Pasaulį užplūdusi finansų krizė, prasidėjusi nuo JAV, visgi nesiruošia greitu laiku pasitraukti. Nors didžiosios pasaulio valstybės viena po kitos vis prabyla apie finansų sistemos gelbėjimo planus, tačiau šią dieną šių planų realaus poveikio dar nepajuto nė vienos šalies ūkis.
Toliausiai ūkio stimuliavimo srityje yra pažengusios JAV, kurios pirmosios ir pajuto finansų krizės ženklus. Problemos kreditų rinkose ten prasidėjo 2007 metais.
JAV, kaip ir, beje, kitose pasaulio šalyse, kreditų rinkoje atsiradusios problemos greitai ėmė plisti į visą ūkį, nes negaluojančios kredito institucijos labai sugriežtino naujų paskolų išdavimo politiką. Sugriežtinta kreditavimo politika ėmė smukdyti vartojimą, kurio dalis buvo pagrįsta kreditavimu, o taip pat turto kainas, kurios remiasi finansiniu svertu, kurį „leidžia“ naudoti kredito institucijos.
Sumenkęs finansinis svertas traukia žemyn turto kainas
Paaiškinkime tai paprastu pavyzdžiu. Tarkime, mes turime 10 tūkst. litų nekilnojamajam turtui pirkti. Kai kredito institucijos sutinka kredituoti iki 90 proc. perkamo turto vertės ir mes turime pakankamus pinigų srautus, kad kredito institucija pripažintų mus „tinkamu“ skolintoju, mes galime pirkti turtą už 100 000 litų.
Tačiau atėjus blogesniems laikams kredito institucija mums praneša ketinanti mažinti savo patiriamą riziką ir jau nebegalinti skolinti iki 90 proc. perkamo turto vertės, o tik iki 70 proc. Tai reikštų, kad jeigu mes turėtume 30 tūkst. litų, vėl galėtume pirkti turtą už 100 tūkst. litų. Tačiau yra nedidelė problema – mes kaip ir turėjome, taip ir turime 10 tūkst. litų. O tai reiškia, kad maksimali suma, kurią galime pasiskolinti, siekia tik 23 300 litų, todėl perkamo turto kaina galėtų būti tik 33 300 litų.
Kyla problemų su kredito institucijomis
Kitaip tariant, kredito institucijų naudojamam finansiniam svertui sumažėjus nuo 1:9 iki 3:7, turto vertė galėtų sumažėti iki 67 proc. Jeigu turtas, apie kurį kalbame, būtų nekilnojamasis turtas, tai toks didžiulis užstatų vertės sumažėjimas neabejotinai dar labiau neigiamai paveiktų kredito institucijų norą prisiimti riziką.
Tai, savo ruožtu, galėtų sukelti neigiamą vis atsargesnio skolinimo ir vis didesnio turto (ir užstatų) vertės mažėjimo spiralę, kuri gali sužlugdyti visą kredito institucijų sistemą, o kartu ir ūkį, didžiąja dalimi paremtus skolinimusi. Suvokdami šią riziką JAV ekonominės politikos strategai ėmėsi priemonių padrąsinti kredito institucijas skolinti rizikingiau. Vienas iš būdų stabilizuoti problemų patyrusias JAV kredito institucijas buvo probleminių aktyvų išpirkimas bei bankų kapitalo stabilizavimas, kurį organizavo JAV vyriausybė.
Europa praktiškai nepatyrė neatsakingai dalijamų kreditų bumo, koks buvo JAV, todėl finansų krizės pradžioje jų bankai atrodė stiprūs ir nepažeisti. Tačiau ilgainiui dėl globalinių krizės padarinių, o taip pat dėl pakankamai konservatyvios Europos centrinio banko pinigų politikos ir juose ėmė rastis problemų.
Galiausiai Europos bankai pateko į tą pačią atsargaus skolinimo ir krintančių užstatų kainų spiralę, kuri netrukus atsisuko prieš pačius bankus. Didžioji dalis Europos šalių jau patyrė recesiją, tačiau, kitaip nei JAV, nesukūrė bendro kredito institucijų ir ūkio gaivinimo planų. Bendrų ir koordinuotų planų nebuvimas silpnina Europą ir, tikėtina, lėtina jos ūkio atsigavimą.
Lietuva – viena iš silpniausiųjų Europos grandžių?
Lietuva serga tomis pačiomis ligomis kaip ir pasaulis. Nors galbūt ir madinga kaltinti kredito institucijas ūkio „perkreditavimu“ ir jo paveiktu perkaitimu, tačiau kaip ten bebūtų, būtent valstybės pareiga yra vykdyti tam tikrą fiskalinę politiką, nes dėl turimo valiutų valdybos modelio Lietuvos banko galios monetarinės politikos srityje yra, švelniai pasakius, ribotos.
Tiesa, reikėtų pripažinti, kad jau likvidumo mažėjimo laikais Lietuvos bankas yra bandęs pagerinti bankų sistemos likvidumą sumažindamas privalomąją rezervų normą nuo 6 iki 4 procentų. Tačiau apytikriai vienas milijardas litų, kuris turėjo būti išlaisvintas tokios operacijos metu, nepasirodė kreditų rinkoje, o buvo sunaudotas likvidumui pagerinti ar tarptautiniams bankų įsipareigojimams dengti, nes, anot verslo, jie esą nepajutę „laisvesnių“ pinigų.
Kalbant apie pinigų politikos reguliavimą, vis dėlto tenka pripažinti, kad pinigų emisijos funkcija kreditų bumo metais buvo trumpam patekusi į komercinių bankų rankas. Kartu su gana laisva Vyriausybės vykdoma ekspansyvia fiskaline politika tai neabejotinai sukūrė prielaidas dideliam vidaus paklausa paremtam ūkio augimui, kuris, savo ruožtu, sukėlė dabar esančias problemas. Sutikime, kad jeigu bankų kreditavimo svertas nebūtų buvęs 1:9, tikriausiai šiuo metu nematytume ir tokio reikšmingo nekilnojamojo turto kainų mažėjimo.
Kita vertus, turbūt sunku būtų dabartinę Vyriausybės fiskalinę (biudžeto) politiką pavadinti skatinančia. Valstybės fiskalinė politika šiandien neabejotinai yra orientuota į valstybės biudžeto subalansavimą ir dabartiniu momentu tai daro neabejotinai gerai.
Taip pat akivaizdžiai ji dar labiau stabdo vidaus paklausą ir kartu visą ūkį, todėl jei bus bandoma trūks plyš subalansuoti biudžeto pajamas ir išlaidas, tas atves prie dar griežtesnės fiskalinės politikos, kuri savo ruožtu dar labiau stabdys ūkį. Mes pateksime į neigiamą spiralę, iš kurios mus galės išvesti tik išorinis postūmis - pavyzdžiui, žymus paklausos padidėjimas eksporto rinkose, valiutos devalvavimas ar panašūs dalykai.
