Sulaukęs šešiolikos vyras susidūrė su greitai progresuojančia raumenų liga, dėl kurios šiandien yra priverstas judėti neįgaliojo vežimėlio pagalba.
Turima negalia Lino nesustabdė siekti savo tikslų – per keliolika metų jis sukaupė ne vieną dešimtį automobilių, o įsigijęs sodybą Širvintų rajone, jau ne pirmus metus ten siekia įkurti senovinės technikos muziejų.
Kaip teigia Linas, nepaliesti automobiliai muziejuje liudys apie praeitų laikų gyvenimą, o jo lankytojai galės ne tik pamatyti, bet ir paliesti technikos istoriją.
Nuo ko prasidėjo Jūsų susidomėjimas automobiliais? Ar prisimenate pirmą mašiną, kuri Jus „užkabino“?
Viskas prasidėjo nuo automobilių modeliukų rinkimo, man tada dar buvo 12–14 metų. Klijavau ir lėktuvų modeliukus, po to, suėjus pilnametystei, mano visus žaislus tėvai išmetė, sakė, kad jau didelis.
Teises išsilaikiau gal 20-ties. Kol jų dar neturėjau, pačią pirmą mašiną nusipirkau už 150 litų – „Maskvičių“. Po kelių dienų sukako aštuoniolika ir mes su draugais per mano gimtadienį į „Maskvičių“ susėdom septyniese ar aštuoniese, ir jį apverčiau. Ant žvyro neišėmiau posūkio ir automobilis vertėsi ant šono.
Vėliau išsilaikiau teises, tai „Mazda 323“ buvo pati pirma mašina.
Šiandien, kaip minėjote, turite jau apie 70 įvairių senovinių automobilių. Kada ir kaip nusprendėte juos kolekcionuoti?
Per 4–5 metus tuos 70 automobilių supirkau, iš automobilių skelbimų portalų, iš „Facebook‘o“, iš draugų. Idėja kilo iš senelių, gal iš tėvų, net neįsivaizduoju. Buvo gyslelė visąlaik išskirtiniems seniems automobiliams, nes jie kitokie, ne kasdieniniai. Tai mūsų tėvų, senelių automobiliai.
Kada ir kaip kilo idėja pradėti kurti automobilių muziejų?
Kai jau pradėjau gyventi Vilniuje, baigiau mokslus, buvau nupirkęs „Volgą“ iš senos močiutės šeškinėj. Po to įsigijau ir antrą „Volgą“, bet neturėjau kur laikyti, ir jas abi pardaviau.
2019-aisiais važiavau iš vieno senų automobilių renginio ir šalia automagistralės pamačiau ties Širvintom parduodamą sodybą. Tuomet visas savo mašinas laikiau garažuose, bet mintį, kad norėčiau įkurti muziejų, audžiau kokių 10 metų.
Kai Vilniuje baigėsi visa metalinių garažų era, supratau, kad neturiu kur laikyti visų savo automobilių. Nusprendžiau nupirkti sodybą, ir taip pasitaikė, kad labai geroje vietoje, šalia Baltijos kelio. Susivežiau garažus, susivežiau senus automobilius ir dar kažkiek jų nupirkau.
Esate minėjęs, kad už savo automobilius neteko mokėti daugiau nei tūkstantį eurų. Kokia šiandien turimų automobilių būklė? Kur juos dabar laikote?
Visi modeliai yra nerestauruoti, nes mano tikslas padaryti nerestauruotų automobilių muziejų. Kaip diedukai suvažinėjo, taip aš juos ir bandysiu išsaugoti. Automobiliai stovi garažuose ir pastogėse.
Dar noriu pastatyti angarą, nes kai kurie mano pirkti automobiliai yra prastesnės būklės, todėl stovi sodyboj ant pievos. Yra suvežti 37 metaliniai garažai, pusė geresnės būklės automobilių stovi juose.
Jūsų idėja – įkurti būtent nerestauruotų automobilių muziejų. Kaip nusprendėte pasukti šia kryptimi?
Lietuvoje nėra nei vieno tokio muziejaus. Restauruoti automobilius yra brangu, ir aš tiesiog labiau vertinu originalų daiktą, negu perdažytą.
Aišku, į renginius ar kažkur važiuoti tos rūdelės nelabai gerai, bet yra ir geros būklės automobilių, galima praeiti techninę apžiūrą ir važiuoti į renginius. Jie gan gerai išlaikyti.
Turiu ir keletą savo amžiaus automobilių. Kartais pagalvoju, kad man 45, ir tada kokiam žaliam „Žiguliukui“ 45.
Muziejaus įrengimas kainuoja tikrai brangiai. Reikia sukurti sąlygas, kad automobiliai stovėtų sausai, saugiai ir šiltai. Kokia yra Jūsų muziejaus vizija?
Dabar apie 35 automobiliai stovi garažuose. Ten gan sausa, patiesta plėvelė, padarytos grindys. Ketinu įsirengti ir angarą, tačiau noriu palikti garažų istoriją.
Tada, kai garažai išnyko, juos valdžia išvijo ir nukėlė, atsirado šiokia tokia istorija, primenanti, kad mūsų tėvai ir seneliai automobilius laikydavo garažuose, juos mylėdavo ir išlaikydavo. Šiuolaikiniai žmonės automobilius turi daug trumpiau, ir vis atsinaujina.
Kai įrengsiu muziejų, atidarysiu visus garažus, žmonės galės tai matyti. Pernai buvo Baltijos kelio 35 metų jubiliejus. Ta proga buvau padaręs šventę, susirinko apie 40 žmonių ir nemažai automobilių leidau apžiūrėti, daug kas buvo patenkinti.
Ar esate skaičiavęs, kiek lėšų reikės įrengti visą muziejų?
Dabar planuoju parašyti projektą ir pasinaudoti Europos parama. Prieš keletą metų buvo projektas naujam verslui įkurti, tai skyrė 40 tūkstančių eurų. Yra įvairių projektų, jie kasmet keičiasi.
Tam, kad įgyvendinčiau muziejų, užtektų apie 100 tūkstančių eurų. Iš bėdos pakaktų ir 50 tūkstančių, bet jei išeitų gauti daugiau, galima ir prasiplėsti.
Dauguma muziejų turi itin griežtas taisykles. Dažniausiai į automobilius negalima atsisėsti, jų liesti. Kaip Jūs įsivaizduojate savo muziejų – ar tai bus labiau eksponatų erdvė, ar vieta, kur žmonės galės patirti gyvą santykį su automobiliais?
Nedrausiu to daryti, nes nieko ten labai nepagadinsi. Kad žmonės kažkokį mygtuką paspaus, už vairo pasukios ar nuotrauką pasidarys, manau, sukels tik džiaugsmą ir prisiminimus, kad tokį automobilį turėjo tėvukas ar senelis.
Mano noras yra pagal spalvas surinkti „Žigulius“, „Maskvičius“ ir „Zaparožiečius“, kad atvažiavęs į muziejų žmogus pajustų sentimentus.
Kaip manote, kas labiausiai traukia žmones prie senovinių ar išskirtinių automobilių – jų istorija, dizainas, ar emocijos, kurias jie kelia?
Praeities atsiminimai ir įvairios istorijos. Žmonės apvažiuodavo visą Lietuvą ir apkeliaudavo daug šalių su tais automobiliais. Jaunimas pasakoja, kaip pavogdavo iš tėvų raktelius, užsivesdavo, važiuodavo į šokius, kažkas užsimena, kad su priekaba 20 bulvių maišų veždavo.
Tai ta visa praeitis. Muziejaus pavadinime man turėjo būti žodis praeitis, tai jį pavadinsiu Praeities technikos muziejumi.
Ar kolekcijoje yra toks automobilis ar eksponatas, kuris Jums asmeniškai brangiausias?
Turiu kelis tokius automobilius. Yra 1957 metų „Volga GAZ 21“. Ji gana reta, kiek esu bendravęs su žmonėmis, tai Lietuvoje išlikę gal tik 3 ar 4 tokie automobiliai. Būtent tokių metų modelis yra pas mane, ir dar pas draugą iš Radviliškio.
Tada turiu „Moskvich 423“ universalą 1956 metų, tai jis irgi man retas, kelia tokią nostalgiją, toks apvalus, žargonu juos vadindavo muilinukais. Tada turiu „Žigulį trečiuką“ irgi gan retą, išleistą eksportui į Kanadą. Kanadietiškas „Žigulys“, tai viską rašo ne rusų kalba, o angliškai.
Tada turiu didelį plūgą 4 metrų aukščio ir 4 metrų pločio. Jį man perleido Vytauto Didžiojo universitetas, o viską organizavo technikos mokslų daktaras, lektorius Arvydas Pauliukas.
Visi atvažiuojantys į kuriamą muziejų klausia, kas čia. Lietuviškai tai grioviakasė, su ja darydavo melioracijos griovius ir ją tempdavo du vikšriniai traktoriai, nes vienas nepatempdavo. Jis didžiulis, sveria gal 6 tonas, jo ratai žmogaus ūgio.
Ko šiandien labiausiai trūksta, kad muziejus būtų pabaigtas ir atvertas lankytojams?
Noriu tuos automobilius sutalpinti po stogu, kad jie toliau nepūtų ir turiu tikslą juos visus užvesti ir padaryti važiuojančiais. Kai kurie automobiliai prastovėję garažuose net 20 metų, o pasikrapščius valandėlę kitą jie labai lengvai užsiveda.
Pakalbėkime apie Jus. Sulaukus 16-kos Jums pasireiškė genetinės raumenų ligos simptomai, kūnas silpo, ir galiausiai buvote priverstas sėsti į neįgaliojo vežimėlį Dauguma žmonių, išgirdę tokias medikų naujienas, puola į depresiją. Kas jus motyvavo žengti toliau ir nepasiduoti?
Į neįgaliojo vežimėlį sėdau kai man buvo 21-eri. Nuo šešiolikos metų mane kankino raumenų liga, iki 21-erių dar vaikščiojau, tačiau sirgdamas. Raumenys vis silpnėjo ir silpnėjo. Aš esu gana stiprus žmogus ir manęs tas nepaveikė, nenuvarė į depresiją.
Labai džiaugiuosi, kai sveiki žmonės iš manęs mokosi, ir sako pažiūrėti į mane ir nedejuoti. Man patinka taip gyventi, aš mėgstu būti namuose, noriu važinėti į visokius renginius, man labai patinka automobiliai ir motociklai, aš tiesiog nejaučiu tos negalios. Kaip sakau, esu sveikas žmogus, tik negaliu atsistoti ant savo kojų.
Ką ši patirtis Jums parodė apie žmonių palaikymą ir automobilistų bendruomenę? Ar jaučiate, kad atsiranda žmonių, kurie nori prisidėti prie muziejaus kūrimo?
Žmonės džiaugiasi, palaiko mane, skatina, kad greičiau įkurčiau muziejų. Yra keletą draugų atvežę į sodybą keletą senų automobilių. Kažkas padeda prie statybų. Vienas draugas neseniai padovanojo automobilį, kurio nusprendė nerestauruoti, palaikymo tikrai gaunu.
Ačiū už pokalbį.
Straipsnio autorius yra Rokas Andruškevičius, atliekantis praktiką naujienų portale tv3.lt
