Sakoma, kad visos blogybės – per moteris. Kai kurie ekonomistai linkę suabejoti šia maksima: ne visos ir ne per visas. Bet įsigilinus į pasaulinės finansų krizės priežastis pasidaro aišku: negalima neįvertinti moterų kenksmingumo. Bent jau ekonomikai, teigia Aleksandras Zotinas portale „kommersant.ru“.
Neseniai Saudo Arabijos aukščiausiųjų ulemų (musulmonų mokslininkų teologų ir teisininkų – balsas.lt) taryba po ilgų ginčų priėmė fetvą, leidžiančią šalies pilietėms dirbti įmonėse, kuriose dirba ir vyrai. Ir nors šis sprendimas priimtas su daugybe išlygų, tarkime, reikalavimu pastatyti specialius skydus, skiriančius pardavėjas moteris nuo pardavėjų vyrų prekybos centruose, kitaip kaip istoriniu šio sprendimo nepavadinsi. Džiaugtis, beje, turi ne tik kovotojai už lygias teises, bet ir, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto spekuliantai. Papildomas būsto kainų augimas šioje šalyje dabar praktiškai yra garantuotas.
Tyli revoliucija
Moterų emancipacija – viena iš pagrindinių praėjusio amžiaus tendencijų. Nors pats šis reiškinys turėjo daugybę politinių ir kultūrologinių pasekmių, ekonomikai didžiausią svarbą turi moterų išėjimas į darbo rinką. Įvairiose šalyse šis procesas vyko netolygiai, tarp pionierių buvo Sovietų Rusija. Bolševikams moterų darbas buvo mobilizacinis resursas, maždaug toks pat, kaip maisto produktų atliekų nusavinimas, kolektyvizacija, valiutinių vertybių konfiskavimas, priverstinis GULAGo kalinių darbas.
Vakaruose lygiateisiškumą darbe moterys pradėjo įgyti šiek tiek vėliau – po Antrojo pasaulinio karo. 1948 metais Jungtinėse Valstijose ekonomiškai aktyvių suaugusių moterų buvo tik 32 procentai. Nuo to laiko šis rodiklis nuolatos augo ir 1999 metais pasiekė maksimumą – 60 procentų (15-54 metų amžiaus grupės moterų -75,4 proc.). Analogiškas procesas vyko ir Europoje – žinomai „trejybei“ „Kinder, Kuche, Kirce“ (Vaikai, virtuvė, bažnyčia) atsirado alternatyva.Tuo tarpu dirbančių vyrų dalis nuo prėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pamažu mažėjo.
Praėjusio amžiaus pabaigoje – šio amžiaus pradžioje moterų dalyvavimo darbinėje veikloje išsivysčiusiose šalyse rodikliai visiškai priartėjo prie vyrų atitinkamų rodiklių. Pastaraisiais metais stebimas šioks toks kritimas – tikriausiai, išsivysčiusių ekonomikų pasotinimas moterų darbu jau baigtas – kalbant fizikos terminais, soties taškas pasiektas. Dar ne visur, bet iš esmės tyli revoliucija jau greitai baigsis.
Mokslininkai aiškina šį pamatinį ekonomikos poslinkį visu faktorių kompleksu. Tarp pagrindinių –santykinio moterų darbo užmokesčio didėjimas, darbą namuose palengvinančios buitinės technikos atsiradimas, efektyvių kontracepcijos priemonių išradimas ir darbo rinkos struktūros pasikeitimas , pavyzdžiui, fizinio darbo paklausos sumažėjimas (šiame segmente vyrai natūraliai yra pranašesni).
Neekonominiai paaiškinimai susiveda į tai, ką sociologai vadina normomis. Jeigu prieš šimtą metų norma buvo laikoma nedirbanti moteris, tai dabar yra visiškai priešingai.
Ponios stoja į lenktynes
Politiškai korektiška generalinė linija - moterų išėjimas į darbą turi tik teigiamas puses: tai ir išsivadavimas iš vergystės virtuvėje, ir galimybė įprasminti save darbe ir kūryboje, ir darbo našumo augimas vidutiniškai vienam gyventojui, ir ilgai laukta nepriklausomybė nuo vyrų tironijos. Ralybė kur kas sudėtingesnė – lazda, kaip žinoma, turi du galus.
Paimkime, tarkime, nekilnojamojo turto kainas. Tose pačiose Jungtinėse Valstijose būsto kaina pastarąją pusę amžiaus didėjo žymiai sparčiau, negu bendras vartojimo kainų lygis. Nuo 1975 iki 2010 metų Case-Shiller indekso augimas (jis skaičiuojamas pagal tų pačių namų pakartotiną pardavimą) 72,6 proc. aplenkė BVP defliatorių – vartojimo kainų augimą.
Nekilnojamojo turto kainų didėjimo negalima paaiškinti gyventojų skaičiaus didėjimu, kuris buvo gana monotoniškas beveik per visą praėjusį amžių. Maždaug tokie patys nekilnojamojo turto burbulai buvo pučiami ir Europoje, bet Amerikos pavyzdys iškalbingesnis dėl išsamios ir tikslios statistikos.
Lyginamieji geografiniai duomenys kalba apie galimą ryšį tarp nekilnojamojo turto kainų ir moterų išėjimo į darbo rinką. Vietinės darbo rinkos ir nekilnojamoj turto rinkos Jungtinėse Valstijose dažnai diferencijuojamos pagal aglomeracijų regionus prie didžiųjų miestų. Nekilnojamojo turto kainos gana ženkliai skiriasi, brangiausiai būstas kainuoja Niujorko, Kalifornijos ir Naujosios Anglijos regionuose. Šis kainų pasiskirstymas yra gerai žinomas.
Mažiau žinoma, kad moterų užimtumo lygis ir būsto kainos miestų aglomeracijose yra tarpusavyje susiję dalykai. Kuo mažiau namų šeimininkų, tuo brangesni namai ir butai. Amerikiečių ekonomistas Williamas Johnsonas savo veikale „Būsto kainos ir moterų dalis ekonomiškai aktyvioje visuomenės grupėje“ paskaičiavo, kad kiekvienas procentinis punktas ekonomiškai aktyvių gyventojų moterų dalyje pridėdavo papildomus 2 tūkstančius dolerių prie vidutinės namo kainos atitinkamoje aglomeracijoje.
Tokią pačią priklausomybę galima pastebėti ir laike. Tai yra, daugiametis moterų užimtumo didėjimas atitiko daugiametį anomalų nekilnojamojo turto kainų didėjimą. Netgi gali būti, kad ne tik atitiko, o buvo viena iš pastarojo didėjimo priežasčių ar pasekmių.
Nemažai mokslininkų laiko, kad geografinė ir laikinė koreliacija tarp nekilnojamojo turto kainų ir moterų užimtumo anaiptol ne atsitiktinė. Tam yra bent dvi teorijos.
Pirmoji sako, kad aukštos nekilnojamojo turto kainos – priežastis, verčianti moteris išeiti į darbo rinką. Amerikiečių ekonomistės Elizabeth Warren ir Amelija Tyagi knygoje “Dual-income trap” („Dvigubų pajamų spąstai“) tikina, kad būtent būsto brangumas privertė ištekėjusias moteris palikti šeimos židinį ir darbuotis , kad tiesiog galėtų palaikyti gyvenimo lygį, pasiektą 1950 metais šeimose su vienu maitintoju – vyru. Šis samprotavimas iš dalies yra teisingas, ypač atsižvelgiant į realiųjų pajamų stagnaciją nuo praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pabaigos, tačiau jis nepaaiškina, iš kur tas nekilnojamojo turto kainų augimas. Jis taikytinas situacijai, kai būsto kainos jau yra aukštos, ir lyg tai paaiškina geografinius skirtumus, bet ne daugiau.
Pagal kitą teoriją, priešingai, išorinės priežastys (vis tos pačios jau minėtos – kontracepcija, buitiniai prietaisai, sumažėjusi fizinio darbo paklausa ir pasikeitusios socialinės normos) skatina moteris išeiti į darbo rinką. Tai padidina bendrąsias namų ūkių pajamas ir sukelia aukcioninį karą dėl tokių prekių, kaip tas pats būstas, kuris santykinai yra neelastingas pasiūlos požiūriu.
Galimybė įsigyti nekilnojamąjį turtą tampa sutuoktinių pajamų išvestine, ir dėl nekilnojamojo turto jau konkuruoja ne individai, kaip iki išeinant moterims į darbą, o grupės. Namų ūkiai, susidedantys iš vieno individo, arba turintys tik vieną maitintoją, pasmerkti patirti pralaimėjimą. Tokio požiūrio laikosi dauguma ekonomistų, apie tai rašo, pavyzdžiui, Robertas Frankas ir Philipas Cookas savo knygoje „The Winner-Take-All Society“ („Visuomenė, kur nugalėtojas gauna viską“) ir Charles Gave, Louis Gave ir Anatole Kaletsky (GaveKal) knygoje „Our Brave New World“ (Mūsų puikusis naujasis pasaulis“). Įdomu, kad panaši argumentacija dažnai buvo naudojama dar hipotekinio bumo pradžioje kaip vienas iš įrodymų, jog nekilnojamojo turto kainų augimas stabilus ir kritimo šioje rinkoje nebus. Tačiau ekonomistai nepakankamai įvertino moteriško veiksnio įtaką dar vienu požiūriu.
Hipotekinis lizdelis
Ne tiktai kad varžybos dėl šeimos lizdelio iš individualaus sporto pavirto komandiniu, bet ir moterų dalyvavimas šiose varžybose paveikė dar ir kainų augimo kreditinę dedamąją. Dirbančios žmonos pakeitė ne tik pajamų dydį, bet ir jų nepastovumą. Dirbančios sutuoktinių poros gaunamų pajamų išvestine tapo ne tik nekilnojamojo turto kaina, bet ir hipotekos įmokos. Klasikinė praėjusio amžiaus vidurio hipoteka labai smarkiai skyrėsi nuo tos, kuri buvo praktikuojama Jungtinėse Valstijose per pastaruosius 10-15 metų. Pirminis įnašas labai retai būdavo mažesnis kaip 20 procentų, o dažniausiai ne mažesnis kaip 50 procentų būsto kainos. Bankai, suteikiantys kreditą, kruopščiai tikrindavo kliento mokumą, juk jeigu vyras maitintojas netekdavo darbo, ateidavo neišvengiamas galas hipotekos įmokoms.
Masinis moterų išėjimas į darbą pakeitė situaciją. Praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pabaigoje ir šio amžiaus pirmojo dešimtmečio pradžioje rinkoje ėmė atsirasti vis daugiau substandartinių kreditų, tai yra, kreditų, suteikiamų nepatikimiems mokėtojams, paplito ir anksčiau neįmanoma hipoteka su nuliniu pirminiu įnašu. Hipotekinį bumą ir vėlesnę krizę skatino daug veiksnių, pavyzdžiui, JAV Centrinio banko funkcijas atliekančios Federalinės rezervų sistemos (Fed) palūkanų normos sumažinimas ir „sekjuritizacijos“ (kreditų pavertimo vertybiniai popieriais) atsiradimas (hipotekinių kreditų perpakavimas į obligacijas ir jų perpardavimas trečiųjų šalių investuotojams).
Tačiau ne paskutinėje vietoje buvo ir moteriškas veiksnys. Hipoteka pasidarė prieinamesnė ir pigesnė, kadangi žymiai sumažėjo banko kredito rizika. Kada paskolos gavėjo šeimoje vienu metu dirba du asmenys, pajamos yra stabilesnės. Jeigu kuris nors iš jų bus atleistas iš darbo, skolos jungą vilks kitas – tad bankas jaučiasi saugiau, ir hipoteka, didėjant moterų užimtumui, patenka į mažos rizikos produktų kategoriją. Žinoma, kuo žemesnė hipotekos palūkanų norma ir kuo mažiau formalių reikalavimų paskolos gavėjams, tuo būstas brangesnis: kainos auga dėl paklausos, atsirandančios platesniame žmonių rate, kuriam priklauso ir atvirai marginalūs paskolų gavėjai.
Beje, hipotekinio kredito įforminimas vieno iš šeimos narių vardu ne toks ir svarbus: vis tiek vertinamos bendros pajamos. O disbalansas, tikriausiai, paaiškinamas „azijietiškais veiksniais“ – nedidele vyrų gyvenimo trukme ir papildomų finansinių garantijų reikalingumu moterims (trečiojo pasaulio šalyse butas vaidina auksinių papuošalų vaidmenį: išsiskyrus galima pasiimti sau).
Lyties faktorius skatino kredito burbulo pūtimą iki tol, kol moterų plūdimas į darbo rinką sustojo. Nekilnojamojo turto kainos pakilo iki tokio lygio, kuris buvo nebepakeliamas netgi dirbančiai sutuoktinių porai. Jungtinėse Valstijose kilo hipotekinių paskolų rinkos krizė, išaugusi į pasaulinę.
Tarp kitko, dauguma ekonomistų yra įsitikinę, kad ne už kalnų nauja globalinė krizė. Išsivysčiusių šalių pensijų sitemos nepajėgios atlaikyti apkrovimo, kurį po vieno-dviejų artimiausių dešimtmečių atneš demogradinės situacijos pasikeitimas – gyventojų senėjimas. Dalį kaltės dėl to irgi bus galima priskirti dirbančioms, todėl mažavaikėms moterims. Kita vertus, greičiausiai jos atneš ir išsigelbėjimą: dar didesnei daliai moterų teks ne tik ieškoti darbo, bet ir vėliau eiti į pensiją.
