Ji ir dar viena nuo darbuotojų nuoma užsiimančios įmonės „Nermeka“ pažadais patikėjusi moteris Olena (vardas pakeistas) Lietuvoje susidūrė su darbdaviais, kuriuos prisimins ilgai.
Deja, kaip pasakojo kalbėti sutikusios moterys – jos toli gražu ne vienintelės, pakliuvusios į Lietuvoje pažadėto gerai apmokamo darbo pinkles.
Pagalba su išnaudojimo prieskoniu
„Nermeka“, rinkoje veikianti su prekės ženklu „Hire Labas“, tai įmonė, teikianti įdarbinimo paslaugas ieškantiems darbo, o įmonėms, ieškančioms darbuotojų – darbo jėgą.
Dar karo pradžioje, įmonė socialiniuose tinkluose paskelbė padėsianti ukrainiečiams rasti darbus Lietuvoje.
Tačiau, kaip išgirdome iš dviejų šia įmone pasitikėjusių ukrainiečių, geras uždarbis ir nemokamas apgyvendinimas buvo įmonės pažaduose, o tikrovėje vaizdas buvo visiškai kitoks.
„Kovo 11 susirašiau su „Nermekos“ atstove, Dana merginos vardas. Ji mums pasakė, kokios yra darbo vietos čia, tam momentui buvo tik ledų pakuotojos vieta. Žadėjo darbą, 1000 eurų į rankas“, – pasakojo Irina.
Deja, atvykusią į Lietuva moterį pasitiko ne tokia realybė, kokia jai buvo žadėta. Anot Irinos, bene labiausiai šokiravo jai ir kitiems ukrainiečiams ledų fabrike paruoštas darbo grafikas.
„Tris dienas dirbam – trys laisvos, po to šešios dienos – dvi laisvos, septynios naktys – trys laisvos. Šešias dienas ir septynias naktis išdirbti tiesiog nerealu, nes jau po trijų dienų tiesiog nusivarėm“, – pasakojo nuo karo Ukrainoje pabėgusi moteris.
Advokato, darbo teisės eksperto Viliaus Mačiulaičio teigimu, iš Irinos gautas darbo grafikas, o tiksliau darbo valandų skaičius jame, yra Darbo kodekso pažeidimas.
„Taip negali būti. 6 dienų laikotarpis reiškia, kad darbuotojas dirba 66 valandas per savaitę, kas yra neleidžiama Lietuvos darbo teisėje. Maksimalus darbo laikas yra 52 valandos. Na, nebent su tam tikrom išimtim iki 60. Tai ką mes matėm ten – 66, 77 [valandos]. (...) Toks darbo organizavimas netinkamas pagal įstatymus“, – Darbo kodekso pažeidimus vardijo V. Mačiulaitis.
Pažeidimą dėl darbo krūvio mūsų gautame grafike įžvelgė ir Valstybinė darbo inspekcija (VDI).
„Į grafiką darbuotojui gali sudėlioti dirbti iki 52 valandų, o su viršvalandžiais – su susitarimu dėl papildomo darbo, gali būti dirbama iki 60 valandų. Tai šiuo atveju viršija kai kurios savaitės ir 60 valandų“, – „Sienai“ komentavo VDI Darbo teisės skyriaus vedėja Ieva Pilčiauskaitė.
Darbdaviai grafikų nepripažįsta
Su tokiu vertinimu nesutiko nei „Nermekos“ vadovas Mečislovas Bušas, nei ledų fabriko „IceCo“, kuriame ir dirbo Irina, direktorius Rimvydas Vaškas.
M. Bušo teigimu, mūsų pateiktas grafikas yra apskritai ne darbuotojų, o įmonės veikimo grafikas. Ir net parodžius, kad grafike įrašytos būtent darbuotojų pamainos su valandomis, direktorius savo versijos nekeitė.
„Žiūrėkit, šitas grafikas yra ne mūsų. (...) Čia yra bendras grafikas, čia ne darbuotojo grafikas, čia yra bendras įmonės darbo grafikas…
Darbuotojai dirba tiek, kiek leidžia darbo kodeksas, tiek, kiek jie nori arba, sakykim, kaip ir minėjau, jeigu darbuotojas sako „man per sunku“, yra taikomas kitas grafikas“, – įmonės poziciją gynė M.Bušas.
„Žodžiu, grafikas nerealus, nes ištverti neįmanoma. Ir mes su ašaromis prašėm pakeisti mums grafiką, padaryti mums tris darbo dienas ir bent vieną laisvą. Bet direktorius sako „ne, nieko mes nekeisim“. Todėl, kad gamykloje ilgai pasirašinėjo, sprendė, kas ir kaip, reikia daug pinigų išleisti, kad viską perskaičiuotų, todėl ne. Tie [ledų fabriko] darbuotojai lietuviai buvo šoke dėl mūsų grafikų: kaip taip galima dirbti? Čia gi siaubas. O „Nermeka“ sako ne, niekas nieko neperdarys. Išeina, kad jie „varo“ ant gamyklos, gamykla – ant jų, ir kalto nėra“, – pasakojo Irina.
„IceCo“ fabriko direktorius taip pat neigė, kad ukrainiečiams jo vadovaujamoje įmonėje galimai teko dirbti pagal darbo teisės neatitinkančius grafikus.
„Žiūrėkit, nu aš nenoriu dabar atsakyti, ką jūs matot, bet pas mus nėra tokio grafiko. Jūs ne apie mus kalbat. Čia arba jūs sakau, tikrai sumaišėt įmones, arba nu čia kažkoks… briedas“, – telefonu komentavo R.Vaškas.
Elektroniniu paštu išsiuntėme R.Vaško vadovaujamai įmonei klausimus su prisegta darbo grafiko kopija. Informaciją apie darbo grafikus bei Irinos pasakojimą bendrovė pavadino pramanais.
„Atsakydami į Jūsų paklausimą informuojame, kad „IceCo“ fabrike veikla vykdoma pagal teisės aktų reikalavimus. Kiek tai susiję su darbo teise, pažymime, kad Valstybinė darbo inspekcija prižiūri kaip laikomasi darbo teisės normų. Išgalvotos ir/ar prasimanytos informacijos nekomentuojame“, – buvo rašoma įmonės atsakyme.
Sutartys „dėl akių“
Nežmoniški darbo grafikai – ne vieninteliai akmenys Marijampolėje ir kituose miestuose ukrainiečius darbinančios „Nermekos“ darže.
Anot abiejų kalbintų moterų, jos buvo raginamos sutartis su „Nermeka“ pasirašyti skubiai, nesigilinant į detales, neva sutartyse atspindėta informacija svarbi tik įmonei, o realybėje sutarties sąlygos bus kitokios. Kaip suprato jas pasirašiusios moterys – geresnės.
„Kai mes sėdėjome ir pasirašinėjome kontraktą, aš periodiškai bandžiau perskaityti kas ir kaip, man Viktorija: nepergyvenkite, viskas, kas ten parašyta tai šiaip, mes jums žodžiais viską pasakojam taip, kaip bus iš tikrųjų. Tai sakau: o kam pasirašinėjam? Bet mus gi reikalingi popieriai, kad liktų ofise ir taip toliau“, – patirtį prisimena Irina.
Irina pasakojo, kad tokią pat procedūrą praėjo ir dar beveik dvi dešimtys per „Nermeką“ sutikusių įsidarbinti ukrainiečių.
„Visi 17, taip. (...) Visiems padėjo popieriukus, greitai greitai. Ten ir prašymas atleisti, ir prašymai atostogoms, neužpildyti blankai, tiesiog pasirašinėjo be datų, be nieko. Krūva popierių, taip. Viską greitai pasirašom, jos greitai pagriebė iš rankų ir išbėgo“, – kalbėjo ukrainietė Irina.
Panašią patirtį prisimena ir Olena.
„Tiesą sakant, ji man vertė puslapius ir aš pasirašinėjau. Kai aš bandžiau truputį užlaikyti, kad perskaityčiau, tai neleisdavo. Tiesiog va čia, va čia parašas. Ir kontroliavo visą tą procesą“, – pasakojo Olena.
Komentuodamas situaciją, kai parašai dedami ant tuščių blankų ar neįsiskaitant į sutartis, V.Mačiulaitis pabrėžė, kad pasitikėjimas darbdavio gera valia – itin rizikingas.
„Čia turbūt reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad darbuotojai labai rizikuoja, kadangi tai, kas nėra pasiekta įsipareigojimais per darbo sutartį, tampa darbdavio gera valia, o tai, kas tampa darbdavio gera valia – žinote, gera valia šiandien yra, rytoj nėra“, – Sienai komentavo V.Mačiulaitis.
Darbas, kurio nebuvo
Olena į Lietuva atvyko taip pat jau turėdama „Nermekos“ darbo pasiūlymą. Deja, nuvykus į ją turėjusią įdarbinti „Biovelos“ mėsos perdirbimo gamyklą, moteris liko ir be darbo, ir be pinigų kelionei atgal iš nepažįstamo miesto.
„Apie pietus patekau pas juos, duodu jiems dokumentus, jie juos paėmė, užeinam į kabinetą., Jjie juos pasižiūrėjo, o vėliau išeina ir sako – mes nežinom, dėl ko jūs atvažiavot, jūsų niekas neįformins., Nnes jie išvis nežinojo, kad aš turėjau atvažiuoti. Kaip jie pasakė – jie nebendradarbiauja su lietuviška įmone, t. y. su lenkiška „Hire labas“ jie bendradarbiauja, o su lietuviška – ne“, – pasakojo Olena.
„Biovelos“ darbuotoja Olenai esą prasitarė, kad jos atvejis nebuvo vienintelis.
„Ta mergina iš „Biovelos“ man pasakė, kad pas juos tokie dalykai vyksta ne pirmą kartą., Kkad atsiunčia žmones su netinkamai įforminta sutartimi ir jiems tenka važiuoti atgal“, – kalbėjo Olena.
(Ne)mokamas apgyvendinimas
Sunkiai pakeliamos darbo valandos, neaiškios darbo sutartys ir žadėti, bet nesuteikti darbai, deja, nėra vienintelės problemos, su kuriomis teko susidurti įmonės pažadais patikėjusiems ukrainiečiams.
Irina nuo karo bėgdama kartu pasiėmė savo dukterį, bijodama dėl vis didesnes teritorijas apimančių karo veiksmų. Moteris buvo rami, nes žinojo, kad atvykusi į Lietuvą, Marijampolę, gaus Nermekos parūpintą būstą, o pragyvenimas jame kainuos vos 60 eurų. Esą tiek moteris turės mokėti už komunalines paslaugas, o pats būstas jai būsiąs iš esmės nemokamas.
Tik atvykusi į Marijampolę, ukrainietė sužinojo, kad apgyvendinimo sąlygos yra kitokios. Tiek už vaikus, tiek už pagyvenusius artimuosius pabėgėliai turėjo mokėti papildomai - ir kur kas daugiau, nei 60 eurų.
„Apie 150 eurų tik kada mes čia atvažiavom su vaiku, aš nežinojau prieš tai. Jie gi ten visi priima pabėgėlius tralala, visi tokie geri. O galų gale pranešė, kad už vaiką 150 eurų. Sakau, o kodėl taip? Kodėl tiek daug? O už senelius – 240 eurų. Ten buvo pora šeimų, kurie buvo su seneliais, su mažais vaikais visai, mamos nuėjo į darbą, o seneliai sėdėjo ten, ir iš jų po 240 eurų ėmė“, – kalbėjo Irina.
Irina sakė bandžiusi ieškoti teisybės dėl netesėtų pažadų, deja, nesėkmingai.
„Po to, kai sužinojau, rašiau tai Danai, o ji: tai o kas čia tokio nelogiško, kad už vaiką reikia irgi mokėti komunalinius mokesčius? Komunalinius aš nesu prieš, sakau, jeigu už mane 60, o už ja 150, ji ką tris kartus daugiau vandens išnaudos?“, – pasakojo ukrainietė Irina.
„Nermekos“ vadovo M.Bušo teigimu, tokia įvykių versija nėra teisinga. Esą įmonė perspėja, kad nemokamą apgyvendinimą suteikia tik darbuotojams, ir perspėja, kad atsivežus artimuosius, jiems teks mokėti papildomai.
„Taip, šitoj vietoj mes informavome – mes galim suteikti būstą, bet suteikiam darbuotojui, nemokamai, kuris dirba pas mus. Bet jeigu yra dukra, mama, teta ir taip toliau, tai mes būstą suteiksim, bet jis bus mokamas… čia gali būti 100, 150, čia priklauso nuo kliento, kuris nuomuoja tą būstą“, – teigė M.Bušas.
Anot M.Bušo, jo įmonė nuomuojasi pastatus ir moka tik už „Nermekoje“ dirbančius asmenis, o už kartu atvykusius artimuosius, darbuotojai susimoka tiesiogiai būsto savininkui.
„Nemoka jie mums. Jie mums nieko nemoka. Žiūrėkit, jeigu jie dukrą atsiveža, ta jie susimoka tiesiai, sakykim, tiekėjui, būsto tiekėjui, mums nieko nemoka“, – komentavo M.Bušas.
Irina su nemažu būriu „Nermekos“ įdarbintų ukrainiečių buvo apgyvendinta gerai prižiūrėtame pastate, netoli miesto centro. Būtent ten, anot moters, ir buvo taikomi papildomi mokesčiai: 150 eurų už vaiką ir 240 eurų už močiutę.
Pastatą valdančios įmonės „Donkasta“ vadovas Rimantas Vyšniauskas patikino niekaip neformuojantis mokesčių ukrainiečiams. Jis paneigė Bušo pareiškimus, neva ukrainiečiai atsiskaito tiesiogiai su būsto savininkais. Anot R.Vyšniausko, pinigus už būsto nuomą jo bendrovė gauna tiesiai iš „Nermekos“ ir jokių mokesčių iš ukrainiečių nerenka.
„Jie [„Nermeka“] man moka nuo žmogaus, mes esam sutarę sumą ir jokių problemų nėra. Aš išvis neturiu jokio ryšio, aš esu sutartį pasirašęs, man moka pagal susitarimą ir aš visiškai niekur nesikišu. Aš tik suskaičiuoju žmonių skaičių, kiek pas mane gyveno, ir viskas“, – tikino R.Vyšniauskas.
„Kaip mes mylim, niekas nemyli“
Į Lietuvą atvykusios ukrainietės teigė uždirbusios daug mažiau, nei joms buvo žadėta. Be to, savarankiškai susirasti darbai ukrainiečiams esą apmokami geriau, nei pasiūlyti tarpininkų. Abi moterys patvirtino pasirašinėjusios dokumentus, kuriuose įtvirtinta minimali alga, bet buvusios patikintos, kad tikrovėje uždirbs kone dvigubai daugiau: po tūkstantį eurų „į rankas“.
„Sutartyje gali būti parašytas vienas, o „į rankas“ – visai kitas. T.y. kad galima suma iki 1000 Eur“, – darbdavių pasakojimus prisiminė Olena.
Irina, nors jai taip pat buvo žadėta apvali suma, teigė, kad jai net nebuvo taikytas naktinio darbo apmokėjimo tarifas. Moteris pasakojo dieną naktį dirbusi už 3,5 euro per valandą.
“[Žadėjo] vidutiniškai 1000 Eur. Bet kaip paskui išėjo, 3,5 Eur per valandą, iš 12 valandų apmoka tik 11, nes dvi pertraukos po 30 min… Tarifas 3,5 Eur per valandą. Ir dieną, ir naktį. Mums pasakė, kad mes ir tai per daug gauname. Lietuviai gauna mažiau“, – kalbėjo Irina.
Anot darbo teisės eksperto V.Mačiulaičio, už naktinį darbą turi būti apmokama didesniu tarifu, taigi Irinos aprašytos darbo sąlygos traktuotinos kaip aiškus darbo teisės pažeidimas. M.Bušo teigimu, „Nermekos“ naktines darbo valandas apmoka padidintu tarifu ir ukrainiečius myli net labiau nei lietuvius.
„Mažiau tikrai negauna. Netgi, sakykim, daugiau uždirba ukrainieičiai. Bet esminis dalykas tas, kad nu lietuviams mes nesuteikiam būsto, o ukrainiečiams mes suteikiam būstą nemokamai… Stengiamės tikrai dėl ukrainiečių, tikrai daugiau mylėt juos, kaip mes mylim, nieks nemyli“, – kalbėjo M.Bušas.
Ragina gintis
Irina ir Olena – turbūt ne vienintelės ukrainietės, pakliuvusios į tokias ir panašias situacijas. Vilius Mačiulaitis ir darbo inspekcijos atstovė Ieva Pilčiauskaitė ragina netylėti ir kreiptis pagalbos – tai padaryti gali ir nukentėję ukrainiečiai, ir jiems padedantys lietuviai.
„Ką tiem žmonėm reikėtų patart ir ką jie turėtų daryt. Tai arba jie ateis pas mus, nes mes esam tokią iniciatyvą paskelbę, kad žmonėms patarsim, kurie bėga nuo karo ir jeigu jie norėtų, nemokamai. Antras dalykas, reikia turėti jiems patiems informaciją – darbo grafiką, kurį matėm ir tada gale mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštį. Ir tada žiūrėt ks yra, nes aš manau, kad žiniaraštis su grafiku absoliučiai nesutaps. Ir aš kažkodėl turiu įtarimą, kad darbo laiko apskaitos žiniarašty bus 5 dienos po 8 valandas“, – Sienai komentavo V.Mačiulaitis.
Darbo inspekcijos atstovė žada pagalbą ir anonimiškumo užtikrinimą.
„Į VDI tikrai gali kreiptis su skundais. Darbdaviui tikrai ta informacija nėra atskleidžiama – kas būtent pasikreipė, dėl kurio asmens yra atliekamas tyrimas. Dėl išskaitų, dėl darbo užmokesčio, galbūt dėl netinkamai įformintų darbo santykių, sutarties nuostatų – turėtų kreiptis į Darbo ginčų komisiją ir ten ginti savo teises su savo reikalavimais“, – kalbėjo I.Pilčiauskaitė.
Straipsnio autoriai: Miglė Krancevičiūtė ir Šarūnas Černiauskas
