Kasacinis teismas pripažino, kad net ir itin nepasisekusios įmonių investicijos, sudaryti sandoriai ar kiti vadovų priimti verslo sprendimai, nepateisinę prisiimtos rizikos, iš esmės negali būti pagrindas vadovo asmeninei civilinei atsakomybei, jei tik vadovas veikė teisėtai ir nepažeidė savo pareigų vadovaujamos įmonės atžvilgiu.
Advokatų profesinės bendrijos Judickienė ir partneriai JUREX advokatas, bankroto administratorius Marius Tamošiūnas išskiria svarbiausius aspektus, dėl kurių „verslo sprendimų priėmimo“ taisyklės taikymas tampa ypač svarbus verslui ir įmonių vadovams: „Pirma, įmonių vadovai galės laisviau sudaryti sandorius, kadangi įprastos ir neišvengiamos rizikos nepasiteisinimas, sukėlęs bendrovei nuostolių, nebus perkeliamas „ant vadovo pečių“. Kaip nutartyje taikliai pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, šios taisyklės naudojimas skatina bendrovės vadovų iniciatyvumą ir veikimo laisvę greitų bei ryžtingų sprendimų reikalaujančiose situacijose. Tai yra itin svarbu, nes bendrovės vadovai yra atsakingi už verslo vystymą ir plėtojimą, o dėl ūkinėje veikloje egzistuojančių verslo ciklų ir svyravimų neįmanoma garantuoti nei nuolatinio stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo: verslo praktikoje vadovams neišvengiamai gali tekti priimti tam tikrus sprendimus, kurie trumpuoju laikotarpiu gali sukelti įmonei tam tikrų nuostolių, tačiau ilguoju laikotarpiu leis pasiekti įmonės strateginius tikslus. Teismui pripažinus, kad bendrovės vadovai nėra asmeniškai atsakingi už kiekvieną rizikingą ar nuostolius sukėlusį sprendimą, įmonių vadovams tampa lengviau priimti įmonei reikalingus sprendimus nesibaiminant asmeninės atsakomybės. Dėl šios priežasties ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluota taisyklė yra sveikintina. Antras svarbus aspektas yra tas, kad teisme įrodyti bendrovės vadovo neteisėtus veiksmus gali tapti sudėtingiau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje konstatavo, jog bendrovės vadovo veiksmų teisėtumo ar neteisėtumo vertinimai teisme paprastai turi būti grindžiami analize, ar priimdamas verslo sprendimus bendrovės vadovas vykdė pareigą numatyti galimas rizikas pagal tikėtinos naudos ir galimos žalos bei jos atsiradimo tikimybės santykį. Nepaneigus įmonės vadovo veikimo geriausiais bendrovės, kuriai jis vadovauja, interesais, net ir verslo sprendimai, sukėlę nuostolių, savaime negali būti pripažįstami bendrovės vadovo neteisėtais veiksmais“.
Advokatas Marius Tamošiūnas pabrėžia: „Iki minėtos nutarties priėmimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje vien padarytos žalos faktą dažnai laikydavo bendrovės vadovo civilinės atsakomybės pagrindu ir tik retais atvejais padarytos žalos faktas teismų buvo vertinamas pagal tai, kokiomis sąnaudomis buvo numatyta gauti nauda iš sudaromo sandorio ir kiek tai buvo pagrįsta. Ir nors vėliau vadovo atsakomybė buvo aiškiai apibrėžta susiejant ją su tyčiniais vadovo veiksmais, dideliu neatsargumu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, tačiau šie kriterijai yra vertinamojo pobūdžio ir nesuteikia aiškumo, o bendrovės vadovo priimto verslo sprendimo turinio vertinimas kiekvieną kartą yra priklausomas nuo to, kaip teismas aiškina ir taiko šiuos kriterijus, spręsdamas konkrečią bylą“.
Advokatų profesinės bendrijos Judickienė ir partneriai JUREX advokatas Marius Tamošiūnas pastebi, kad bendrovės vadovų iniciatyvumo ir versliškumo skatinimas, apsaugant juos nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai sudarytus, tačiau nuostolingus sandorius, gali turėti teigiamos įtakos verslo plėtojimo ir vystymo tendencijoms Lietuvoje, tačiau perspėja, kad net ir taikant „verslo sprendimų priėmimo“ taisyklę, ne visais atvejais bendrovės vadovo atsakomybė gali būti ribojama, todėl vadovas, priimdamas rizikingus verslo sprendimus, privalo veikti pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus, bendrovės įstatuose įtvirtintų teisių ribose, išimtinai įmonės interesais, rūpestingai, sąžiningai, atidžiai bei kvalifikuotai.
