Statistikos departamento pranešimas, kad atlyginimai tebeauga, atitinka bendrą ekonomikos padėtį – juk tebeauga gamyba, didėja įmonių, valstybės ir visų dirbančių pajamos, neturi kur dingti ir samdomųjų žmonių atlyginimai.
Ypač nominalūs, litais skaičiuojami - nes kainos auga ir įmonėse randasi daugiau pingančių pinigų ne tik mokėti už importuojamą naftą, dujas ir daug ką kita, bet ir už darbą.
Taigi, šių metų antrą ketvirtį nominalusis darbo užmokestis šalyje vidutiniškai buvo 22,5 proc. didesnis nei pernai tuo pat metu.
Pusę to augimo „suėdė“ infliacija, bet tik pusę – realus darbo užmokestis, jo perkamoji galia, vis tiek padidėjo 11,7 proc.
Iš kur tas kilimas, realus samdomą darbą dirbančių žmonių pajamų didėjimas, kai šen ten jau girdisi, kad „šalyje krizė“?
Pirma, šalyje ne krizė, o tik sparčių gamybos augimo tempų sulėtėjimas ir žinojimas, kad jie dar lėtės. Šių metų pirmąjį ketvirtį reali ūkio plėtra sudarė 7,0 proc., antrąjį ketvirtį – 5,5 proc. taigi, per pusmetį prekių ir paslaugų pagaminta ir realizuota 6,2 proc. daugiau nei atitinkamu metu pernai.
Tą 6,2 proc. prieaugį gavome praktiškai nedidindami darbuotojų skaičiaus: 2007 m. pirmąjį ketvirtį šalyje dirbo 1534 tūkstančių žmonių, antrąjį ketvirtį – 1508 tūkstančių, o šių metų pirmąjį ketvirtį – 1510 tūkstančių žmonių (duomenų apie antrąjį ketvirtį dar nėra).
Gali būti, kad dirbom šiek tiek daugiau valandų nei pernai (tendencija pasirodė jau 2007 m. – kai dirbančių visą darbo dieną dalis nuo 90,1 proc. 2006 m. padidėjo iki 91,4 proc.). Laikai žada būti rūstesni ir noras stipriau padirbėti populiarėja.
Bet didžiausias atlyginimo didėjimo šaltinis yra darbo našumas. Jei darbuotojų skaičius ir jų dirbamų valandų skaičius šį pusmetį beveik nedidėjo, tai visas gamybos prieaugis, tie 6 procentai, buvo gautas darbo našumo augimo dėka.
Darbo našumo kilimas mūsų ekonomikoje – tai mūsų gaminamos produkcijos ir teikiamų paslaugų kokybės kilimas. Ne tiek pačio gaminio kokybės prasme (broko jau seniai niekam neparduosi, net sąvoka „brokas“, tokia populiari komandinėje ekonomikoje, išnyko iš apyvartos; net statybose tas reiškinys nyksta!), bet viso gaminamo asortimento „kilninimo“, „rafinavimo“ prasme: nuo laivų korpusų pereinam ir prie tų korpusų įrangos montavimo, nuo paprasčiausių medžio drožlių plokščių prie kur kas sudėtingesnių, geresnių ir geriau vertinamų medienos plokščių su apdaila gamybos, ir taip toliau. Gaminamos produkcijos kategorijų kilimas reiškia, kad didėja per valandą sukuriamos produkcijos vertė, sudėtingėja darbas jai gaminti - ir darbuotojai, pakėlę kvalifikaciją, gauna didesnius atlyginimus.
Darbo našumas (produktyvumas) padidėjo 6 proc., o gavom už darbą daugiau beveik 12 proc. - iš kur?
Čia svarų vaidmenį suvaidino pasikeitusi padėtis darbo rinkoje. Pradedant 2006 m. dėl labai spartaus ekonomikos augimo ir didelės emigracijos susidaręs darbuotojų stygius privertė darbdavius atlapoti seifus ir didinti atlyginimus. Kitaip tariant, proporcingiau dalintis su samdomais darbuotojais didėjančiomis grynosiomis pajamomis.
Šios galimybės jau išsemtos – įtampa darbo rinkoje sumažėjo, ėmė mažėti (išskyrus monopolines bei pusiau monopolines veikos sritis) įmonių pelningumas (didėjant sąnaudoms nėra lengva kelti kainas, jei aplink konkurentai, o vartotojų perkamoji galia auga vis lėčiau). Antai, pernai įmonių pelningumas (gauto pelno santykis su pajamomis už parduotą produkciją ir paslaugas) buvo 6,7-9,9 proc., o šių metų pirmą ketvirtį smuko iki 5,2 proc. Natūralu, kad galimybės kelti atlyginimus didinant samdomųjų darbuotojų dalį įmonių grynosiose pajamose, kažkada buvę visai nemenkos, dabar jau mažesnės. Mažės ir spaudimas tai daryti - tai rodo ir kol kas nežymus nedarbo didėjimas: nuo 4,2 proc. praėjusių metų paskutinį ketvirtį iki 4,9 proc. šių metų pirmąjį ketvirtį.
Kalbame apie vidutinius dydžius. Ir pelnas konkrečioms bendrovėms, ir tai, kaip sekėsi su atlyginimu p-iai Pavardenienei, p. Pavardinskui ar p-lei Pavardytei – visai kita kalba, tektų jau patiems pasigilinti. Individualūs dydžiai, kaip žinoma, paliekami kiekvieno nuožiūrai – kad ir mums patiems liktų kažkiek laisvės savimi rūpintis.
Gal sunkiausiai su infliacija grumiasi (be išlygų prilygsta mūsų olimpinės krepšinio rinktinės pusfinalio kovai su ispanais) šalies pensininkai. Jų pajamos priklauso nuo valdžios apie jas galvojimo. 2005-2007 m., kai įsisuko infliacija, bendras kainų lygis kilo pamečiui 13,1, 18 ir 19,9 proc., vidutinė senatvės pensija didėjo atitinkamai 13,1, 13,5 ir 24,9 proc. Taigi, atrodytų, jog perkamoji galia buvo daugmaž išsaugota. Tačiau dažniausiai įsigyjamų vartojimo prekių ir paslaugų (pensininko krepšelio; jame vos 40 pavadinimų, iš to skaičiaus vos dviejų rūšių paslaugos – važiavimas viešuoju miesto transportu ir kirpykla) kainos didėja sparčiau (pavyzdžiui, 2008 m. liepos mėn., palyginti su 2007 m. gruodžio mėn., bendras vartojimo kainų lygis pakilo 7,0 proc., o „pensininkų prekių“ - 11,7 proc.). Todėl sunkios „rungtynės“ tęsiasi.
Lenktynės su kainomis sunkėja ir dirbantiems žmonėms. Šių metų antrąjį ketvirtį nominalūs atlyginimai paaugo, palyginti su pirmuoju ketvirčiu, vidutiniškai 4 proc., o realiai, t. y. atsižvelgiant į infliaciją, tik 0,7 proc. Taigi, darbo užmokesčio lenktynėse su kainomis pastarosios jau prisivijo, yra čia pat, net žada aplenkti.
Taip bus, jei nedidės mūsų darbo produktyvumas. Nes energijos išteklių ir kai kurių kitų žaliavų kainos kils ir toliau, kas reiškia, kad tų prekių tiekėjams teks atriekt vis daugiau iš savų pajamų. Kad mums liktų irgi daugiau, pajamas turime uždirbti vis didesnes.
Be to, mūsų kaime – ne tame globaliame, dar Herberto Marshallo McLuhano apibūdintame, o tame mažajame, apimančiame vien Rytų Europos regioną – turime vieną tokį pachuliganavojantį. Antai kaimynams langus išdaužė, nuostolių pridarė. Kitą kartą ir mums gali kliūti. Tada jau nebe apie atlyginimų didėjimą kalbėtumėm. To kaimyno skatinami turėtumėm labiau domėtis, ne tik krepšiniu ir politika, bet ir nacionaline ekonomika.
