Lietuviška patarlė apie devynis amatus ne itin pozityvi, tačiau tuos devynis amatus išbandęs bendrovės „Vesiga“ direktorius Saulius Grinkevičius šypsosi. Jo vadovaujama įmonė sėkmingai veikia jau 20 metų, „Daumantų“ prekių ženklas – vienas žinomiausių Lietuvoje.
Į verslo platybes S. Grinkevičius žengė likus penkeriems metams iki sovietų griūties. Penkerius metus jis dirbo, kaip pats sakė, prestižinėje tais laikais vietoje – nuosavo ūkio skyriuje, kuriam buvo pavaldūs itin „deficitiniai“ dalykai: statybininkai, medžio apdirbimo cechas, betono mazgas.
„Tokius dalykus anais laikais galėdavai gauti tik per pažintis, talonus ir panašiai, todėl visiems atrodė, kad tai auksinė darbo vieta. O aš, atvirai pasakysiu, per tuos penkerius sovietmečio metus taip ir nesupratau planinės ekonomikos principų“, – pasakojo „Vesigos“ direktorius.
Nusprendęs, kad dirbti ten, kur nepatinka ir nesupranta, jis daugiau nenori, su bendraminčiais S. Grinkevičius 1990 metų pavasarį nusprendė imtis savo verslo, o 1991 metais, kiekvienas investavę po 200 rublių, planus įgyvendino. „Žurnalistai dažnai mano, kad mes surašėme verslo planą ir štai jau 20 metų sėkmingai veikiame. Tai netiesa, gyvenime juk taip nebūna“, – kvatojo įmonės vadovas.
Mediena ir metalas
Šiandien „Vesiga“ karaliauja tarp padažų, pagardų ir majonezų gamintojų, tačiau verslo pradžia buvo susijusi toli gražu ne su maisto pramone. „Tai buvo tarsi juodo katino tamsiame kambaryje ieškojimas. Bandėme vienur, kitur, tais laikais, kai beveik visko trūko, visos sritys atrodė pakankamai patrauklios“, – pasakojo S. Grinkevičius.
Iš pradžių „Vesigos“ vadovas ėmėsi medienos verslo ir kurį laiką iš Karelijos į Lietuvą gabeno apvalią pušies medieną. Dar vėliau prekiavo metaline armatūra, elektrodais. Kai atsirado Lietuvos prekių birža, joje taip pat užsiėmė vietą. „Visą laiką vadovavausi principu, kad visas pastangas reikia skirti įmonės augimui ir plėtrai, – sakė S. Grinkevičius. – Jutau spaudimą, kai ėmėme uždirbti neblogus pinigus, kad reikėtų
išsimokėti didesnius atlyginimus ir panašiai. Tačiau visada sakiau: kol nesukaupėme kapitalo, tol reikia sau atsiriekti tik tiek, kad pragyventumei. Ir tai pasiteisino.“
Žuvies atsisakė
Į maisto pramonę „Vesiga“ koją įkėlė tik 1994 metais ir pradėjo nuo žuvies perdirbimo cecho įkūrimo. „Su žuvimi pirkėjams siūlėme ir įvairių pagardų. Pradėję jų ieškoti supratome, kad Lietuvoje nėra pasiūlos, todėl teko pagardus atsivežti iš Lenkijos, o vėliau sumanėme pamėginti padažus gaminti patys“, – aiškino S. Grinkevičius.
Ilgai dirbti ir su žuvimi, ir su pagardais neteko. Prasidėjus Lietuvos bankų krizei ir vienam bankų pareikalavus grąžinti pasiimtą paskolą, S. Grinkevičiui teko prioritetus dėlioti iš naujo. „Pagardų pardavimai tądien, kai privalėjome nuspręsti, kurioje srityje liksime, kėlė daugiau optimizmo, – šypsojosi pašnekovas, – todėl nusprendėme žuvies cechą uždaryti ir visas jėgas bei lėšas skirti jiems. Ačiū Dievui, pamažu išsisukome iš keblios padėties, pradėjo augti apyvarta ir šiandien esame vieni lyderių.“
Pirmi ragauja darbuotojai
Įskaičiuojant į užsienio šalis vežamą produkciją, šiandien „Vesiga“ gamina maždaug 60–80 skirtingų rūšių majonezų, padažų ir pagardų. Tačiau, anot S. Grinkevičiaus, paprasta pagaminti tai, kas patiks porai žmonių, tačiau pagaminti produktą, patinkantį trims milijonams, labai sunku. „Mums pasisekė su skonio meistru, turime puikų atsakingą žmogų, kuris sugeba ne kopijuoti, o kurti tokius skonius, kurie patinka lietuviams, – direktorius negailėjo gerų žodžių skonio meistrui Algiui Kairiui. – Vieni sako „skanu“, kiti „neskanu“, tačiau didžiajai daliai lietuvių mūsų produktai skanūs, tai svarbiausia.“
Bus skanu ar neskanu, sprendžiama čia pat, Kėdainiuose. Ekspertai iš Kauno technologijos universiteto (KTU) prieš trejus metus ištyrė visų „Vesigos“ darbuotojų juslines savybes ir atrinko tuos, kurie geriausiai jaučia skonį ir kvapą. Šie paprasti technologai ir darbuotojai pirmieji ragauja naujus A. Kairio šedevrus ir vertina, kaip tarpusavyje dera skoniai, vėliau kaip paprastas vartotojas komisijos nariu tampa ir S. Grinkevičius. Jis prisipažino labiausiai mėgstantis ekologišką „Daumantų“ majonezą.
Omega-3 nepritapo
Kartais naujienos gimsta ir kelis kartus per savaitę, o kartais skonio meistras užtrunka visą mėnesį, kol sukuria naują derinį. Kad ir kaip būtų, ne visas naujoves Lietuva priima išskėstomis rankomis. Štai lietuviai nepamėgo majonezo su omega-3 rūgštimis, nors atlikus rinkos tyrimus atrodė, kad naujas produktas turėtų būti populiarus.
Grėsmė, kad lietuviai ims vengti pomidorų padažo, kilo ir tada, kai žiniasklaidoje užrašas „modifikuotas krakmolas“ buvo iššifruotas kaip „genetiškai modifikuotas krakmolas“. „Daugelis susidūrę su maisto pramone sutrinka, o tada kaip tik buvo protestų banga prieš genetiškai modifikuotus produktus, – aiškino S. Grinkevičius. – Iš tiesų mes naudojame chemiškai modifikuotą krakmolą, t. y. tokį, kurio savybės pakeistos. Jis leidžia pomidorų padažui išlikti vienalyčiam ir nesisluoksniuoti.“
Ką mėgsta lietuviai
Kai didelė dalis lietuviškų įmonių sunkmetį sutiko gerokai susiverždamos diržus, maisto pramonė didesnio smūgio nepatyrė. „Saviškiams sakiau, kad jeigu jau mes pajusime sunkumų, vadinasi, Lietuvoje katastrofa“, – šypsojosi „Vesigos“ direktorius. Ir iš tiesų, įmonės apyvarta tik šiek tiek prislopo – mėgstamų pagardų lietuviai neatsisakė, o eksportas į užsienį gerokai išaugo. Tiesa, rinkos atsigavimo S. Grinkevičius taip pat nejaučia, greičiau atvirkščiai – jo nuomone, padėtis kol kas tik blogėja, nes daugelis lietuvių pasirenka emigraciją.
Savo gaminių įmonė išveža į Angliją, Airiją, Vokietiją, Daniją, Suomiją, Latviją, Graikiją, derybos vyksta su Slovėnija ir Švedija. Dar vienas fabrikas įkurtas Kaliningrade, kuriame gimsta pažadai ir pagardai Rusijos rinkai. S. Grinkevičius juokėsi, kad lietuviai labiausiai mėgsta grynus, su kuo mažiau įvairių priedų produktus, o, pavyzdžiui, Kaliningrade gaminami majonezai ir padažai, kuriuose daugybė įvairių žolelių, daržovių ir t.t.
Kadangi gaminama daugybė skirtingų rūšių majonezo ir pažadų, tai sukelia ir šiokių tokių nepatogumų. Pavyzdžiui, po pusdienio gamybos tenka stabdyti visus įrenginius, viską išplauti ir užmaišius naujo majonezo ar padažo pilstyti jau kitai šaliai skirtus pagardus.
Darbuotojai nebėga
Kėdainiuose įsikūrusioje „Vesigoje“ dirba daugiau nei 80 darbuotojų, dar tiek pat yra Kaliningrado fabrike. S. Grinkevičius pasakojo, kad iki sunkmečio nuolat galvojo, kas bus, jei darbuotojai sugalvos išeiti dirbti kitur, o dabar sulaukia būrių, prašančių darbo. Anot direktoriaus, greičiausiai darbuotojus vilioja stabilus nemažas atlyginimas: vidutinis atlygis įmonėje – 2 250 litų per mėnesį. Vis dėlto darbuotojai iš „Vesigos“ nebėgo nei „auksiniais“ laikais, nei per sunkmetį: per dvylika metų įmonei prireikė susirasti tik tris naujus darbuotojus.
Darbuotojų kvalifikacijos kėlimą S. Grinkevičius vadina antru pagal svarbumą dalyku po prekių ženklo žinomumo stiprinimo. „Turime įvairių tobulinimosi formų, darbuotojai patys išsirenka, kur nori tobulėti, organizuojame seminarus vietoje ir skatiname studijuoti universitetuose. Štai mūsų dvi technologės neseniai baigė KTU, meistras dar studijuoja“, – pasakojo įmonės vadovas.
Ketina plėstis
Kėdainiuose įkurtame „Vesigos“ fabrike per mėnesį pagaminama tiek pažadų ir pagardų, kad jų užtektų visai Lietuvai, tačiau sunku tikėtis, kad lietuviai metai iš metų pirks tą patį produktą ir didės apyvarta. Kol didėjo į užsienį išvežamos produkcijos dalis, buvo sumanyta išleisti ir naujų produktų – marinuotų burokėlių, agurkų, pomidorų. „Šie nauji produktai leidžia didinti pardavimą Lietuvoje“, – aiškino S. Grinkevičius. Iš pradžių sumanęs pats auginti reikalingas daržoves, vėliau verslininkas nusprendė, kad labiau apsimoka jas pirkti iš vietos ūkininkų.
Gerą žinią pranešti „Vesigos“ vadovas gali ir šalies garstyčių augintojams. Iki šiol jas atsiveždavusi iš užsienio, jau kitąmet „Vesiga“ ketina plėstis, nusipirkti reikalingų įrengimų ir į indelius išpilstyti Lietuvoje augintas Dižono garstyčias. Mielai iš Lietuvos gamintojų S. Grinkevičius pirktų ir aliejų, tačiau kol kas jį tenka įsivežti, nes gaminamas šalyje netinka majonezo gamybai. „Gal ir rastume, tačiau jis būtų kur kas brangesnis, tektų branginti ir produkciją“, – svarstė verslininkas.
Apie plėtrą verslininkui teks galvoti ir norint patenkinti paklausą Rusijos rinkoje. Pasak direktoriaus, patekti į šią rinką nebuvo lengva, tačiau poreikis čia didelis. Kol kas „Vesiga“ sugeba patenkinti tik trečdalį paklausos.
Kiekvienam savas darbas
S. Grinkevičius pasigyrė mokąs ne tik senoviniu būdu pasidaryti majonezo, bet ir dirbti su didžiąja dalimi fabriko įrengimų. Vis dėlto paklaustas, ar galėtų pakeisti kurį nors meistrą, įmonės vadovas tik nusijuokė. „Galėčiau, bet mano filosofija tokia, kad kiekvienas žmogus įmonėje turi dirbti savo darbą. Netikiu, kad kiekviena karvių melžėja gali valdyti valstybę, todėl vadovui nebūtina žinoti visko“, – šypsojosi S. Grinkevičius.
FAKTAI: bendrovė „Vesiga“
Šiuo metu UAB „Vesiga“ gaminama produkcija Lietuvoje užima per 30 proc. majonezų ir 25 proc. padažų bei kečupų rinkos.
Per dieną „Vesigos“ fabrike Kėdainiuose pagaminama apie 100 tūkst. majonezo indelių.
Kėdainiuose „Vesigos“ fabrike dirba 84 darbuotojai, Kaliningrade esančiame fabrike – dar 82.
„Vesiga“ gamina apie 60–80 skirtingų rūšių pagardų, padažų ir majonezo.
Nuo 2010 iki 2011 m. „Vesigos“ eksporto mastai didėjo 56 proc.
CV: Saulius Grinkevičius
Gimė 1959 mm. Kudirkos Naumiestyje.
1985 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, įgijo inžinieriaus hidrotechniko specialybę.
Yra aktyvus sporto rėmėjas, per 10 metų suteikė finansinę paramą 31 sporto sričiai ir iniciatyvai.
Nuo 1995 m. iki dabar yra Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narys.
