Kiaulių augintojai suka galvas, kaip išpildyti ES direktyvų nurodymus pranokstantį aplinkosaugos nutarimą, kurį prieš dvejus metus pasirašė buvę žemės ūkio ir aplinkos ministrai.
Buvusios Vyriausybės žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius ir aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas įpareigojo gyvulių augintojus, laikančius daugiau kaip 500 sutartinių gyvulių, iki šių metų pabaigos uždengti senas mėšlides, tačiau nei techninių sprendimų, nei finansinės paramos tam nenumatė. Kai kurios senos srutų talpyklos yra kone stadiono dydžio, tad kilo nemenkas galvosūkis, kaip sulaikyti nosį riečiančius kvapus. Politikai siūlo statyti ne stogus, o biodujų jėgaines.
Prašo neskubinti
2011 m. rugsėjį Aplinkosaugos reikalavimų mėšlui ir srutoms tvarkyti aprašas dviejų ministrų įsakymu buvo pakeistas atsižvelgiant ne tik į ES direktyvas. Griežtinti mėšlo tvarkymą vertė ir gyventojų skundai dėl kvapų, sklindančių iš didelių srutų lagūnų.
Naujus srutų rezervuarus įsirengę ūkiai gali būti ramūs. Pagal naujus reikalavimus pastatytos srutų talpyklos yra uždengtos. Galvosūkį sprendžia tie ūkiai, kurie nespėjo susitvarkyti senųjų mėšlidžių. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, Lietuvoje yra 12–13 ūkių, kuriems privalu susirūpinti srutų talpyklomis. Buvusių ministrų patvirtintame apraše numatyta, kad ūkiai, vienoje vietoje kaupiantys daugiau kaip 500 sutartinių gyvulių skystą mėšlą ar srutas, iki šių metų pabaigos privalo uždengti tokias mėšlides. Tam gali būti naudojamos įvairios plaukiojančios dangos (tiršto mėšlo, smulkintų šiaudų, medinės, plastikinės, keramzito granulės, 2–3 mm storio aliejaus sluoksnis ir kt.) arba stogo dangos.
Žemdirbiai dažnai piktinasi, kad mūsų politikai, tvirtindami aplinkosaugos reikalavimus, linkę perlenkti lazdą. Taip esą atsitiko ir nustatant mėšlo tvarkymo taisykles. Jie įsitikinę, kad tokia politika palanki kitų ES šalių ūkininkams. Štai kiaulių Lietuvoje mažėja, o kiaulienos importuojame vis daugiau. Vadinasi, leidžiame uždirbti Danijos, Lenkijos ir kitų šalių augintojams.
Kiaulių augintojai prašo duoti dar laiko mėšlidėms sutvarkyti ir tam numatyti paramą 2014–2020 m. europinių lėšų biudžete. Mat pastaraisiais metais parama Nitratų direktyvai įgyvendinti stambiems ūkiams nebuvo skiriama. Be to, esą reikalavimą sunku įgyvendinti technologiškai. Tačiau valdininkai nenori atsitraukti.
Lietuviams dvokia, vokiečiams – ne?
Kaip įgyvendinti minėtą nutarimą, kol kas sprendimo neranda Jurbarko rajone įsikūrusi bendrovė „Dainiai“. Kiaulininkystės kompleksas yra pastatęs naują srutų talpyklą, kuri yra uždengta, tačiau dabar labiausiai rūpinamasi senomis mėšlidėmis. „Nedengtos srutų kaupyklos yra senos statybos. Reikalavimo uždengti jas statant nebuvo. Kaip tai padaryti dabar, nežinome. Niekas mums ir nepataria. Įsakymą pasirašė, tačiau techninio sprendimo nepasiūlė“, – rankomis skėsčiojo „Dainių“ vadovas Kasparas Jurevičius. Anot jo, galima būtų pasimokyti iš kitų šalių patirties, tačiau kitų ES šalių ūkininkų niekas neverčia dengti senų srutų talpyklų. „Važinėjau po Rytų Vokietiją, kur yra stambių fermų. Ten kiaulių augintojai nustebo sužinoję, ką mums reikia daryti. Kiek žinau, ir Estijoje to nėra. ES direktyvos to nereikalauja. Reikalavimas uždengti senas mėšlides – mūsų politikų sprendimas. Kai politika painiojama su ūkine veikla, tampame aukomis“, – apmaudo neslėpė K.Jurevičius.
Mėšlo tvarkymo taisyklių pakeitimus nagrinėja ir Rokiškio rajone įsikūrusios bendrovės „Žiobiškio kompleksas“ direktorius Vidmantas Maželis. Ūkyje yra seno tipo atvira srutų talpykla, tačiau bendrovės vadovas sakė, kad investicijų išvengs. „Mūsų ūkyje yra mažiau kaip 500 sutartinių gyvulių, be to, ant lagūnos susidaręs pusmetrio kietas luobas, kuris nepraleidžia kvapų. Todėl aplinkosaugininkai nereikalaus dengti. Mes ir taip daug Briuselio biurokratų nurodymų vykdome: kiaulėms perkame žaislų, kilimėlių“, – aiškino V.Maželis.
Užterštumas nenustatytas
Kiaulių augintojai piktinasi, kad mūsų gyventojai tapo perdėm nepakantūs kaimiškiems kvapams. „Vos tik koks kvapas, tuoj skundžiasi. Tai jau tapo savotiška mada, kaip nuolaidos prekybos centruose. Štai Danijoje yra apie 8 mln. kiaulių, o pas mus liko 10 kartų mažiau – 800 tūkstančių. Vadinasi, ir šio sektoriaus indėlis į biudžetą – taip pat mažas, nors galėtume sukurti daug daugiau darbo vietų, sumokėti mokesčių į šalies iždą ir valgyti lietuvišką kiaulieną. Ar geriau gauti pašalpas ir skųstis dėl kvapų? Jei ir toliau taip gyvensime, kiaules teks įrašyti į Raudonąją knygą“, – samprotavo V.Maželis.
Gyventojų skundai dėl kvapų atrodo mažai pagrįsti ir „Dainių“ vadovui. Jis nemato būtinybės, kodėl kiaulininkystės kompleksas turėtų būti verčiamas investuoti į nustatytų aplinkosaugos reikalavimų išpildymą. „Kiek pas mus tikrino užterštumą, gyvenamosios aplinkos ore normų viršijimo nenustatė. Amoniako kiekis buvo kiek padidėjęs 250 metrų nuo komplekso. O artimiausių gyventojų yra už 1 ir 2,5 kilometro. Neradus priežasčių dėl gyventojų, mums bando pritaikyti Helsinkio susitarimą dėl Baltijos jūros aplinkos apsaugos, pagal kurį mažinamas fosforo ir azoto patekimas į aplinką. Bet ką dar mažinti, jei mūsų šalyje jau 4 kartus sumažėjo kiaulių. Nebent atsiras įsakymas jas visas išskersti ir kiaulieną importuoti“, – sakė K.Jurevičius.
Išgelbės biodujų jėgaines?
Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Bronius Pauža pripažino, kad uždengti didžiules, apie 1 000 kvadratinių metrų dydžio lagūnas – nelengva užduotis. „Ministrai įsakymą pasirašė prieš gerus dvejus metus, ir per tą laiką visi tylėjo, jokių sprendimų niekas nesiūlė ir neieškojo. Tik dabar, kai jau artėja terminas, prasidėjo problemos. Viską galima padaryti, tik ar verta švaistyti pinigus senų mėšlidžių stogams dengti“, – svarstė parlamentaras.
Jis siūlytų dabar neskubinti kiaulių augintojų verstis per galvą bei rasti ir jiems, ir kvapais besiskundžiantiems gyventojams priimtiną sprendimą. „Šiaip sau atidėti reikalavimo įgyvendinimą neverta. Reikėtų aiškiai numatyti, ką ir kada ūkiai turi padaryti. Gal geriau investuoti į naujų lagūnų statybas nei dengti senas. Kita išeitis – įrengti biodujų jėgaines. Tai – aplinkosaugos dalykai, todėl reikėtų bent iš dalies paremti tokias investicijas. Taigi, turi susėsti ne tik Žemės ūkio ir Aplinkos, bet ir Energetikos ministerijų atstovai ir atsakingai viską sudėlioti“, – išeitį siūlė B.Pauža.
Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius Rimantas Krasuckis tvirtino, jog laukti nėra ko. „Visiems reikia susitvarkyti. Pastaraisiais mėnesiais padiskutavus apie šią problemą nuspręsta, kad srutų talpykloms uždengti nebūtini kažkokie stogai ar kupolai. Pridengti galima parankinėmis priemonėmis, kurios sulaikytų kvapus. Suprantame, kad daryti dideles investicijas neefektyvu“, – sakė jis.
Anot Žemės ūkio ministerijos departamento vadovo, kiaulių augintojams nereikėtų dejuoti dėl to, kad lagūnoms uždengti nėra techninių sprendimų, o išradingai jų paieškoti. Beje, aplinkos apsaugos inspektoriai neturėtų kabinėtis ir pamiršti, kas yra kaimas. R.Krasuckis pripažino, kad ES direktyvose specialios nuorodos dengti senas srutų talpyklas nėra, bet reikalaujama mažinti kvapų emisiją.
Lietuvos žemdirbiams atstovaujančių organizacijų atstovams nuolat tenka politikams aiškinti, kad aplinkosaugos reikalavimai negali peržengti ekonominės realybės ribų. Jie primena, kad daugelyje senųjų ES šalių narių Nitratų direktyvos reikalavimai vis dar nebaigti įgyvendinti, nors įsigaliojo daugiau kaip prieš du dešimtmečius. Mūsų ūkininkams reikia pasistengti per kur kas trumpesnį laiką. Maža to, vietos politikai ir valdininkai neretai nustato per didelius reikalavimus. Štai saugant Baltijos jūrą nuo taršos dėl ūkinės veiklos atsirandančius azoto ir fosforo kiekius Lietuvos politikai užsimoję mažinti labiau nei latviai, estai, švedai ir suomiai kartu sudėjus. Lietuva dar nėra ratifikavusi Baltijos jūros aplinkos apsaugos konvencijos antrojo protokolo.
Komentarai
Kaip rasti aukso vidurį?
Almantas Petkus, aplinkos viceministras
Žemės ūkio ministerija ir jos socialiniai partneriai siūlo atidėti reikalavimo uždengti srutų talpyklas įvykdymą ir nustatyti pereinamąjį laikotarpį. Mes žiūrime, kad nenukentėtų aplinka. Suprantame, kad statyti stacionarius stogus būtų labai brangu, todėl pritariame paprastesnių variantų paieškoms. Reikia rasti aukso vidurį, kad ir bendruomenės nenukentėtų, ir kiaulių augintojams nereikėtų didžiulių investicijų. Mūsų žemdirbiai neturėtų nuogąstauti dėl įsipareigojimų saugant Baltijos jūrą nuo taršos, nes papildomi aplinkosaugos reikalavimai nebus keliami. Įsipareigojimai dėl azoto ir fosforo taršos yra šiek tiek sumažinti. Kita vertus, jie yra rekomendacinio pobūdžio.
Tyrė kvapus
Vaidotas Palionis, Sveikatos apsaugos ministerijos Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vyriausiasis specialistas
2011 m. ir 2012 m. buvo gauta skundų dėl kvapų iš danų bendrovei „Saerimner“ priklausančio Lekėčių kiaulių komplekso Marijampolės rajone, o pastaruoju metu buvo skųstasi dėl „Dainių“ komplekso. Lekėčiuose buvo nustatytas kvapų normų viršijimas, tačiau po teismų sprendimų komplekse buvo sumažintas kiaulių skaičius ir nusiskundimų daugiau negauta. Prie „Dainių“ komplekso kvapų normų viršijimas gyvenamojoje aplinkoje nenustatytas.
Vida Tavorienė
