Emigranto gyvenimas Švedijoje: geras darbas, nuosavas kotedžas Stokholmo pakraštyje ir jokios baimės, kad baigsis pinigai

LRT Televizijos laida „Emigrantai“ pradeda pasakojimų seriją iš Švedijos. Tai – viena turtingiausių valstybių Europoje, kurioje atlyginimai – milžiniški, kaip ir visoje Skandinavijoje. Būtent pinigai ir socialinės garantijos labiausiai čia ir vilioja emigrantus iš Lietuvos.

Švedijos sostinės Stokholmo pakraštyje su žmona ir dviem sūnumis įsikūręs Kęstas sako atvažiavęs čia, nes kito kelio nebebuvo. 36-erių vyras gimtinėje niekaip neišbrido iš skolų, o Švedijoje jam pasisekė. Pradėjęs nuo paprasto mechaniko, dabar jis – kelių autoservisų vadovas, atsakingas už techniką. Geras darbas, nuosavas kotedžas Stokholmo pakraštyje ir jokios baimės, kad baigsis pinigai – tai lietuviui pavyko pasiekti emigracijoje.

„Lietuvoje buvo finansinių keblumų. Iš tikrųjų juos buvo galima išspręsti, bet buvau pavargęs, nes bandžiau kurti savo verslą. Aišku, kaip mechanikas, dirbau su mašinomis, truputėlį pirkau, pardaviau. Na, kaip dauguma mano amžiaus Alytaus vyrų. Pavargau nuo tos nežinomybės, nes ten viskas susiję su Rusija: vieną dieną labai daug darbo, kitą dieną išvis jo nėra“, – sako emigrantas.

REKLAMA

Nuo nekenčiamo Londono išgelbėjo skambutis

Kęstas siuntinėjo savo CV į Skandinavijos šalis, bet negavo jokio atsakymo. Jo tikslas nebuvo įsidarbinti bet kuo. Vyras norėjo dirbti mechaniku – juk toks jo išsilavinimas, be to, šioje srityje jau buvo sukaupęs nemažai patirties. Tačiau išėjo taip, kad iš pradžių išvyko ne į išsvajotąją Skandinaviją, o į Londoną.

„Nebuvo kažkokio smūgio, paprasčiausiai jau buvo pribrendęs reikalas. Draugas pasiūlė atvažiuoti pas jį į Londoną. Nuvažiavau, gavau po savaitės darbą – kitų lietuvių servise“, – prisimena „Emigrantų“ pašnekovas.

Tačiau Londonas, miestas, kuriame gyventi svajoja daugybė žmonių, Kęstui visiškai nepatiko. Jis norėjo kuo greičiau iš ten sprukti: „Man per didelis šurmulys. Aš – ne didmiesčio žmogus, aš esu kaimietis, grubiai sakant. Man jis labai nepatiko. Be to, buvau jau pradėjęs ieškotis būsto, bet kainos – kosminės, neatitinkančios atlyginimo, bent jau to pradinio, kurį uždirbdavau.“

Nuo nekenčiamo Londono Kęstą išgelbėjo skambutis, kuris kone pakeitė vyro gyvenimą. Vienas autoserviso savininkas Švedijoje nusprendė pasamdyti mechaniką iš Lietuvos.

„Tas skambutis buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus ir aš ryžausi rizikuoti. Trečiadienį paskambino, ketvirtadienį patvirtino, kad tikrai galiu atvažiuoti, penktadienį vakare sėdau į mašiną ir tiesiu taikymu iš Londono čia. Sekmadienį ryte jau buvau vietoje“, – pasakoja Kęstas.

Pasak alytiškio, jam Skandinavija patiko, nes skrydis į Lietuvą tetrunka 45 minutes, tad esi visai šalia. Be to, anksčiau yra buvęs Švedijos pietuose, kur „didmiesčių, kaip ir nėra, – gamta, nameliai.“

Kęsto žmona ir vaikai Alytuje laukė, kol vyro situacija taps stabili ir jie galės pas jį atvažiuoti. Deja, dirbdamas mažame autoservise, kad ir Švedijoje, daug sau leisti Kęstas vis dar negalėjo.

„Važinėjau traukiniais. Valandą laiko iš vienos Stokholmo pusės į kitą, kol šiaip ne taip su to meto savo šefo pagalba susiradau būstą – išsinuomojau butelį. Metus laiko vargau, bet perspektyvos ten nebuvo. Mažas servisas, savininkas, nežinau, į ką buvo orientuotas, koks buvo jo tikslas. Aš juodų pinigų gaudavau. Man tas visiškai netiko“, – teigia Kęstas.

REKLAMA

Emigrantas šiame autoservise išdirbo vienerius metus, bet situacija ne ką tepagerėjo. Lietuvis suprato: jeigu pats nieko nekeis, geriau nebus niekada.

„Manęs netenkino, kadangi pusė pinigų buvo juodais į kišenę. Galvojant apie tokius elementarius dalykus, kaip paskola ar panašiai, tu nieko negali. Ypač kai [šeimoje] dirbi vienas. Pagaliau parašiau į šitą įmonę, nes žinojau, kad jie ieško darbininkų, jie buvo šiek tiek susiję su ankstesne mano darbo vieta“, – pasakoja Kęstas.

Valandų neskaičiavo

Naujame darbe lietuviui iškart pradėjo sektis. Švedas viršininkas gyrė jį už kruopštumą, sąžiningumą. O tai, kad jis pasakė nenorintis atlyginimo vokelyje, tik dar labiau pagerino lietuvio įvaizdį.

Kaip pasakoja Kęstas, perėjęs į naują darbą jis dirbo ir dienomis, ir naktimis: „Aš toks žmogus: jeigu dirbu, tai dirbu. Jei ateis diena, kada aš norėsiu tiktai valandas susiskaičiuoti, tada turėsiu išeiti iš darbo. Aišku, aš tikrai daug valandų atidaviau darbui ir nemažai jų atėmiau iš šeimos. Dar ir dabar kartais nuskriaudžiu, bet jau mažiau.“

Iš paprasto mechaniko emigranto – į vadovus. Toks pasiekimas – tik sunkaus ir atsakingo darbo rezultatas. Kai įsidarbino, Kęstas nekreipė dėmesio į tai, kad jau baigėsi darbo valandos, darė viską, ko buvo prašoma, ir dar daugiau.

„Man nebuvo problemos, kaip kai kuriems švedams. Jeigu jų paprašysi, kad pavažiuotų 20–30 km į kitą servisą, kurių šiuo metu turime penkis, jie tampysis. Su manimi to nebuvo: jei reikia dirbti ten, padėti ten, tai dirbame ten, jokių problemų“, – tvirtina emigrantas iš Lietuvos.

Didėjanti alga, mokymai užsienyje, atsakingos pareigos ir pagarba – tokia Kęsto kasdienybė darbe.

„Matė mano atsidavimą darbui, matė, kaip stengiuosi. Man nėra vis vien, kaip žmonės atsiliepia apie visą įmonę, ne tik apie mano darbą. [Savininkas] tai pamatė ir iš pradžių tapau atsakingas už tam tikrus dalykus, kaip kad detalių, cheminių medžiagų užsakymas. Dabar mano pareigos yra techninis vadovas, bet jos, kaip sakant, dar gana „jaunos“. Daugiausiai vis tiek dar dirbu kaip diagnostikas, bet kartu dalyvauju visuose valdybos posėdžiuose. Įmonė dar gana jauna, bet labai stipriai plečiasi“, – pasakoja Kęstas.

REKLAMA

Autoserviso, kuriame dirba lietuvis, savininkas anksčiau vis paburnodavo ant imigrantų. Bet Kęstas pasitikėjimą sugebėjo užsitarnauti jau pirmąją darbo dieną. Į autoservisą atvyko sunkiai bevažiuojančiu automobiliu ir iš naujojo viršininko gavo pasiūlymą, kurio tikrai nesitikėjo: „Nuvažiavau į darbą, sakau – mano automobilis palūžęs. Ir nuo pirmos dienos gavau naują mašiną, dar net darbo sutarties nepasirašęs. Sako – imk, važiuok, kiek tau reikia.“

Būstui iš banko skolinosi beveik milijoną kronų

Keturių asmenų šeimą Švedijoje Kęstas išlaiko vienas. Jo žmona šiuo metu sveiksta po kelio sąnario operacijos. Kai tik sustiprės ir galės vaikščioti, irgi ieškos darbo – vyrui tada bus lengviau. Nors už darbą autoservise gauna kone maksimalią sumą, kokią tik gali uždirbti mechanikas, jis imasi visko – ir papildomų darbų.

„Yra tų „chalturų“. Bet aš nenusipiginu, todėl ne visi pas mane nori apsilankyti. Aš imu pusę serviso įkainio ir, kas nenori, nevažiuoja. Aš geriau su šeima praleisiu tą laiką“, – tvirtina Kęstas.

Namą Kęstui įrengė pažįstamas remontininkas. Pasak emigranto, pačiam neapsimoka. Juk autoservise jo darbo valanda kainuoja daug daugiau, nei jis mokėjo darbininkui.

Erdvi svetainė, terasa, kur vasarą šeima praleidžia daug laiko – Kęstas pagaliau turi viską, ko taip ilgai troško. Net gėrimų kolekciją.

Prieš įsigydamas nuosavą būstą Švedijoje, Kęstas ilgai nesvarstė. Vyrui tiesiog atsibodo kraustytis iš vieno nuomojamo buto į kitą: „Didžiausia problema Stokholme yra būstas. Ir per dvejus metus kraustytis penkis kartus nėra pats didžiausias malonumas, ypač dėl vaikų mokyklos. Todėl, padedant šefui, įdarbinom žmoną, kad gaučiau paskolą. Birželio mėnesį bus dveji metai, kai turime šitą namą.“

Kęsto teigimu, jo kotedžas yra labai gera investicija. Vyras trina rankomis: juk bent kol kas jo būsto vertė tik kyla. Ir net jei staiga netektų darbo, jį pardavęs galėtų užsidirbti.

„Švedijoje šiuo metu reikia turėti savo 15 proc. įnašą, bet kadangi mano finansai nebuvo labai jau geri, turiu dvigubą paskolą, kuri mane vis dar apsunkina. Bet, manau, jeigu dirbsime ta pačia linkme, tai viskas artimiausiu metu bus gerai. Šitas būstas kainavo, imant švediškomis kronomis, 1 mln. 200 tūkst. Tai beveik milijoną kronų reikėjo pasiskolinti iš banko. Tai yra, grubiai sakant, 400 tūkst. litų.“

REKLAMA

Rasti pinigai laimės neatnešė

Švedijoje lietuvis jaučiasi kaip namuose. Ir ne tik todėl, kad čia jau turi nuosavą kotedžą ir visa šeima šalia. Taip išėjo, kad emigravęs į Švediją šio mūsų pasakojimo herojus iš viso buvo net tris kartus. Pirmą sykį čia jis atvyko prieš keliolika metų ir dėl vienos labai keistos priežasties.

„Dar būdamas studentas radau pinigų. Bandžiau grąžinti, niekas neatsiliepė. Už tuos pinigus nusipirkau pirmą automobilį. Tai buvo beveik 1000 litų. Tais laikais, 1997–1998 metais, tai buvo labai daug. Stipendija tuomet buvo 90 Lt. Kartu su dabartine žmona, tada dar drauge, susidėjome ir nusipirkome pirmą automobilį. O paskui, po pusmečio, pakliuvau į avariją, kuri man kainavo 10 tūkst. Lt. Tais laikais dar nebuvo tų privalomų draudimų ir t.t. Ir, aišku, aš buvau kaltas, nes buvau dar „žalias“ vairuotojas“, – nemalonią istoriją prisimena Kęstas.

10 tūkst. litų anais laikas buvo labai didelė pinigų suma. Prisiklausęs istorijų, kad Švedijoje pinigai kone krenta iš dangaus, Kęstas su draugais sėdo į automobilį ir išvažiavo.

„Nelegaliai dar tais laikais, per Lenkiją. Bet nepasisekė, po poros savaičių teko grįžti. Paskui ieškojau ir radau žmogų, kuris vadinamąsias studentines vizas darydavo – išvažiavome į Švediją, dirbome šiltnamiuose. Sunkus, pragariškas darbas. Ir dabar dar jaučiu skausmus krūtinės srityje, kadangi buvo didžiuliai karščiai. Bet dirbom tam, kad išliptume iš duobės. Tada jau buvau susituokęs. Pusę metu padirbau, grįžau, susitvarkėme butelį, įsigijome automobilį“, – pasakoja Kęstas.

Jau tada Kęstas jautėsi atsistojęs ant kojų, įsitvirtinęs gimtajame Alytuje. Deja, neilgam. Finansinė situacija vėl ėmė blogėti. Vyras nusprendė dar sykį keliauti į Švediją. Šįkart – jau su šeima: žmona bei vyresniuoju sūnumi.

„Atvažiavome čia ir viską susitvarkėme, pradėjome gyventi. Gavome nedidelį namelį prie tų šiltnamių. Dirbau du sezonus. Tada pasimaišė toks vienas tolimas pažįstamas ir prikalbino neva savo verslą daryti, kadangi šiltnamiai buvo kankinimasis, buvo dirbama tik dėl pinigų“, – sako Kęstas.

REKLAMA

Nors darbas šiltnamiuose – jau praeityje, pašnekovas lig šiol negali pamiršti vergiškų darbo sąlygų.

„Dirbdavau šešias dienas per savaitę, pusę penkių keldavausi ir dirbdavau 16 valandų. Drėgmė šiltnamiuose – 86–90 proc. Ryte ateini, ypač pavasarį, kovo mėnesį, įeini į šiltnamį, tai, atrodo, tarsi kas nors užvožtų per veidą, nes tiesiog užima kvapą. Bet ilgainiui pripranti ir dirbi. Ten irgi jau buvau pakilęs pareigose – vadovavau keturiems ukrainiečiams. Jau paskui šefai nesikišo, tik dar visas „chemijas“ reguliuodavo, paskui jau aš jas pradėjau daryti. Labai verkė savininkė, kai aš pasakiau, kad išeinu. Bet aš norėjau pabandyti kurti savo verslą“, – pasakoja Kęstas.

Dėl 5 minučių darbo vykdavo 100 km

Vyras su draugu nutarė atidaryti valymo įmonę. Perpus įsigijo namą, kuriame gyveno abi šeimos. Planas atrodė genialus, bet rezultatas, deja, netenkino.


Rašyti komentarą...
m
mokslas-studijos-ekonomika
2015-03-14 16:27:13
Pranešti apie netinkamą komentarą
Mūsų valdantieji ponai ir panelės iš šauktinių verslo tikisi didelių kyšių:

Apie tai prasitarė krašto apsaugos ministras Juozas Olekas. Taip, tas pats nesiskutęs, pliktelėjęs, apkūnus, su kaklaraiščiu-peteliške, ponas (žiūrėkite čia [1]). Jis patvirtina, kad visi vyrai, baigę aukštąjį ir emigravę, turės iki gyvenimo vidurio būti pasiruošę atvažiuoti vergauti šauktiniais Lietuvoje. Tas pats liečia ir neseniai vidurinę mokyklą baigusius emigrantų vaikus. Bausmė - du metai nelaisvės. Karo isterija Lietuvoje valdančiųjų išpūsta neįtikėtinai. Aišku, kad gerus darbus turintys Vakaruose žmonės sumokės didelius kyšius. Na, o su lietuviškais atlyginimais net ir taupesniems iš mūsų nebus įmanoma konkuruoti.

Tai va kam Dalia Grybauskaitė neseniai vaizdavo idiotę ir šaukė, kad rusai jau puola Lietuvą. Cirkas turi apsimokėti. Mūsų valdantieji klounai panoro didelių pinigų. Rašykite, skambinkite jūsų Seimo nariui, kol dar nevėlu. Sustabdykime tuos grobuonis, išvogusius Lietuvą ir užsigeidusius mūsų vaikų kraujo.

Atsakyti
-2

a
ada
2015-03-14 19:01:01
Pranešti apie netinkamą komentarą
sviesuomenes neisleisti emigruoti-padidinus pajamas suteikiant darba pagal specialybe.
Atsakyti
-1

t
to antimokslas, antiekonomika
2015-03-14 19:16:30
Pranešti apie netinkamą komentarą
gal gana tau, nežiniuk, savo neišprusimą rodyti. Česlovas Jazerskas - užsirašyk, nes vistiek neatsiminsi, yra buvęs Europos imtynių čempionas. Dėl kitų dalykų irgi visai nusišneki. Beja, greitai pasibaigs Putės pinigai ir tu ilgam nustosi meluoti ir varyti propagandą. O jei jaunimas netarnaus Lietuvos kariuomenėje, tuomet teks eiti į rusų, tik sąlygos ten daug juodesnės, gal papasakotum?
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (4)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų