Praeitą savaitę Rusijos Federacijos Prezidento tinklalapyje buvo paskelbtas įdomus sąrašas – „pirmasis šimtukas“ žmonių, kuriuos valdžia vertina kaip „valdymo kadrų rezervą“. Pačioje Rusijoje ši naujiena buvo sutikta nevienareikšmiškai. Pirmiausiai, nebuvo paslaptis, kad toks sąrašas kažkur yra ruošiamas. Kremlius jau seniai kalbėjo, jog valdžioje trūksta efektyviai dirbančių žmonių. Tiesa, kol naftos kainos buvo aukštos, į šią problemą dažniausiai buvo žiūrima pro pirštus – spręsti neefektyvių ar klaidingų sprendimų pasekmes pinigų užtekdavo. Globalios ekonominės krizės ir žemų naftos kainų akivaizdoje efektyvus valdymas tapo opiu klausimu. Būtent su šia situacija gali būti susietas „valdymo kadrų rezervo“ sąrašo paskelbimas. Valdžia lyg bando parodyti Rusijos gyventojams, jog ji galvoja, kaip gerinti situaciją, kad egzistuoja „efektyvių vadybininkų“, kurie reikalui esant gali būti pašaukti „į valdžią“, sąrašas. Pasak Rusijos politologų, panašūs sąrašai ko gero egzistavo ir ankščiau, tad šio sąrašo paruošimą ir publikavimą galima vertinti kaip valdžios suplanuotą viešųjų ryšių akciją.
Tikriausiai, toks sąrašas neturėtų kelti nuostabos. Kaip ne kartą buvo rašoma, Rusijos valdininkai apibūdina per pastaruosius metus sukurtą šalies valdymo sistemą kaip „valdžios vertikalę“, o vyraujančią politinę sistemą – kaip „suverenią demokratiją“. Atmetus šiuos miglotus apibrėžimus, galima teigti, jog Rusijoje susiformavo ir įsivyravo autoritarinis valdymo būdas. Daug kur valdžios vyrai ir moterys yra paskiriami centro, o ne renkami. Galima priminti, jog Beslano tragedija tuometiniam Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui tapo pretekstu pakeisti regionų vadovų rinkimo sistemą į skyrimo sistemą. Tiesa, logiškai susieti šį pokytį su tuo, kas įvyko Beslane labai sunku, bet iš V. Putino niekas tokio paaiškinimo ir nereikalavo. Rusija labai greitai tapo šalimi, kur valdžios atsiskaitomumas visuomenei iš esmės nebeegzistuoja.
Galima suprasti, kad „valdymo kadrų rezervas“ – tai žmonės, kuriais prezidentas gali pasitikėti ir nedvejodamas skirti juos į gubernatoriaus ar kokios nors autonominės respublikos vadovo postą, pakviesti dirbti į valdžios struktūras ir pan. Tiesa, pusė iš paskelbto šimtuko jau ir taip yra valdžioje. Sąrašas yra paskirstytas į keturias kategorijas. Pirmą kategoriją sudaro Federalinių valdžios struktūrų atstovai, kitaip sakant, žmonės, kurie ir taip pasiekė tam tikrų valdžios aukštumų. Tokių sąraše yra 36. Kita kategorija – Regioninių valdžios struktūrų atstovai. Jų sąraše yra 23. Dar viena didelė ir įdomi kategorija – verslo atstovai. Kremlius įvardija 32 verslininkų, kuriems gali būti pasiūlyta tapti valdžios atstovais, pavardes. Įdomu ir tai, kad į pakutinę sąrašo kategoriją, kuri vienija Mokslo, švietimo ir visuomeninių organizacijų atstovus, pateko tik 9 žmonės.
Reikėtų pažymėti, jog „valdymo kadrų rezervo“ sąraše tikrai nėra daug plačiai žinomų pavardžių. Jų nedaug net tarp Federalinių valdžios struktūrų atstovų, patekusių į jį. Kitaip tariant, mažai kas iš šių žmonių reguliariai šmėkščioja Rusijos televizijos kanalų eteryje ar minimas spausdintinėje ar elektroninėje žiniasklaidoje. Iš daugiau mažiau žinomų į sąrašą patekusių veikėjų galima būtų paminėti gal Dūmos komiteto pirmininką Konstantiną Kosačiovą, Dūmos deputatą Igorį Barinovą ar ekonomistą Michailą Zadornovą.
Pagrindinis klausimas, ar tokio sąrašo paskelbimas ką nors pakeis Rusijos politikoje ir šalies valdymo sistemoje? Šiuo atveju daugelio politologų požiūris kaip tik gana skeptiškas. Pasak žinomo rusų politologo Dmitrijaus Oreškino, kadrų politika šiandieninėje Rusijoje primena sovietinę praktiką – „reikia įstoti į partiją, įrodyti savo lojalumą ir tada gali tikėtis paaukštinimo“. Jis pažymi, jog į paskelbtą sąrašą nepateko daug talentingų ir energingų žmonių, kurių vienintelis trūkumas – jie nepatenka į prezidento akiratį. D. Oreškino teigimu, tokios problemos neatsiranda šalyse, kur veikia demokratiniai mechanizmai ir žmogus gali pradėti savo politinę karjerą nuo pat apačios – per skirtingų lygių rinkimus. Jis taip pat pažymi, jog didžiausia Rusijos politinio elito problema – jo uždarumas, vidinės konkurencijos nebuvimas. Panašiai galvoja ir Analitinių programų fondo „Ekspertiza“ vadovas Markas Urnovas. Pasak jo, pagrindinis klausimas – kaip toliau vystysis kadrų politika. M. Urnovo manymu, esminė problema, kurią reikėtų spręsti – kaip sukurti efektyvią pareigūnų rotacijos sistemą valdžios struktūrose.
Galiausiai, tokio sąrašo atsiradimas gali byloti apie tai, kad šiandien Rusija artėja dar ir prie galimos valdymo krizės. Šios krizės pradžią įmanoma būtų įžiūrėti jau taip vadinamo valdančio „Medvedevo-Putino“ tandemo atsiradime, bet tai tik ledkalnio viršūnė. „Valdžios vertikalės“ laukia didelių išbandymu metai. Ką gi, bus įdomu pažiūrėti, ar „auksinio šimto“ rezervas (jeigu, žinoma, jis bus realiai panaudotas), sugebės išgelbėti šią sistemą. Esu nusiteikęs skeptiškai, nes centralizuota valdymo sistema apskritai vargu ar gali būti efektyvi federalinės sudėties valstybėje (bet Rusija čia jau įprastai bando eiti „savo ypatingu keliu“). Gali būti, kad dabar kas pusmetį pradės atsirasti vis nauji potencialių „Rusijos gelbėtojų“ sąrašai. Tačiau ar tai bus tik viešųjų ryšių akcija, ar realus bandymas ką nors pakeisti – kaip įprasta, parodys laikas.
Viktor Denisenko
