Kauno Technologijos universiteto Finansų katedros vedėjas prof. dr Rytis Krušinskas pastebi, kad Lietuvoje per pastaruosius 10 metų vidutinis neto darbo užmokesčio kilimas buvo apie 8 proc., o produktai ir paslaugos brango 3,3 proc. Nors tai turėtų parodyti, kad mūsų gyvenimas gerėja, bet tikriausiai nepakankamai kiek norime, mąsto profesorius. Pasak jo, įsijungia socialiniai veiksniai, kuomet gyvendami geriau norime ir toliau gyventi dar geriau: geresnių daiktų, kokybiškesnių paslaugų. Taip pat, matydami kad kitur Europoje pajamos didesnės, žmonės fiziškai ir psichologiškai nori turėti geriau.
„Dažnai girdime, kad Lietuva su savo BVP pradeda pasivyti kai kurias Europos valstybes, dažniausiai minimos pietinės valstybės: Portugalija, Malta. Europietis vidutiniškai į rankas uždirba 1400 eurų per mėnesį. Lietuvoje neto atlyginimas 550–560 eurų. Tai nuo Europos vidurkio atsiliekame beveik 2,5 karto, o pasidomėjus kiek uždirba tos pietinės valstybės, su kuriomis lyginamės ekonominiu išsivystymu, matoma, kad ten į rankas vidutiniškai gauna apie 1000 eurų“, – skaičiuoja R. Krušinskas.
Pašnekovas tv3.lt portalui pasakoja, kad lietuviai jau nuo seno įpratę gyventi sukandę dantis ir kentėti. O išgyventi padeda ir šešėlinės ekonomikos pajamos, kuriomis bandoma kompensuoti savo oficialių pajamų stygių.
Kiek turėtume uždirbti?
Lietuvoje šiuo metu skurdo riba siekia 240 eurų, tačiau tai nereiškia normalaus pragyvenimo. 18 proc. Lietuvos gyventojų pajamos ir tiek nesiekia. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros profesorius Romas Lazutka pasakoja, kad pagal skaičiavimus ir medianą, daugumos lietuvių pajamos turėtų būti apie 450 eurų. Europos parlamentas rekomenduoja, kad MMA turėtų sudaryti 50–60 proc. vidutinės algos, tačiau profesorius pastebi, kad Lietuvai tas netinka, nes pati vidutinė alga yra labai maža.
„Mes tuo ir skiriamės nuo vakarų šalių, kad ten už MMA gali išgyventi. Gal ir neprabangiai, bet galą su galu sudursi. O jei žmogus iš Lietuvos provincijos važiuotų ne į Londoną, o į Vilnių, tai už MMA ten neišgyventų. Jei MMA 350 eurų, o skurdo riba 240 eurų, lieka tik 110 eurų. Neatsižvelgiama ar žmogui tenka nuomoti būstą ar ne. Jei jaunimas gyvena pas tėvus arba vienas iš sutuoktinių uždirba daugiau nei MMA išgyventi galima, bet savarankiškai vienam žmogui – sunku įsivaizduoti kaip“, – vertina R. Lazutka.
Jog jaunam žmogui sunku atsistoti ant kojų teigia ir ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Ekonomikos programos direktorius Liutauras Petručionis. Anot pašnekovo, pati darbo rinka Lietuvoje yra susiformavusi keistai.
„Neįsivaizduoju, kaip Vilniuje vienam žmogui su minimumu išgyventi. Jei turi aukštąjį ir eini dirbti už tokį atlyginimą, atrodo, kad iššvaistei 3 gyvenimo metus. Galiausiai, jei dirbsi kažkokį kvalifikuotą darbą, pasirodys, kad tas, kuris nebaigęs mokslų uždirba daugiau. Jei nuomos kaina apie 300 eurų, atsižvelgiame į transportą, mokesčius, maistą, skaičiuojame, kad reikėtų uždirbti apie 1000 eurų. Nes kitu atveju tu tiesiog dirbi ir egzistuoji“, – įvertina L. Petručionis.
1000 eurų pajamas įvardija ir profesorius R. Krušinskas. Tokia šeima galėtų ir šiek tiek pasitaupyti, planuoti atostogas, vaikų išsilavinimą, skirti pinigų laisvalaikiui. Būtent tokia suma susidaro pažvelgus į Europos vidurkį, 1400 eurų vidutinį atlyginimą ir mūsų 560 eurų.
„Tas 1000 eurų ir išeitų maždaug per vidurį tarp Europos ir mūsų gaunamų vidutinių pajamų. Maisto produktai skirtinguose miestuose kainuoja maždaug tą patį, skiriasi mokesčiai, laisvalaikis, tačiau drastiškų pokyčių nėra: jei Vilnių imame kaip absoliutą – 1000 eurų, tad svyravimas tarp miestų turėtų būti apie 20 proc., priklausomai nuo to kiek kituose miestuose kainuoja paslaugos, kokia pasiūla darbo jėgai“, – mano profesorius.
Reikia išeiti iš užburto rato
Norint, jog situacija pasikeistų, pokyčiai turi įvykti ne tik valdžios sprendimuose, bet ir pačių darbuotojų ir darbdavių požiūriuose. KTU dėstytojas R. Krušinskas tikina, kad tai praėjusių 25 metų Lietuvos bėda, kuomet tik skundžiamasi ir bandoma kaltinti kitus, o ne save.
„Visų pirma turime keisti mentalitetą. Mes girdime, kad darbdaviai nemoka atlyginimų, o darbdaviai skundžiasi, kad darbuotojų našumas mažas, išsilavinimas žemas, stokoja motyvacijos. Jei verslas galvos, kaip daugiau uždirbti su mažomis sąnaudomis, tuomet turėsime disbalansą tarp atlyginimų. Išėjimas iš užburto rato truks ilgą laiką, bet turime suvokti, kad kokybiškas išsilavinimas turi duoti tokį rezultatą, kuris reikalingas rinkai, o rinka suprasti, kad jai reikalingas išsilavinęs žmogus. Negalima paimti jauną žmogų ir kuo pigiau jį išnaudoti. Jei nepakeisime mentaliteto krisime į žemesnį lygį nei Bulgarija ar Rumunija“, – komentuoja R. Krušinskas.
Panašią nuomonę išsako ir ekonomistas R. Lazutka. Anot jo, gyventojų alga maža, nes įmonės savininkų – didelės. Mat, kai sukuriamas produktas ir parduodamas, dalis skiriama padengti gamybos išlaidoms, tuo pačiu ir darbo užmokesčiui. Tačiau darbuotojų algoms ši dalis žymiai mažesnė nei lieka patiems savininkams.
„Taip yra todėl, nes žmonės nesijungia į profsąjungas, nesugeba pareikalauti didesnių algų. Įmonių savininkai matydami kokios yra vidutinės algos, gyventojų neorganizuotumą bei galimybę vieną darbuotoją pakeisti kitu, net jei verslas ir gerai sekasi – algų nekelia. Suprantama, yra verslų, kurie nesugeba mokėti MMA. Tokie verslai turi bankrutuoti, o jų vietą užimtų sėkmingi verslai. Kadangi rinka išliktų, verslai plėstųsi, mokėtų didesnes algas. Juk jei brangiau parduodamos prekės, gaunamas didesnis pelnas, daugiau turi būti skiriama ir algoms. Kitaip yra atotrūkis, kai žmogus iš savo algos negali išgyventi. Valstybė turi paveikti šią disproporciją“, – sako R. Lazutka.
Kita priežastis, kurią įvardija ekonomistas – individualios veiklos pajamos. Kai kurių profesijų žmonės samdomi pagal verslo liudijimą, nes taip sumokama mažiau mokesčių. Samdomame darbe yra nevienodos darbdavio ir darbuotojo galios. Vis dėlto, pirmiausia verslams pavyzdį turėtų rodyti Vyriausybė.
„Konkurencija darbo rinkoje turi atsirasti ir iš Vyriausybės pusės. Viešajame sektoriuje dirba apie 300 tūkst. Žmonių – mokytojai, slaugės ir t.t., jiems ir labai mažai mokama, o valstybė ir diktuoja madas darbo rinkoje. Jei valstybė mokėtų gerokai daugiau, tai ir privatūs darbdaviai norėdami konkuruoti turėtų mokėti daugiau. Mokytojui mažai uždirbant privatininkas galvos, kodėl aš siuvėjai turėčiau daugiau mokėti“, – teigia ekonomistas.
Dar vienas dalykas, kurį reikėtų keisti – požiūris į pašalpas. Vyraujant nuomonei, kad pašalpomis žmonės gadinami ir tiesiog tingi dirbti, sukuriamas neigiamas įvaizdis.
„Jei valstybė bedarbiui mokėtų didesnę pašalpą, tai jis nesutiktų eiti dirbti už mažą algą. Žmogus netekęs darbo neturėtų skubėti ieškoti, jis turėtų susirasti pagal savo specialybę ir gerai apmokamo. Visuomenėje sukuriamas baisus bedarbio įvaizdis, nors juk tas bedarbis prieš kurį laiką dar dirbo“, – sako R. Lazutka.
Ekonomikos programos direktoriaus L. Petručionio nuomone, dėl tokios padėties kalta didžiulė rinkos koncentracija ir silpni darbo įstatymai. Nišiniai darbai – jie dar apmokami gerai, tačiau statistiniai – ne.
„Manau, kad laikui bėgant darbo rinkos asimetrijos turėtų išsilyginti. Kadangi jaučiamas trūkumas darbo jėgos, natūraliai atlyginimas turės būti keliamas ar darbdaviai kažką kitą sugalvoti. Negalima tikėtis, kad užpildys tas darbo vietas už mažą sumą“, – sako L. Petručionis.
Progresiniai mokesčiai – ne išeitis
Dažnai kalbama, kad progresiniai mokesčiai padėtų išsklaidyti turtinę nelygybę ir mažiau uždirbantys gyventų geriau, tačiau pašnekovų manymu, šį pasiūlymą reikėtų teikti kitokia forma.
„Jei uždėsime didesnius mokesčius tiems, kurie daugiau uždirba, dar labiau didinsime socialinę nelygybę. Žmonės sugalvos kaip tą sistemą apeiti. Išeitis būtų mokestinės lengvatos pradedantiems verslą ar įdarbinant naują darbuotoją. Šios priemonės padėtų keisti mentalitetą, nebijoti užsiimti savo veikla. Mes siekiame kažkokio Europos Sąjungos vidurkio, bet jis kyla, nes ir kitos šalys nestovi vietoje. Taip išeina, kad mes ekonomiškai persekiojame vidurkį, bet niekaip neįstengiame jo pasivyti“, – portalui tv3.lt pasakoja R. Krušinskas.
R. Lazutka įsitikinęs, kad progresiniai mokesčiai turi būti nukreipti ne į algą, o į turto pajamas. Lietuvoje algos ir taip nedidelės bei apmokestintos nemaža „Sodros“ įmoka.
„Reikia šnekėti ne vien apie algas, o ir apie visas turto pajamas. Lietuvoje ypatingai didelės turto pajamos. Tai nebūtinai NT , bet ir įmonių finansinis turtas – akcijos. Juk gaunamos pajamos ir iš šio turto, tad reikia viską sudėjus apmokestinti progresyviu tarifu. Net ir su verslo liudijimu ar individualias sutartis dirbančių yra, kurie turi dideles pajamas, o moka juokingus mokesčius“, – sako R. Lazutka.
Ekonomistas mano, kad tie, kurie turi dideles pajams ir pasisako prieš tokias reformas, daro spaudimą per žiniasklaidą ir politikus, dėl to idėjos nėra plačiau išvystomos.
