Šis straipsnis – apie Nodarą Sakuašvilį, daugeliu požiūrių niekuo neišsiskiriantį gruziną.
Pakėlė savo reputaciją
Atlikęs karinę tarnybą, praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje N. Sakuašvilis pradėjo dirbti sunkvežimio vairuotoju Kazachstane, o vėliau tapo vietinės organizuotos nusikaltėlių grupės nariu.
Užsidirbęs šiek tiek pinigų, jis grįžo į savo gimtąjį Saniorės kaimą Kachetijoje, Telavio rajone. Jis pasistatė gerą mūrinį namą – krintantį į akis pastatą – ir tapo žinomas bei gerbiamas savo kaime žmogus, bet tuo jis atkreipė į save dėmesį. Juo susidomėjo šalyje pagarsėjusios nusikaltėlių gaujos – Raitininkų – nariai.
Vieną naktį trys Raitininkai įsmuko į N. Sakuašvilio namą, norėdami lengvai pasipelnyti. Žmonos akivaizdoje jie žiauriai sumušė šeimininką, bet N. Sakuašviliui labai sėkmingai pavyko pačiupti ginklą iš slėptuvės, greitai iššauti ir nukauti du įsibrovėlius. Trečiąjį pagavo sode, ten bėglį taip pat nušovė, prieš tai iškamantinėjęs, kas perdavė informaciją ir užsakė brutalų užpuolimą.
Teisėsaugos pareigūnai, galimai gavę kyšius, bylos N. Sakuašviliui nekėlė. Konstatuota, kad jis atliko būtinosios ginties veiksmus. Po šių įvykių N. Sakuašvilio reputacija kaimiečių akyse vis kilo.
Mirtinas smūgis
Laikui bėgant, jis tapo tikru dievuku. Michailo Saakašvilio pergalė prezidento rinkimuose dar labiau pakėlė N. Sakuašvilio socialinį prestižą. Padėdamas M. Saakašvilio rėmėjams, jis pelnė ir politinių taškų.
Tam padėjo ir tai, kad jo žmona buvo Gruzijos vidaus reikalų ministro Vano Merabišvilio pusseserė. N. Sakuašvilis užtikrintai kilo socialiniais laiptais aukštyn. Jis nusipirko nekilnojamojo turto netoli Telavio, įskaitant vyno fabriką, pagarsėjusį vynu „Du gruzinai“, tiekė produkciją į Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją ir Kazachstaną.
Jo kuklus mūrinukas pamažu tapo per ankštas gausėjančiai šeimai ir svečiams, todėl N. Sakuašvilis pasistatė didelį namą, apstatydamas jį visu kuo, ką tik galima nusipirkti už pinigus. Jame įrengta ir banketų salė, ir palmės, o po pievą vaikšto povai.
Tad nenuostabu, kad pats M. Saakašvilis vieną dieną pasirodė čia su savo svita.
Abu vyrai labai gerai sutarė, ir taip nutiko, kad N. Sakuašvilis ir M. Saakašvilis susėdo už vieno stalo. Tai buvo 2005 metų vasario pradžioje. Tą baisiąją dieną tarp M. Saakašvilį lydėjusių asmenų buvo Zurabas Žvanija, Gruzijos ministras pirmininkas. Jam ši diena buvo lemtinga.
Spėjama, kad įsižeidęs dėl paprieštaravimo jo nuomonei ar kažko kito, emocingasis M. Saakašvilis įniršo. Z. Žvanija irgi neva nesusitvardė ir įsikarščiavęs ėmė įtikinamai dėstyti savo argumentus.
Teisybė ar ne, tačiau teigiama, kad įsiučio pagautas Gruzijos prezidentas griebė pirmą po ranka pasitaikiusį daiktą – sunkią metalinę peleninę – ir smogė savo ministrui pirmininkui.
Pasak žiniasklaidos, smūgis į galvą buvo mirtinas. Kalbama, kad šios tragedijos liudininkais buvo ne tik N. Saakašvilis, bet ir Gruzijos policijos vadovas bei generalinis prokuroras.
Buvo sugalvota „oficiali“ Z. Žvanijos mirties priežastis. Atseit mirtis jį užklupo apsinuodijus smalkėmis dėl sugedusio „Nikala“ markės dujinio šildytuvo. Su Gruzijos ministro pirmininko kūnu buvo rastas ir Raulio Jusupovo, tariamai jo sugulovo azerbaidžaniečio kūnas (jie aptikti gulintys vienoje lovoje). Tai ganėtinai keista, nes vienas iš jų buvo „užmiršęs“ nusiauti batus.
Pokalbiai pašnabždomis
Laikraščiai visur jau aptarinėjo tokias keistas detales, kaip neaptikti pirštų atspaudai kambaryje ir cigarečių, kurių nerūkė nei viena, nei kita auka, nuorūkos. Kad būtų padėtas taškas šiame reikale, Z. Žvanijos žmonai neva buvo pasakyta: jeigu ji nesutiks pripažinti, kad jos vyras mirė dėl nelaimingo atsitikimo, Gruzijoje bus paviešinta, kaip premjerą nužudė jo favoritas azerbaidžanietis, apimtas pavydo jausmo.
Moteris buvo ne vien tik išgąsdinta ir labai nuliūdusi dėl melagingos „oficialiosios“ versijos, kad jos vyras mirė nuo smalkių: ši nebeištvėrė, kai pats M. Saakašvilis atėjo atsisveikinti su mirusiuoju, todėl demonstratyviai išėjo. Tai matė daug mirusiojo gedėjusių žmonių, kurie nesuprato tokio poelgio priežasties.
Z. Žvanijos tikroji smurtinės mirties priežastis sujaudino Eduardą Ševardnadzę ir Iraklį Okruašvilį, gynybos ministrą, kurie prabilo garsiai. Vyresnieji opozicionieriai taip pat mėgino prisikasti iki reikalo esmės: buvo šnabždamasi apie kitų M. Saakašvilio aplinkos žmonių nužudymą ir kaip žiauriai su jais buvo susidorota.
Kiekvienas turėjo savų priežasčių nekasti per giliai – visi turi šeimas ir verslus, todėl reikia saugotis. Tik labai siauras žmonių ratas žino tikrąją tiesą, bet baimė išlieka. Šiaip ar taip, ši istorija liečia ir keleto Vakarų šalių geopolitinius interesus.
Valstybinė mašina sistemingai likviduodavo bet kurį iš mažiau svarbių liudininkų, kurie buvo nepaklusnūs.
Įvairių minčių kelia kai kurie faktai: Z. Žvanijos padėjėjas Georgijus Khelašvilis neaiškiomis aplinkybėmis „nusižudė“, pasiėmęs kaimyno medžioklinį šautuvą. O vyriausiasis medicinos ekspertas Kistauris, kuris nustatė tikslią mirties priežastį, buvo nušautas savo draugo. Vėliau nusižudė ir tas draugas.
Tuomet liko tik N. Sakuašvilis: per mėnesį jo sveikata ūmai pablogėjo, ir jis skubiai planavo išvykti iš Gruzijos. Visgi jis mirė agonijoje: vidaus organai nustojo funkcionuoti, o veide matėsi stipraus apnuodijimo požymiai. Oficiali versija – kepenų cirozė. Bet ar galėjo šis atvirai kalbėjęs gruzinas iš tikrųjų sutikti savo mirtį tokiu būdu?
Greičiausia – ne. Gruzinai turi tokį priežodį: „Brolis moka už savo brolį.“
