Įsivaizduokite, kad dirbate darbovietėje, kur yra nemažai rūkančių kolegų, o darbdavys rūkymo pertraukėlių nekontroliuoja.
Tai reiškia, kad jūsų rūkantys kolegos, kada užsimano, tada eina į lauką rūkyti, o jūs tuo metu toliau dirbate.
Tokiu atveju gali atrodyti, kad rūkyti kaip ir verta, nes tokiu atveju darbe galima daugiau poilsiauti.
Todėl kyla natūralus klausimas – ar tai teisinga kitų darbuotojų atžvilgiu? Tie, kurie nerūko, faktiškai praleidžia daugiau laiko prie darbo stalo, nors atlyginimą gauna tokį patį kaip ir kolegos, kurie kelis kartus per dieną išeina parūkyti.
Ilgainiui toks disbalansas gali sukelti kai kurių darbuotojų nepasitenkinimą.
Be to, darbdavio požiūriu tokia situacija taip pat nėra ideali – nors rūkančiųjų pertraukos trunka po kelias minutes, per dieną jų susidaro nemažai, o tai gali turėti įtakos darbo efektyvumui.
Taigi kaip tokiose situacijose turėtų elgtis darbdaviai, kad neliktų nuskriaustų?
Kodekse tokios pertraukos nenumatytos?
Valstybinė darbo inspekcija (VDI) pažymėjo, kad Lietuvos darbo teisėje nėra aiškiai reglamentuota, kaip turėtų būti traktuojamos pertraukos rūkymui.
Nei Darbo kodeksas, nei kiti darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai nenumato atskiros „rūkymo pertraukos“ sąvokos, taip pat nereguliuoja jų trukmės ar dažnumo.
Pertraukos rūkymui nelaikomos nei pietų, nei fiziologinėmis pertraukomis, nebent tokia veikla vyksta šių pertraukų metu. Tai reiškia, kad rūkymo pertraukos yra reguliuojamos tik darbdavio vidaus tvarkos taisyklėmis ar kitais vidaus norminiais aktais.
Advokatė Evelina Kiznė taip pat patvirtino, kad rūkymo pertraukos Darbo kodekse išskiriamos nėra, todėl jas galima priskirti prie kitų egzistuojančių pertraukų rūšių.
„Rūkymo pertraukos kodekse neišskiriamos. Taigi galime svarstyti, kad rūkyti galima per fiziologinę pertrauką. Tačiau darbo kodeksas nepateikia fiziologinės pertraukos apibrėžimo“, – atkreipė dėmesį teisininkė.
Fiziologinės pertraukos, suteikiamos pagal darbuotojo poreikį ir gali būti reglamentuojamos darbdavio vidiniuose teisės aktuose. Šios pertraukos įsiskaito į darbo laiką, už jas paliekamas darbo užmokestis.
„Tradiciškai fiziologinėmis pertraukomis laikomos tos, kurios skirtos natūraliems biologiniams poreikiams (pasinaudoti tualetu, atsigerti vandens). Rūkymas nėra fiziologinis poreikis biologine prasme – tai priklausomybė.
Tačiau praktikoje darbdaviai skirtingai interpretuoja šį klausimą. Kai kurie leidžia rūkymo pertraukas ir įskaito jas į darbo laiką, kiti reikalauja, kad darbuotojai rūkytų tik per pietų pertrauką“, – dalijosi E. Kiznė.
Visgi, anot advokatės, VDI specialistai su tokia mintimi nesutinka ir pabrėžia, kad šios pertraukos nėra skirtos rūkymui.
Darbdaviai gali nuspręsti patys
Tačiau ko nesureguliuoja kodeksas, gali sureguliuoti taisyklės. Tai reiškia, kad darbdavys gali leisti arba riboti rūkymo pertraukas pagal jo nustatytas darbo taisykles.
VDI patvirtino, kad darbdavys turi teisę priimti vietinius norminius teisės aktus (pavyzdžiui, darbo tvarkos taisykles), kuriuose gali būti nustatyta rūkymo tvarka darbovietėje – leidžiamos vietos, apribojimai, draudimai ar kiti su tuo susiję reikalavimai.
„Šie reikalavimai darbuotojams yra privalomi. Tokiu atveju, jei įmonės vidaus teisės aktu rūkymo pertraukėlės yra uždraustos, o darbuotojas nesilaiko šio draudimo, darbdaviui suteikta teisė spręsti dėl drausminio poveikio priemonių taikymo.
Darbuotojas, nesutinkantis su darbdavio nustatytais reikalavimais, turi teisę juos ginčyti ir kreiptis į darbo ginčų komisiją prie VDI atitinkamo teritorinio skyriaus“, – komentavo VDI.
VDI nurodo, kad darbdaviai turi teisę patys nustatyti rūkymo ir pertraukų tvarką, vadovaudamiesi įmonės specifika ir veiklos pobūdžiu, pavyzdžiui:
- Įtraukiama nuostata į darbo tvarkos taisykles, kad rūkymo pertraukos neleidžiamos darbo metu, išskyrus pietų ar fiziologines pertraukas.
- Leidžiama rūkyti tik pietų pertraukos metu, kuri nėra įskaitoma į darbo laiką.
- Įmonės, skatinančios sveiką gyvenseną, siūlo simbolinius paskatinimus nerūkantiems darbuotojams, pvz., papildomas poilsio dienas kartą per metus ar dalyvavimą sveikatingumo programose.
Nepaisant to, kad tokie sprendimai nėra reglamentuoti įstatymuose, jie gali būti taikomi savanoriškai.
Visgi formuojant tokias taisykles, E. Kiznė darbdavius skatina užtikrinti, kad neliktų nuskriaustų darbuotojų.
„Leidžiant rūkymo pertraukas patariu išlaikyti lygybės ir nediskriminavimo principų taikymą bei pertraukėles skirti ir nerūkantiems“, – dalijosi E. Kiznė.
Visgi yra ir kitų būdų, kaip darbdaviai galėtų užtikrinti, kad darbuotojai nesijaustų nuskriausti dėl skirtingų pertraukų galimybių.
„Viena iš gerųjų praktikų, kurią esu girdėjusi – kai kurie darbdaviai skiria „nerūkymo priedą“. Jei darbuotojas nerūko ir nešvaisto savo darbo dienos laiko, jis yra skatinamas finansiškai“, – pasakojo teisininkė.
Nelaikoma papildomu laisvu laiku
VDI atkreipė dėmesį, kad kiekvieną situaciją vertina individualiai, atsižvelgdama į tai, ar yra pažeidžiamos darbuotojų teisės, numatytos teisės aktuose ar vidaus tvarkose.
Visgi darbo kodeksas nesuteikia pagrindo diferencijuoti darbo trukmės ar darbo užmokesčio, priklausomai nuo darbuotojo asmeninių įpročių, tokių kaip rūkymas ar nerūkymas.
Tai reiškia, kad darbo metu tiek rūkantys, tiek nerūkantys darbuotojai privalo vykdyti savo pareigas pagal darbo sutartyje ir vidaus tvarkos taisyklėse nustatytas sąlygas.
„Jei darbdavys leidžia trumpas pertraukėles rūkymui (nepažeidžiant bendros darbo laiko trukmės), tai nėra laikoma papildomu laisvu laiku ar pagrindu keisti darbo užmokestį. Lygiai taip pat nerūkymas savaime nesuteikia pagrindo trumpesniam darbo laikui ar didesniam atlyginimui“, – nurodė VDI.
Tai reiškia, kad nerūkantiems darbuotojams darbdavys neprivalo suteikti jokių papildomų sąlygų, vien dėl to, kad yra rūkančių darbuotojų.
Kokios dar pertraukos suteikiamos darbuotojams?
VDI pažymi, kad paprastai darbuotojams per darbo dieną gali būti suteikiamos keleto rūšių pertraukos.
Plačiausiai naudojama – pietų pertrauka, kuri turi būti suteikiama ne vėliau kaip po 5 val. darbo ir jos trukmė negali būti trumpesnė nei 30 min. ir ne ilgesnė kaip 2 val.
„Tai reiškia, kad jei darbuotojas pradeda darbą 8 valandą ryto, pietų pertrauka jam turi būti suteikta ne vėliau kaip 13 valandą“, – dalijosi teisininkė Evelina Kiznė.
Tiesa, darbovietėje tvarka gali būti ir kiek kitokia, jei šalys susitaria dėl suskaidytos darbo dienos laiko režimo.
„Pertraukų trukmę, jų pradžią, pabaigą ir kitas sąlygas nustato darbo teisės normos ir darbo dienos (pamainų) grafikai“, – komentavo inspekcija.
Taip pat VDI atkreipė dėmesį, kad darbuotojams, atliekantiems darbus, kurių metu dėl gamybos sąlygų negalima daryti pertraukos pailsėti ir pavalgyti, turi būti suteikta galimybė pavalgyti darbo laiku ir šis laikas įskaitomas į darbo laiko trukmę bei apmokamas darbo užmokesčiu.
Visgi kartais pertraukų kiekis ir trukmė priklauso ir nuo profesijos bei darbo pobūdžio. Pavyzdžiui, dirbantiems prie kompiuterio turi būti leidžiama pailsėti kas valandą.
„Darbdavys privalo suplanuoti darbuotojo darbą taip, kad, kasdien dirbant prie vaizduoklių, būtų periodiškai daromos pertraukos, įskaitomos į darbo laiką, arba būtų keičiama veikla, sumažinant darbo prie vaizduoklio krūvį“, – nurodė VDI.
T. y. dirbant 8 val. darbo dieną prie kompiuterio ar kito ekrano darbuotojui kas valandą turi būti suteikiama 5–10 minučių pertrauka.
Tuo metu dirbant 12 valandų darbo dieną (40 val. darbo savaitę), reglamentuotos (specialios) pertraukos pirmosioms 8 val. nustatomos pagal 8 val. darbo pamainos režimą, o likusias 4 val. po kiekvienos darbo valandos daroma 15 min. pertrauka.
Dirbant lauko sąlygomis (lauke arba nešildomose patalpose), profesinės rizikos sąlygomis, dirbant sunkų fizinį darbą ar didelės protinės įtampos reikalaujantį darbą yra suteikiamos specialiosios pertraukos.
VDI nurodo, kad specialios pertraukos suteikiamos:
dirbant lauke, kai aplinkos temperatūra žemesnė kaip –10 ℃ arba aukštesnė kaip +28 ℃, arba nešildomose patalpose, kai aplinkos temperatūra žemesnė kaip +4 ℃ ne rečiau kaip kas 1,5 valandos;
dirbant profesinės rizikos sąlygomis, taip pat dirbant sunkų fizinį ar didelės protinės įtampos reikalaujantį, arba jeigu pagal profesinės rizikos vertinimo, atlikto vadovaujantis socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro patvirtintais Profesinės rizikos vertinimo bendraisiais nuostatais, rezultatus darbuotoją veikia bent vienas profesinės rizikos veiksnys, kurio dydis viršija nustatytąjį darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose, ir todėl profesinė rizika įvertinta kaip toleruotina. Specialios pertraukos šiuo pagrindu turi būti suteikiamos atsižvelgiant į profesinės rizikos vertinimo dokumentuose nustatytos profesinės rizikos dydį ir pobūdį, bet ne rečiau kaip kas 1,5 valandos).
Minimali specialių pertraukų trukmė per 8 valandų darbo dieną (pamainą) turi būti ne mažesnė kaip 40 minučių. Esant kitai darbo dienos (pamainos) trukmei, specialių pertraukų trukmė turi būti proporcinga darbo laikui.
VDI pabrėžia, kad Vyriausybė gali numatyti tam tikrus darbo ir poilsio laiko ypatumus skirtinguose ekonominės veiklos sektoriuose.
