Šiandien dauguma mūsų gali leisti sau gyventi taip, kaip prieš 20 metų gyveno milijonieriai. Uždirbti daug pinigų ir gyventi kitokį – prabangesnį – gyvenimą yra daugelio žmonių svajonė. Jie mano, kad pinigai ir prabangūs daiktai jų gyvenime daug ką pakeistų.
Vieną dieną, vairuodamas 20 metų senumo klasikinį automobilį, susimąsčiau. Juk tokiu pačiu automobiliu (tokios pačios komplektacijos variklis, salonas, net kėbulo spalva – ta pati) prieš 20 metų važinėjo Anglijos karalienė, karališkoji šeima, premjeras. Toks automobilis kažkada buvo prieinamas tik patiems turtingiausiems: tai buvo jų turtingo ir kilmingo gyvenimo dalis. Šiandien už jo vairo sėdžiu aš. Tad galbūt turėčiau jame pasijusti kažkaip kitaip – karališkai? Tačiau, kad ir kaip stengiausi tą „karališkumą“ pajusti – nepavyko. Koks skirtumas tarp manęs, sėdinčio šiame automobilyje, ir karalienės? Pinigai? Skirtumas tas, kad aš turiu tą patį, ką turėjo ji, tik 20 metų vėliau...
Apsidairę atidžiau pamatysime, kad begalė prekių ir paslaugų, kurios kažkada buvo prieinamos tik turtingiesiems, tampa įperkamomis beveik visiems. Daiktus, kuriuos matydavome tik žurnaluose, imame naudoti kasdieniame gyvenime. Kvepalais, kuriais kažkada kvepinosi tik kino žvaigždės, dabar galime kvepintis kasdien eidami į darbą. Keliaudami po pasaulį galime apsilankyti viešbučiuose, kurių apartamentuose kažkada buvo apsistoję įžymūs ir turtingi žmonės: muzikos, politikos ar verslo žvaigždės. Galime miegoti lovoje, kurioje anksčiau miegojo J. F. Kennedy's ar M. Monroe. Kažkada pipirai, lašiša, ledai, šokoladas, kava buvo tik turtingųjų virtuvėje, šiandien tai – mūsų kasdieninis maistas.
Svarbiausia gyvenime – neskubėti. Jei palauksite, galėsite už minimalius pinigus mėgautis milijonieriaus gyvenimo būdu. Bet daugelis negali neskubėti. Mes dažnai susimokame ne už paslaugą, bet už naujieną. Jei norite gyventi besivaikydami naujienų, jums reikia plačiai atverti piniginę. Jei norite pačių madingiausių drabužių, už juos taip pat teks brangiai susimokėti, tačiau, jei turite kantrybės, palaukite bent pusę metų ar metus, tuomet tuos pačius drabužius galėsite įsigyti daug pigiau. Drabužiai juk tie patys. Vienintelis skirtumas – laikas. Galite eiti į kino teatrą ir pirkti bilietus arba galite metus palaukti ir tą patį filmą pažiūrėti nemokamai per televiziją. Daugiausiai sumoka patys nekantriausi – tie, kurie nori visuomet būti pirmi. Jie taip pat galėtų palaukti mažesnių kainų, bet tiesiog negali pakęsti minties, kad kažkas kitas bus pirmesnis, turės madingesnių daiktų ir labiau trauks kitų dėmesį. Taigi, kai mes svajojame apie kitokį, neva geresnį, gyvenimo būdą, mes svajojame apie tai, kad viską galėsime įsigyti pirmi. Būsime išskirtiniai ir dėmesio centre turėdami tai, ko kitiems dar teks gerokai palaukti.
Kaip manote, kam yra reikalinga mada? Ji išduoda daikto amžių. Aprangos, automobilių, namų interjero dizainas keičiasi greitai ir pažiūrėję į daiktą mes galime pasakyti, kada jis buvo pagamintas. Jis gali būti kuo puikiausios būklės, gali būti visiškai nenaudotas, labai funkcionalus, bet, jei dizainas išduoda jo amžių, vertė iškart mažėja. Galite įsigyti prabangius odinius 20-ies metų senumo baldus, kurie yra puikios kokybės ir galbūt yra atkeliavę iš kokio turtuolio namų. Tuos baldus kažkada naudojo tie žmonės, kokiais mes dabar norėtumėme būti. Įsivaizduokite, kad įsitaisote prabangiame fotelyje. Kas pasikeičia? Ar tapote milijonieriumi, ar pagerėjo jūsų gyvenimo kokybė? Tad galbūt gyvenimo nepakeis ir tie daiktai, kuriuos dabar svajojate turėti. Vertinant gyvenimą pagal daiktus, turtingas žmogus gyvena tokį patį gyvenimą, kokį visi kiti gyvens po kelių ar keliolikos metų.
Daugelis mūsų šiandien gyvena milijonieriaus gyvenimą... tik šiek tiek vėluoja. Vieni 10, kiti 20, o treti 30 metų. Žmogus diskomfortą jaučia ne dėl to, kad neturi daiktų, bet dėl to, jog negali jų gauti pirmas. Tokioje situacijoje kyla įvairių emocijų. Populiariausia jų – gėda. Gėda, kad nesame pirmi, kad visi jau turi, o mes – ne, gėda, kad atsiliekame nuo kitų. Kai sukyla emocijos, jos užgožia mūsų proto balsą ir šis negali tinkamai funkcionuoti, todėl mūsų sprendimai grindžiami ne logika, o emocijomis. Neįvertiname kiek ir kokių daiktų mums iš tikro reikia. Sprendimai, grįsti emocijomis, turi vieną savybę – prarandamas saiko jausmas. Moteriškų serialų herojės prikaupia pilnas spintas batų ir leidžia manyti, kad tai dar tik pradžia. Kol vartojimo įpročiuose dominuoja emocijos, tol niekada nebus gana, kad ir ką pirktumėme. Po kurio laiko taip stipriai norėsis atsikratyti senojo daikto ir įsigyti naują, kad nebegalėsime savęs suvaldyti.
Visi turime tuos pačius daiktus. Įsigijus vandens motociklus, katerius ir keturračius, galima suprasti, kad laimės ten nėra nė kvapo. Laimė buvo tik ta, kad kažkas galėjo įrodyti savo pranašumą įsigydamas daiktą pirmas, turėdamas tai, ko neturi kiti, todėl tie daiktai spinduliavo neapsakomu žavesiu ir daugeliui tapo svajone.
Prisiminkite 1990–uosius ir tų laikų prabangą. Tai, ko kažkada pavydėjome patiems turtingiausiems, dabar atrodo mažų mažiausiai juokinga. Turkiški megztiniai, importiniai kedai, lentutėmis iškalta virtuvė, importinis televizorius ir automobilis (kitoks nei „Žigulys“) buvo to meto prabanga. Greičiausiai po 20 metų tai, ką šiandien mes įsivaizduojame kaip turtingųjų privilegijas, turėsime kiekvienas.
Vartojimo kultūra – tai lenktynių kultūra, o šių lenktynių prizas – kitų dėmesys ir, žinoma, galimybė išvengti gėdos. Vieni susimoka (permoka) už tai, kad būtų pirmi, kiti susimoka už tai, kad nepatirtų gėdos. Juk visi, net ir tie, kurie labiausiai tai neigia, nori būti pirmi arba vieni iš pirmųjų, tačiau visur pirmi nebūsime – reikia išsirinkti vieną sritį, kurioje esame stipriausi. Žmogus turi švęsti pergales savo gyvenime, nes tam gyvenimas ir duotas, tačiau reikia atskirti, kurios pergalės jam reikalingos, o kurios ne.
TAIP PAT SKAITYKITE:
