Skandinavai vaikosi ne šiaip pelnų, o fantastinių pelnų. Tuo metu, kai 2009-aisiais Lietuva iš tarptautinių finansinių institucijų pasiskolino 13,8 mlrd. litų, mūsų šalyje dirbantys Skandinavijos bankai atgal į tėvynę išsivežė 6 mlrd. litų. Neabejojama, kad jei ši milžiniška suma būtų buvusi ne išgabenta iš šalies, o įlieta į vietos verslą, mūsų valstybės skolos irgi būtų buvusios kur kas mažesnės.
Tačiau netgi oficialiai iki 2008-ųjų fantastiškus pelnus Lietuvoje žėręsi skandinavų bankai, atėjus sunkmečiui, nenori padėti mūsų šalies ūkiui. Kodėl? Pasirodo, jų netenkina kapitalo grąža, kurią už kreditus jie galėtų pas mus gauti per krizę.
Tiesa, oficialūs Lietuvos valdžios atstovai iškart stojo mūru ginti Skandinavijos bankų. Tarkim, mūsų Centrinio banko vadovas Reinoldijus Šarkinas pareiškė, kad tai pačių bankų reikalas, kaip elgtis su savo pinigais. Girdi, anksčiau subordinuotomis paskolomis į mūsų šalies ekonomiką įlieję 30 mlrd. litų ir tuo nemažai prisidėję prie vadinamojo statybų burbulo įpūtimo, dabar dalį pinigų susigrąžino į namus.
„Negi bankai laikys pinigus ten, kur juos gali garantuotai prarasti?“ - retoriškai klausė R.Šarkinas. Maža to, jis tvirtino, kad Lietuvoje nebeliko projektų, kuriuos bankai galėtų kredituoti. “Pervedę tuos milijardus iš savo antrinių bankų Lietuvoje į pirminius Skandinavijoje, galėjo juos panaudoti geriau nei čia, Lietuvoje“, - visu smarkumu neva į neišradingų mūsų verslininkų daržą mėtė LB vadovas.
Tikisi šimtaprocentės grąžos
R.Šarkino nuomonei neprieštaravo ir finansų analitikas Vladimiras Trukšinas. „Skandinavijos bankai yra tų pinigų šeimininkai ir su jais gali elgtis kaip tinkami. Tarp jų - ir pervesti iš savo antrinių bankų į pirminius Skandinavijoje“, - sakė finansų analitikas.
Tačiau jis nurodė visai kitą priežastį, kodėl skandinavai atgal į tėvynę persiveda pinigus, kuriuos dar prieš kurį laiką taip intensyviai pumpavo į Lietuvą. “Investuojant į projektus, paprastai siekiama 100 proc. kapitalo grąžos. Tačiau sunkmetis viską sudėliojo taip, kad tokios grąžos niekaip negausi, todėl pinigai geriau perkeliami į kitas rinkas”, - sakė V.Trukšinas.
Didelė dalis Lietuvos gyventojų jau gerai žino, kad pasiėmę keliasdešimčiai metų kreditą, pavyzdžiui, būstui pirkti, jie per tą laiką, kol grąžina paskolą, bankui iš palūkanų nuperka dar vieną būstą. Matyt, daug kam staigmena bus tai, kad ta pati formulė taikoma ir komercinėms įmonėms.
„Kitados pasinaudojome jų pinigais, jie iš mūsų palupo palūkanas ir dabar lėšas išsigabena atgal“, - situaciją trumpai apibūdino V.Trukšinas.
Dauguma „Respublikos“ kalbintų verslininkų irgi nebuvo linkę atvirai kaltinti Skandinavijos bankininkų už tai, kad šie parsigabeno Lietuvos kreditų rinkai taip reikalingus milijardus namo. Gali būti, kad tas atsargumas kilęs dėl to, kad nemažai Lietuvos verslo įmonių jau turi pasiėmę paskolas iš Skandinavijos bankų, todėl nenori gadinti santykių su užsienio finansų institucijomis.
Kartu Lietuvos verslininkai tvirtino, kad netiesa, jog rinkoje visiškai nebekuriami verslo projektai, verti bankininkų dėmesio. „Galbūt sunkmečiu tik nebeliko tokių projektų, kurie duotų vien pelną ir būtų visiškai nerizikingi, tačiau projektai niekur nedingo“, - „Respublikai“ tvirtino AB „Panevėžio pienas“ vykdomasis direktorius Linas Sasnauskas.
Anot jo, prasidėjus krizei tikimybė sukurti verslo planą ir iš jo iškart gauti neregėtą, tarkim, šimtą procentų siekiantį, pelną sumažėjo iki minimumo. „Investavus į naują gamybos ar kitos srities projektą per metus galima gauti maksimalią 10-20 proc. kapitalo grąžą. Iš esmės ir dešimties procentų grąža šiandien yra fantastinė“, - tvirtino pašnekovas.
Susitraukus ekonomikai, žinoma, pavojinga investuoti. Bet kai kreditavimas visiškai suvaržomas ar netgi nutraukiamas, tuomet ekonomika įgauna dar didesnį stabdymo pagreitį. Šitaip tvirtina garsus Lietuvoje verslininkas Darius Mockus.
Pasak jo, dėl dabartinės bankų politikos, ateityje verslas gali pradėti ieškoti kitų galimybių skolintis, o bankai tarpusavyje turės įnirtingai konkuruoti dėl klientų. Verslas nėra ir galbūt nebebus drąsus imdamas paskolas.
„Matyt, vėl kada nors bus tas laikas, kai bankai siūlys pinigus, bet verslas bus pasimokęs iš pamokų, o nudegę pinigų nebelabai norės imti. Juk verslui buvo paskolinta, o paskui staiga paprašyta, kad greičiau grąžintų, nes viskas tapo pernelyg baisu, taigi verslas pateko į pelėkautus“, - sakė pašnekovas.
Skaičiai
Trūkstant apyvartinių lėšų, daugėja bankrotų bylų. Jų skaičius pagal apskritis 2010 m. sausį
Alytaus 104
Kauno 606
Klaipėdos 407
Marijampolės 75
Panevėžio 186
Šiaulių 199
Tauragės 48
Telšių 106
Utenos 84
Vilniaus 942
Šaltinis: Įmonių bankroto valdymo departamentas
Vidmantas Užusienis
