kad senatvėje pragyventi iš valstybės mokamų pinigų, – tikrai neužteks, taigi net ir mokant įmokas „Sodrai“, reikėtų kaupti papildomai.
Pašnekovė pasidalino geriausiais būdais kaupti tiek ilgam, tiek trumpam laikotarpiui ir kokios galėtų būtų preliminarios sukauptos sumos.
Kiek savarankiškai būtų galima sukaupti per 40 metų?
A. Klimavičienė įsitikinusi, kad to, ką dabar moka „Sodra“, dabartiniam dvidešimtmečiui ateityje tikrai nepakaks.
„Aš esu už savarankišką kaupimą, ar „Sodra“ yra, ar jos nėra, kiekvienas turi savimi pasirūpinti ir pats sau kaupti. Ar tai daroma per II pensijų pakopą, ar savarankiškai. Jei mes kalbame apie tą pensijų draudimą, kuris kiekvieną mėnesį nuskaičiuojamas nuo atlyginimo, tai reikia suprasti, kad mes nekalbame apie didelius pinigus – nuo atlyginimo į „Sodrą“ eina mažiau nei 9 proc.“ – pastebėjo ekspertė.
Ji nurodė, kad, paėmus vidutinį 1,8 tūkst. eurų atlyginimą popieriuje, į pensijų draudimą nuskaičiuojama mažiau nei 160 eurų per mėnesį. Tad jeigu žmogus su šiais pinigais kažką norėtų daryti pats, reikėtų didelės disciplinos reguliariai šią sumą investuoti, jeigu išėjus į pensiją norisi 20 metų turėti, iš ko gyventi.
Anot A. Klimavičienės, per 40 metų sunku būtų sukaupti tokią sumą, kokia dabar yra pensija:
„Tarkime, vidutinis atlyginimas į rankas yra 1,1 tūkst. eurų, o pensija po pakėlimo, su stažu yra 500 eurų.
Tiek sukaupti savarankiškai būtų įmanoma, bet jeigu gyventojams duotų tuos 9 proc. nuo atlyginimo ir sakytų, darykite su jais, ką norite, dauguma nesukauptų tiek, kiek gauna iš „Sodros“ sulaukę senatvės pensijos.“
Pašnekovės skaičiavimais, jeigu vidutinis atlyginimas kasmet augtų po 5 proc. ir nuo to atlyginimo žmogus pats tuos 9 proc., pavyzdžiui, padėtų į banką, tai gal ir padengtų infliaciją, bet per tuos 40 darbo metų susikauptų šiek tiek daugiau nei 200 tūkst. eurų.
Vadinasi, gyvenant pensijoje 20 metų, kas mėnesį žmogus galėtų iš savo sąskaitos pasiimti apie 833 eurus. Tai būtų didesnė pensija, nei dabar, bet atsižvelgus į tai, kad būtų praėję 40 metų, tuometinės „Sodros“ pensijos būtų ženkliai didesnės ir nuolat kiltų.
Anot dėstytojos, jeigu 40 metų tie 9 proc. įmokų būtų investuojami savarankiškai su 5 proc. metine grąža, kas yra realu, tai susikauptų beveik 0,5 mln. eurų.
Vadinasi, gyvenant pensijoje 20 metų, žmogus mėnesiui turėtų virš 2 tūkst. eurų. Bet esą irgi reikėtų atsižvelgti į tai, kad atlyginimai ir pensijos per tiek metų būtų ženkliai pakilę.
6 tūkst. eurų pensija netenkintų
A. Klimavičienės teigimu, jeigu žmogus – finansiškai raštingas, pradžioje investuotų rizikingiau, į akcijas, suprastų, ką daro ir kur investuoja, ir pasiektų metinę 10 proc. grąžą, kas yra tikėtina ilguoju laikotarpiu, tai per 40 metų, kasmet atlyginimams augant po 5 proc., investuodamas tuos 9 proc. nuo atlyginimo jis sukauptų 1,5 mln. eurų.
Vadinasi, gyvendamas pensijoje 20 metų, žmogus kas mėnesį vietoje pensijos galėtų atsiimti 6,2 tūkst. eurų.
Vis tik A. Klimavičienė atkreipia dėmesį, kad, pagal šį preliminarų skaičiavimo būdą, atlyginimai tuos 40 metų kasmet augtų po 5 proc. Taigi tuometinis vidutinis atlyginimas būtų apie 12 tūkst. eurų, o savarankiškai sukaupta pensija – apie 6 tūkst. eurų.
Vadinasi, pensija būtų beveik tokia pati, kaip dabar gaunama iš „Sodros“, t. y. sudarytų apie pusę atlyginimo.
„Bet, aišku, pusės tuometinio atlyginimo žmogus nenorėtų, kaupdamas ir investuodamas 40 metų jis tikėtųsi, kad sukaups daugiau, taigi tokios sumos nepakaktų. Pirmais metais pusė algos, pavyzdžiui, tie 500 eurų atrodys vienaip, po 10 metų – kitaip, o po 20 metų jau nieko iš jų nebeliks.
O pensijos pas mus kasmet vis auga, sukaupus savarankiškai ta suma, kurią žmogus galės pasiimti iš savo sąskaitos, neaugs. Sukaupus 1,5 mln. eurų reikia turėti omeny, kad mes pasiimame po truputį, o kitus pinigus paliekame investuoti. O ne tai, kad apsidžiaugiame tapę milijonieriais, viską išleidžiame, o po 5 metų nieko nebeturime“, – savo įžvalgomis dalinosi ekspertė.
Gyventi pensijoje galima ir iš nuomos
A. Klimavičienė pažymėjo, kad, kalbant apie kas mėnesinį 9 proc. nuo atlyginimo investavimą, nebūtinai kalbama apie investavimą į fondus ar akcijas.
Galima investuoti ir į nekilnojamąjį turtą (NT). Anot pašnekovės, po 20 metų sukaupus reikiamą sumą galima nusipirkti NT, galbūt su paskola, kurią padengs nuomos pinigai.
Svarbu tai, kad per tuos 40 metų sukaupto turto vertė nebūtinai bus pinigai sąskaitoje, tai gali būti ir, pvz., NT.
Pasak jos, sukaupęs 1 mln. eurų žmogus gali nuspręsti už didžiąją dalį sumos nusipirkti kiek išeina NT ir jį nuomoti. Taigi tos pajamos, sulaukus pensijos, būtų iš nuomos.
„Aišku, NT reikia rūpintis, bet galbūt po 40 metų NT rinka bus kitokia, gal bus įprasta samdyti valdytoją, kuriam mokėsite kažkokį procentą nuo nuomos, ir nesirūpinsite nuomininkų suradimu, valymais ar remontais. Jūs tiesiog gyvensite iš tos įkrentančios nuomos“, – papildė finansų ekspertė.
Mažiausią riziką turintys investavimo būdai
Anot A. Klimavičienės, nerizikingiausias būdas investuojant, kai nesinori visiškai nieko prarasti, yra indėliai. Tačiau jų, pašnekovės teigimu, nelabai išeitų pavadinti investicija, kadangi palūkanos už juos nepadengia net infliacijos. Taigi čia būtų tiesiog būdas laikyti pinigus vietoje kojinės ar sąskaitos banke.
Kita alternatyva indėliams būtų valstybių obligacijos, t. y. pinigų skolinimas valstybėms. Ekonomikos dėstytojos teigimu, tai laikoma saugia alternatyva, tačiau iš jos net 5 proc. per metus ilguoju laikotarpiu uždirbti yra sunku, nes šalys pastaruoju metu skolinosi labai artimu nuliui procentu.
Pašnekovė nurodė, kad žmonėms, kurie neturi labai daug žinių apie investavimą ir bijo priimti sprendimus, galbūt tiktų investiciniai fondai. Tačiau juose imamas mokestis už tarpininkavimą, mat pinigus valdote ne jūs – sprendimai investuojant priimami už jus.
Anot ekspertės, trumpuoju laikotarpiu tas 1 proc., sumokamas už tarpininkavimą, nebus skaudus. Tačiau siekiant ilgalaikio investavimo net ir 1 proc. per 40 metų sudarys reikšmingą sumą: „Taigi renkantis fondą reikėtų pirma patikrinti jo patikimumą, o tada atsižvelgti į metinius mokesčius, kuriuos pasiims nuo jūsų pinigų.“
Norint sukaupti didesnę pensiją 9 proc. neužteks
Paklausta, ką reikėtų daryti, kad investuojant pavyktų sukaupti tokią sumą, kuri būtų didesnė, nei įprasta pensija, A. Klimavičienė nurodė, kad viskas priklauso nuo to, kokios pinigų sumos investuojamos ir kokį procentą jos uždirba.
Ji neslėpė, kad investuojant tik tuos 9 proc. nuo atlyginimo reikėtų labai didelės sėkmės, kuri yra neatskiriama nuo rizikos. Kita alternatyva – įkurti savo verslą ir, jeigu jis būtų sėkmingas, vėliau jį galima parduoti. Tačiau tai – ne kiekvienam.
„Arba reikėtų didinti procentą, pinigų sumas, nes to, kas nueina „Sodrai“, tikrai nepakanka. Jei kalbėtume apie metinę 10 proc. grąžą, tai apsimokėtų investavimą išskaidyti: kažkiek į fonus, kažkiek į NT, kažkiek į valstybių obligacijas ir pan. Tai padengtų riziką.
Kaupiant 40 metų į priekį mano tikslas būtų turėti pinigų. Nenorėčiau, kad tai būtų sėkmės reikalas – sukaupsiu ar ne. Jei noriu sukaupti daugiau, turiu būti pasiruošęs priimti didesnę riziką“, – komentavo ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto atstovė.
„Vien iš valstybės tikrai neužteks“
Paklausus, ar teko girdėti apie žmones, kurie atsisakė kaupti pensiją, pašnekovė juokavo, kad, žinoma, tokių yra. Tai dažniausiai tie žmonės, kurie ima atlyginimą vokelyje. Tokiu atveju jie sąmoningai ar ne, bet priima sprendimą: „Žmogus galvotų, kad gaudamas atlyginimą vokelyje sukaups mažesnę pensiją, bet užtat dabar gaus daugiau – taigi, ko jis nori?
Tai galima sakyti, kad yra tokių, kurie pensiją kaupia minimaliai. Žmonės, kurie taip dirba, išėję į pensiją piktinasi, kad pensija tokia maža, bet pamiršta, kad prieš 15 ar 20 metų gavo didesnį atlyginimą. Jie nepagalvojo, kad gali patys kaupti. Tokio sąmoningumo investuojant neteko sutikti.“
A. Klimavičienė nurodė, kad gyventojai turi suprasti, jog valstybė turbūt kažkiek jais pasirūpins, nepaliks visiškam skurdui, taigi tam tikros bazinės pajamos bus. Visgi pasikliauti vien tuo tikrai negalima, reikia priimti sprendimus patiems.
Finansų ekspertė pripažįsta, kad psichologiškai yra tikrai sunku galvoti apie savo poreikius ne dabar, bet po 40 metų. Todėl reikia įsivesti tam tikrą discipliną, kiek žmogus gali taupyti: „Kai pakyla atlyginimas, žmogus labai greitai pripranta, nors iki tol išgyveno iš mažesnio atlyginimo. Taigi kažkurią dalį būtų galima atsidėti.
Mano patarimas – vien iš valstybės tikrai neužteks. Neužtenka ir pradėti rūpintis pensiją sulaukus 50-ties. Kuo anksčiau pradėsi, tuo mažiau reikės atimti nuo savęs vėliau, kad išėjus į pensiją turėtumėte pakankamą sumą pinigų.“
A. Klimavičienė papasakojo, kad pačiai tenka konsultuoti įvairaus amžiaus žmonės ir Lietuvoje ryškiai pastebimas kartų skirtumas.
Ji įvardijo, kad kuo jaunesni, tuo labiau atviri įvairioms investicijoms. Taigi finansinis raštingumas skiriasi pagal amžių, taip pat daug dalykų ateina ir iš šeimos. Jeigu šeimoje tėvai kaupė pinigus ir rodė šį pavyzdį vaikams, užaugę jie turės šį įprotį.
Vis tik kaupti savarankiškai lietuviai nesugebėtų
Vis tik A. Klimavičienė neslėpė, kad žmonėms Lietuvoje savarankiškai sukaupti pinigų pensijai nepavyktų pirmiausia dėl to, kad koją pakištų jų psichologija, disciplinos ir valios trūkumas.
Kaip pavyzdį ji pateikė Naujųjų metų pažadus, kurių žmonės nustoja laikytis praėjus vos mėnesiui ar mažiau: „Jei žmogui sunku bent porą mėnesių reguliariai sportuoti, nors jis buvo tam pasiryžęs, tai įsivaizduokite, kokios disciplinos reikia savo noru, reguliariai investuojant 40 metų.
Kokia tikimybė, kad per tuos 40 metų neatsiras pagundų ar impulsyvių sprendimų, kai tiesiog labai reikės pinigų, didelio pirkinio ir mes paaiškinsime sau, kad pensija dar toli, sukaupsime vėliau? Bet kaupimui rekomenduojamas kuo ilgesnis laikotarpis.“
Finansų ekspertė pridūrė, kad toks pats principas veikia ir pensijų fonduose – tie, kurie kaupia nuo pradžių, gali matyti, kiek tie įnešti pinigai uždirbo. Kaupiant 15–20 metų tas efektas pradeda aiškiai matytis. Jis, anot pašnekovės, vadinamas ritulio lazdos efektu, mat pradžioje kyla lėtai, o po to šauna į viršų.
Tad tam, kad tas šovimas į viršų pasireikštų, reikia ilgo laiko. O tam pastotų kelią žmonių psichologija.
„Taigi sakyti, kad iš valstybės pagalbos nereikia, nes aš pats padarysiu – labai jau radikalus individualizmas, kuris, pagal psichologiją ir ilgalaikį žmonių planavimą, neveiks“, – įsitikinusi A. Klimavičienė.
