Per griežti sanitarinių zonų reikalavimai ir įpareigojimai rengti poveikio aplinkai vertinimo projektus tapo stabdžiu investicijoms į nedidelių ūkių plėtrą.
Ūkininkai, siekiantys investuoti į mažų ir vidutinių ūkių plėtrą, palyginti su stambiais kompleksais, dirba nelygiomis sąlygomis. Iš nedidelės bandos savininko reikalaujama to paties, ko ir iš dešimtis tūkstančių kiaulių ar paukščių auginančių bendrovių.
Vienodi reikalavimai
Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas yra itin nepalankus žemdirbiams. „Ūkininkai, siekdami išplėsti galvijų bandą, pavyzdžiui, nuo 30 iki 200 galvijų, prilyginami stambioms bendrovėms, turinčioms kelis šimtus galvijų, todėl įpareigojami rengti poveikio aplinkai vertinimo (PAV) projektus, kas, mūsų nuomone, yra per griežtas reikalavimas“, – sakė Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Edmundas Pupinis.
Kaimo reikalų komitetas ketina siūlyti, kad nedidelių ūkių plėtrai ūkininkams nereikėtų rengti PAV projektų, nes tokių ūkių veikla nedaro įtakos aplinkai, o pakoreguoti gyvulių ir paukščių sąraše numatytą skaičių gali pati ES valstybė narė. „Visi kiti reikalavimai dėl mėšlo tvarkymo arba kvapų išliktų, tačiau mes eliminuotume kliūtį, be kita ko, dar ir sudarančią sąlygas neskaidrumui“, – teigė E.Pupinis.
Pagal įstatymą šiuo metu dviem atvejais reikalaujama parengti PAV projektą. Pirmuoju atveju PAV neišvengiamas, kai subjektas siekia išplėsti fermą iki dešimčių tūkstančių kiaulių arba paukščių. E.Pupinis teigė, kad tokia galimybe mažieji ūkininkai nesinaudoja, nes negali turėti tokių ūkių.
Mistinis atrankos kriterijus
Nedidelius ūkius valdantys žemdirbiai, apsisprendę dėl plėtros, taip pat turi parengti PAV projektą. Tai vadinamosios „PAV procedūros atrankos būdu“, kai regioninis aplinkos apsaugos departamentas (RAAD) sprendžia, ar ūkiui reikia atlikti PAV, ar nereikia.
„Ūkininkas tampa priklausomas nuo aplinkosaugininko, kuriam arba patiks ūkininko akys, arba nepatiks“, – korupcinį įstatymo elementą atskleidė E.Pupinis. Pasak jo, ūkininkai vengia investuoti į plėtrą, nes žino, kad sistema neskaidri. „Pavyzdžiui, pieno ūkį turintis žemdirbys, ketindamas rekonstruoti apleistą fermą, pirmiausia turi susiderinti su kaimyninių sklypų savininkais. Gavęs iš jų leidimą, jis eina į vietos RAAD ir jau ten aplinkosaugininkas savo nuožiūra sprendžia, ar būtina atlikti PAV“, – pasakojo E.Pupinis.
PAV projekto rengimas kainuoja 10–30 tūkst. litų. Projektus rengia specializuotos įmonės. Tačiau net investavęs lėšas ūkininkas nėra tikras, ar gaus iš RAAD teigiamą atsakymą. Net jei atsakymas būtų teigiamas, vėliau reikia gauti leidimą iš vietos savivaldybės administracijos. Be to, PAV procedūros užtrunka iki 2 metų, per kuriuos žemdirbys rizikuoja skolintomis arba savomis lėšomis, o valdininkai nerizikuoja niekuo.
Nepaliks vietos interpretacijoms
Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) jau parengė Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo pataisas, kurios palengvintų nedidelių ūkių plėtros sąlygas. Projekte siūloma ne tik aiškiau reglamentuoti, kada PAV privalomas, bet ir padidinti laikomų gyvulių ir paukščių skaičiaus ribas, nuo kurių atsirastų minėta prievolė atlikti PAV procedūras.
„Privalome nepalikti vietos valdininkų interpretacijoms, – sakė ŽŪM Išteklių ir kokybės politikos departamento direktorius Saulius Jasius. – Pavyzdžiui, mums paskambino Anykščių r. gyvenantis žmogus, sumanęs atgaivinti seną fermą, esančią apie
3 km nuo miestelio. Jis ketino auginti 3 000 kiaulių per metus. Kai žmonės pajuto, kad kažkas mėgina investuoti į fermą, tuoj jų paakinta sujudo ir savivaldybė. Žmogus pagalvojo, kam jam tos problemos, ir idėja numirė.“ Pagal dabar galiojantį įstatymą PAV atlikti turi ir 200 melžiamų karvių, ir 200 avių ūkiai, nors poveikiu aplinkai ir potencialios taršos dydžiu jie skiriasi. Analogiška situacija yra ir paukštininkystėje, kur PAV privalomas ūkiams, kuriuose planuojama laikyti 10 000 kalakutų ar tą patį skaičių putpelių.
PAV būtinybės kriterijus nustato valstybės narės nacionaliniu lygiu. Planuojamų laikyti kiaulių skaičių siūloma padidinti iki 2 500 (dabar leidžiama iki 700), naminių gyvulių – iki 300 (dabar leidžiama iki 200). PAV procedūrų atlikti nereikia, jei ūkininkas planuoja laikyti iki 18 900 žąsų, 34 800 ančių, 22 000 kalakutų ir 42 000 vištų. „Dėl dabar esančios sudėtingos tvarkos ūkininkai nesiryžta plėsti ūkių, todėl daug žmonių pradėjo auginti grūdus, nes tai yra pelningiau, be to, šiame versle mažiau biurokratinių spąstų, – aiškino S.Jasius. – Kiek mums žinoma, ūkininkus, kurie kreipėsi į RAAD dėl plėtros, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.“
Procesas svarbiau nei rezultatas
Nepaisydama palankaus Seimo Kaimo reikalų komiteto ir ŽŪM požiūrio, Aplinkos ministerija kol kas nepritaria siūlomoms pataisoms. „Čia žurnalistai kelia erzelį, nes mes gauname skundų iš gyventojų, kad jie patiria nepatogumų vykstant plėtrai, – teigė Aplinkos ministerijos Poveikio aplinkai vertinimo skyriaus vyriausioji specialistė Bangutė Laurutėnaitė. – Reikia dviejų sąrašų (privalomojo ir atrankos), kurie turi smarkiai skirtis.“ Anot jos, Aplinkos ministerija nepritars gyvulių ir paukščių skaičiaus didinimui atrankos PAV projektams. „Be to, tai, kas yra siūloma, prieštarauja ES direktyvai“, – sakė B.Laurutėnaitė.
Tačiau paklausta, kokiu būdu ji siūlo skatinti nedidelių ūkių plėtrą, B.Laurutėnaitė atsakė, kad svarbu laikytis ES direktyvų. Ji taip pat nesugebėjo pasakyti, kiek kartų per pastaruosius kelerius metus ūkininkai kreipėsi į RAAD dėl savo ūkių plėtros. Aplinkos ministerijoje tėra statistika, kad per 11 metų privalomai buvo atliekamos PAV procedūros 405 atvejais (6 400 atvejų PAV nereikėjo), tačiau jie susiję su statybomis ir kita veikla.
Be to, iš 405 tik 10 atvejų aplinkosaugininkai neleido plėtros, todėl kyla klausimas, ar apskritai reikalinga ši biurokratinė grandis, nes joje faktiškai perdėliojami popieriai iš vieno stalo galo į kitą.
Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, 2006–2011 m. kasmet į užsienį eksportuojama apie 130 tūkst. galvijų ir šis skaičius nekinta, tačiau drastiškai mažėja iki 8 mėnesių telyčių eksportas, kasmet traukdamasis apie 15–20 proc.
Lietuvoje galvijus laiko apie 84 tūkst. žmonių.
Komentarai
Nė vienos naujos fermos
Jonas Talmantas, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas
Dabar galiojanti Poveikio aplinkai vertinimo tvarka ilgainiui visiškai sužlugdys gyvulininkystę šalyje. Žmogus, norintis dirbti, praranda mažiausiai 2 metus vien tvarkydamas formalumus, o ką jau kalbėti apie susitarimą su gretimų sklypų savininkais. Iš 50 aplinkinių kaimynų vis tiek atsiras vienas, kuris iš tavęs pareikalaus 100 tūkst. litų. Tai netelpa į jokius rėmus ir mes apie tai diskutuojame dienas iš dienos! Pasižiūrėkime, kiek per 20 metų pastatyta fermų – nė vienos, o nugriauta – šimtai. Bet Lietuva pati kalta, kad stodama į ES lengva ranka pasirašė po viskuo, ką jai pakišo. Jei yra ES reglamentas, vadinasi, taip ir dirbame, o jei ketiname priimti tam tikras pataisas savo galių ribose, sveikintina. Tikiuosi, kad užteks politinės valios priimti teisingą sprendimą, gal tuomet gyvulininkystė atsikurtų. Kitu atveju nieko gero nebus.
Per griežti reikalavimai
Andrejus Stančikas, Žemės ūkio rūmų pirmininkas
Nėra abejonės, kad reikia supaprastinti PAV procedūras ne tik smulkiems, bet ir stambiems ūkiams. Juk gyvulininkystės sektorius kuo toliau, tuo labiau traukiasi. Tad ar norime, kad tas žemės ūkis plėstųsi ir gyvuotų. Kai statomos dirbtinės kliūtys, ūkininkas numoja ranka ir eina lengvesniu keliu. Tomis kliūtimis mes atbaidome ir jaunimą, kuris, nematydamas perspektyvų, išvyksta į užsienį ir neperima ūkių iš tėvų ir senelių. Būtina plačiau diskutuoti šiuo klausimu, nes, tiesą sakant, negerai, kai, ketindamas imtis verslo, turi įrodinėti, jog nesi „žydras“.
Gediminas Stanišauskas
