Kasmet europiečiai išmeta neįtikėtinai daug maisto. Nė nesusimąstę išmetame kokį obuolį ar išpilame litrą sugižusio pieno. Tačiau viską sudėjus, tokį švaistymo mastą sunku suvokti.
Prancūzijoje išmetamo maisto pakaktų pamaitinti alkstančiuosius Kongo Demokratinėje Respublikoje, o jei Etiopijos gyventojai gautų tai, ką išmeta italai, šioje šalyje neliktų badaujančiųjų. Tai verčia atsitokėti!
Besaikis maisto švaistymas būdingas visoms išsivysčiusioms šalims. Apskaičiuota, kad Jungtinėje Karalystėje be reikalo išmetama maždaug trečdalis viso maisto. Tai britams atsieina daugiau kaip 13 mlrd. eurų per metus. Tačiau nuostolių patiria ne tik vartotojai. Žala daroma ir aplinkai, nes dėl maisto atliekų į orą kasmet papildomai patenka milijardai tonų šiltnamio efektą sukeliančių dujų.
Už maisto švaistymą iš dalies atsakingi ir prekybininkai. Beveik trečdalis europiečių gyvena vieni, tačiau užėję į prekybos centrą pamatysime, kad daugelis produktų supakuoti į keturių asmenų šeimai skirtą pakuotę. Atliekų padaugėja ir dėl prastų maisto produktų laikymo sąlygų bei painių jų galiojimo nuorodų, todėl būtina parengti geresnes maisto produktų galiojimo ir su juo susijusios informacijos nurodymo gaires - jas formuluojant autoritetingą žodį galėtų tarti mažmenininkai.
Vis dėlto pagrindinis kaltininkas yra individualus vartotojas. Turėtume klausti savęs, kodėl maisto gaminame daugiau, nei galime suvalgyti, kodėl perkame tris vienetus už dviejų kainą, kai iš tiesų mums reikia tik vieno, kodėl užmirštame ankstesnių kartų šeimininkavimo patirtį, kai buvo planuojamas maisto pirkimas ir mūsų protėviai mokėjo pasigaminti valgio iš maisto likučių?
Nebūtina tapti nepriekaištingais namų ūkio žinovais. Tačiau daug pasiektume, jeigu nors kiek apie tai susimąstytume ir pirktume saikingiau. Esu įsitikinusi, kad ekonomikos krizės sąlygomis dauguma žmonių apsidžiaugtų sulaukę patarimų, kaip sutaupyti, tačiau tik nedaugelis supranta, kiek iš tiesų kainuoja maisto švaistymas.
Visoje Europoje jau imtasi nemažai puikių, dažnai pačių vartotojų pradėtų iniciatyvų. Jungtinėje Karalystėje, kur maisto švaistymas tapo opiu politiniu klausimu, valstybės institucijos sėkmingai vykdo kampaniją "Branginkime maistą, nešvaistykime jo".
Apskaičiuota, kad per dvejus metus nuo kampanijos pradžios 1,8 mln. žmonių pavyko įtikinti, kad su maistu reikia elgtis pagarbiau: nebuvo išmesta 137 tūkst. tonų maisto, vartotojai sutaupė 325 mln. eurų, į aplinką nepateko 600 tūkst. tonų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (tiek, kiek išmestų lėktuvas, 490 tūkst. kartų nuskridęs pirmyn ir atgal iš Vilniaus į Niujorką).
Pirkimo karštligei turėtume atsispirti ir moraliniais sumetimais: pasaulio gyventojų skaičius sparčiai didėja, tad ir maisto reikės gaminti daugiau, tačiau mažiau kenkiant aplinkai. Kokia prasmė didinti maisto produktų gamybos apimtį, jei ir toliau švaistysime milžiniškus maisto kiekius. Galbūt vertėtų pradėti gailėtis išmestų duonos riekių, ypač jeigu jos sužiedėjo.
