Dėl šio įvykio ir dešimčių tūkstančių šalies viduje perkeltų žmonių, kurie iš aneksuotos Karelijos persikėlė į pačią Suomiją, dabartinė padėtis Ukrainoje daugeliui suomių atrodo šaltai pažįstama.
„Euronews“ aprašė istoriją apie du karius šaukiniais „Hobitas“ ir „Mariachi“ – du suomius, kurie savanoriškai stojo į kovą Ukrainoje, kur žiauri Rusijos invazija smogė visai netoli jų namų.
2022 m. kovas
Rusijos pajėgos apgulė Ukrainos Mariupolio miestą, apšaudė jį iš karo laivų Azovo jūroje. Kremliaus pajėgos vis dar pavojingai priartėjusios prie sostinės Kyjivo, o iš Bučos pradeda sklisti pirmieji siaubingi pasakojimai apie masines žudynes.
Karui besirutuliojant, suomis „Hobitas“ atvyko į Ukrainą.
„Iš pradžių man viskas buvo nauja, ir aš labai nervinausi. Buvau įsitikinęs, kad po mėnesio ar dviejų neliks jokios vyriausybės“, – pasakoja vyras.
„Hobitas“, kuris dėl operatyvinio saugumo sumetimų naudoja tik savo šaukinį, o ne tikrąjį vardą, yra vienas iš maždaug šimto suomių, tarp šimtų kitų užsienio kovotojų, kurie atidėjo savo gyvenimus, kad galėtų imtis ginklo prieš Rusijos okupantus.
„Tiesą sakant, nežinau, kaip tiksliai tai nutiko, bet stebėjau karą, o paskui pradėjau jausti, kad galbūt turėčiau kažką daryti, ir sėdėjau namuose, mėgaudamasis tokiomis gyvenimo smulkmenomis kaip cinamoninės bandelės ir IPA alus“, – „Euronews“ pasakoja „Hobitas“.
„Pagalvojau, kodėl aš sėdžiu namie ir mėgaujuosi tuo be jokio rūpesčio, kai aštuoniolikmečiai Ukrainoje turi eiti į karą be pasirengimo: Tai yra šautuvas, štai kaip šaudyti, tu gali eiti. Bet aš esu apmokytas“, – tęsia vyras.
Kaip ir dauguma suomių vyrų, „Hobitas“ atliko tarnybą kariuomenėje, nors sako, kad tuo metu jam tai nelabai patiko, buvo per daug taisyklių ir apribojimų. Ar devyni mėnesiai bazinių mokymų iš tiesų paruošė jį karui, yra kitas klausimas.
„Žinoma, jokie mokymai negali būti tokie patys kaip karas. Bet aš turėjau pranašumą, nes Suomijos kariuomenė visada rengėsi kovai su Rusija, todėl buvau išmokytas, kaip išgyventi. Tai taip pat viena iš priežasčių, kodėl jaučiau, kad turėčiau atvykti, nes turiu žinių, kuriomis galiu pasidalyti“, – prisimena karys.
„Hobito“ šeima nebuvo tokia tikra, kad jis turėtų savanoriauti Ukrainoje: „Jiems tai visai nepatiko. Bet galiausiai mes diskutavome, ir aš išsakiau savo nuomonę. Nusivilsiu savimi, jei nevažiuosiu. Tai mano gyvenimas. Jei mirsiu, tai mano pasirinkimas“.
2022 m. rugsėjis
Rusija neteisėtai aneksuoja Donecką, Chersoną, Luhanską ir Zaporižią, o Vladimiras Putinas paskelbia apie 300 tūkst. karių „dalinę mobilizaciją“ kovai Ukrainoje. Tai dar vienas ženklas, kad reikalai klostosi ne taip, kaip planavo Kremlius, o šaukimas į kariuomenę iššaukia masinį karinio amžiaus rusų vyrų, bandančių išvengti kariavimo, bėgimą.
„Hobitas“, kartu su kitu suomių savanoriu, yra kovų fronto linijoje mažame Petropavlivkos miestelyje netoli Kupjansko.
„Turėjau iš rusų tanko pavogtą sunkųjį kulkosvaidį, o mano užduotis buvo judėti ir dengti judėjimą per miestelį“, – prisimena jis.
Vyrai persikėlė į pozicijas netoli sankryžos, kur besiveržiančios ukrainiečių pajėgos turėjo atsidurti atviroje vietovėje. „Hobitas“ kaip tik buvo nuleidęs savo ginklą į improvizuotą šaudymo poziciją, kai už kelių šimtų metrų jie pastebėjo rusų BMP-2M – pėstininkų kovos mašiną.
„Maniau, kad yra nedidelė tikimybė pataikyti į kokią nors svarbią sistemą, išjungti BMP. Arba jei pataikyčiau iš šono, šoviniai iš tikrųjų galėtų prasiveržti, todėl pradėjau sprogdinti BMP ir man pavyko ištuštinti tris šovinių diržus į transporto priemonę ir besiartinančius pėstininkus“, – pasakoja karys savanoris.
„Hobitas“ buvo taip susikoncentravęs į pagrindinį taikinį, kad nepastebėjo rusų snaiperio. Vienas šūvis pataikė jam žemai į blauzdą ir įsirėžė giliai į pėdą, sutrupindamas kaulus ir nutraukdamas sausgysles.
Tą dieną ant kūno nešiojamos kameros vaizdo įraše realiu laiku užfiksuota akimirka, kai į „Hobitą“ pataiko priešo kulka. Jis rėkia iš agonijos ir keikiasi suomių kalba. Jo draugas iškviečia medikus ir netrukus visureigiu atvyksta kitas užsienio kovotojas. „Hobitas“ paguldytas į bagažinę, jo koja tvarsčiu užrišta.
Susitikimas su šeima
Po mėnesio, praleisto Ukrainos ligoninėje, jis pervežamas į Suomiją, kur jį pirmą kartą po sužeidimo aplanko šeima.
„Jie buvo sukrėsti. Nebuvo pasakyta daug žodžių, bet buvo daug ašarų“, – sako vyras.
Jei „Hobitas“ buvo vienas pirmųjų suomių savanorių, atvykusių į Ukrainą, tai „Mariachi“ – vienas naujausių. Jis šalyje yra tik kelis mėnesius. Jis sako, kad šis slapyvardis – tai jo Lotynų Amerikos palikimas.
Studijuodamas užsienyje, 22 metų jaunuolis padėdavo universiteto miestelyje vykstančiuose proukrainietiškuose renginiuose, tačiau žinojo, kad nori padėti daugiau – daug daugiau.
„Buvo antrieji metai universitete ir aš negalėjau į nieką susitelkti. Buvau auditorijoje, bet mintyse naršiau naujienas apie tai, kas vyksta fronte. Būtent praėjusios vasaros pradžioje nusprendžiau, kad noriu išvykti. Štai kodėl man prireikė daug laiko, turėjau pasiruošti“, – sako antrasis suomis „Mariachi“.
Pirmą kartą mintį vykti į Ukrainą jis su tėvu iškėlė likus penkiems mėnesiams iki galutinio persikėlimo.
„Papasakojau jam, ką galvoju, bet jis ne taip gerai tai priėmė. Draugams apie tai papasakojau maždaug prieš mėnesį. Jie bandė mane sustabdyti ir įtikinti, kad nevažiuočiau. Tai ženklas, kad turiu gerų draugų. Niekas man nesakė, kad tai gera mintis, bet jei būčiau jų paklausęs, manęs čia nebūtų“, – sako „Mariachi“ iš savo bazės prie Kyjivo, kur treniruojasi su žvalgybos būriu.
Kitaip nei pirmosios užsienio savanorių bangos, kurios atvyko atsitiktinai ir tarnavo Tarptautinėje brigadoje arba veikė savarankiškiau, „Mariachi“ tarnauja tiesiogiai ukrainiečių dalinyje.
„Ukrainos vadai nori gerų tarptautinių karių savo daliniuose, o mano vadas aktyviai verbuoja suomių karius čia ir rezervistus Suomijoje“, – sako vyras.
Ukrainos daliniai gauna naujų karių, kurie yra labiau apmokyti
„Šie vaikinai yra užgrūdinti mūšyje, jie žino, kaip veikti ten, tranšėjose, bet jie yra civiliai, kurie tapo kariais iš būtinybės, jie nėra apmokyti kariškiai. Vidutinis Ukrainos karys negauna daug laiko mokymams“, – sako suomis.
Vienas dalykas, kuriuo „Mariachi“ ir kiti suomių kariai Ukrainoje gali pasikliauti, yra pavydėtinas tinklas, sukurtas namuose, kad juos palaikytų.
Kasperas Kannosto iš labdaros organizacijos „Your Finnish Friends“ (angl. „Jūsų suomių draugai“) aiškina, kad nuo 2022 m. jie nupirko atsargų už daugiau nei 350 tūkst. eurų ir gavo materialinių dovanų, pavyzdžiui, automobilių ir įrangos už 100 tūkst. eurų.
Pirkinių sąraše buvo gynybinė įranga, naktinio matymo akiniai, šalto oro drabužiai, kojinės, generatoriai, pikapai, furgonai ir įrankiai.
„Į paketus įdedame suomiško šokolado ir kavos“, – priduria jis.
„Mariachi“ laukia tam tikro jam patinkančio batų prekės ženklo, kurie netrukus turėtų būti pristatyti per Helsinkio ir Kyjivo tiekimo vamzdyną, ir apibūdina šią paslaugą kaip „labai svarbią“ aprūpinant suomių kovotojus reikiama įranga.
„Tarnauju žvalgybos būryje, ir jei neturi naktinio matymo akinių, esi nušvilptas. Tokia čia realybė. Net geros, pigesnės naktinio matymo ausinės gali kainuoti 4,5 tūkst. arba 5 tūkst. eurų, o tai yra trys–keturi mėnesiai aktyvaus darbo užmokesčio“, – sako jis.
2023 m. kovas
Rytiniame Bachmuto mieste vyksta įnirtingos kovos, o aukų skaičius toks didelis, kad miestas pelnė niūrią „mėsmalės“ pravardę. Ukraina gauna pirmąją vakarietiškų sunkiųjų tankų siuntą: Vladimirui Putinui pareiškus, kad planuoja perkelti taktinius branduolinius ginklus į Baltarusiją, iš Didžiosios Britanijos atkeliauja „Challenger“, o iš Vokietijos – „Leopard“.
„Hobitas“ taip pat grįžo į Ukrainą, nors jo pėda vis dar neužgijusi, todėl jam reikia lazdos, kad galėtų vaikščioti. Dėl traumos jam tenka kelis mėnesius dirbti sėdimą darbą logistikos srityje, kol jis reabilituojasi ir atgauna kovinę formą.
Prireikia dar šešių mėnesių, kol jis vėl pradeda bėgioti, o kai jau gali įveikti 5 kilometrus, jis dislokuojamas netoli Bachmuto – sugriauto miesto, kur „sėkmė“ matuojama namas po namo ir kaimas po kaimo. Mažyčiai laipsniški laimėjimai, kurie mažai ką lemia, tik mažina moralę ir didina žuvusiųjų skaičių abiejose pusėse.
2023 m. spalis
Šioje misijoje „Hobitas“ yra kulkosvaidžių būrio, puolančio į pietus nuo Bachmuto, vadas. Jie yra medžių masyve ir juda link priešo pozicijų, kai rusų artilerija nukreipia į juos taikiklį.
„Visas mūsų šturmo elementas buvo apšaudytas, tik aš ir dar pora žmonių nenukentėjome, – atvirai prisimena karys. – Puolimas buvo atšauktas, o kitas šešias ar septynias valandas praleidome evakuodami sužeistuosius. Kai grįžome pasiimti paskutinio sužeistojo, pakėlėme jį ant neštuvų, o artilerija pataikė šalia mūsų“.
„Hobitas“ buvo sužeistas antrą kartą, į petį ir ranką pataikė šrapnelių (artilerijos sviedinio dalių). Dėl artėjančios rusų artilerijos grėsmės jie negalėjo nei persikelti į saugią vietą, nei perkelti paskutinio sunkiai sužeisto kareivio. Įstrigę užnugaryje, jie laukė kelias valandas, kol pagaliau galėjo išlįsti.
Po mėnesio, praleisto ligoninėje, „Hobitas“ paprašė perkelti jį į ukrainiečių dalinį, bet tuo metu buvo paskirtas laikinuoju būrio vadu: „Šiose pareigose išsilaikiau tik tris savaites, tai nebuvo puikus darbas. Buvo labai mažai miego, daug streso ir atsakomybės, bent jau kalbant apie Bachmuto kovas. Galiausiai paskutinę dieną tiesiog verkiau, kad nebegaliu to daryti. Laimei, gavau šiek tiek laisvo laiko“.
2024 m. vasario mėnuo
Konfliktas iš esmės sustojo, Rusijos ir Ukrainos pajėgos įsitvirtino savo pozicijose. Karas vis labiau peržengia Ukrainos sienas, Kyjivo bepiločių lėktuvų taikiniais tampa Rusijos naftos perdirbimo gamyklos, o Vakarų šalys nesiryžta siųsti daugiau karinės pagalbos, kurios labai reikia fronto linijose esantiems kariams.
„Pastaruosius porą mėnesių jaučiu mažėjančios paramos poveikį. Vokietija sulaiko savo „Taurus“ sparnuotąsias raketas, o Europa neskiria tiek pagalbos, kiek turėtų, – sako „Hobitas“. – Iš pradžių rusų buvo tiek daug, kad, pamatę stebėjimo postus ir iškvietę artileriją, turėjome ne kažin ką“.
„Charkivo puolimas viską pakeitė, mes susilyginome su rusais. Tačiau pastarąjį mėnesį vėl viskas grįžo į priešingą pusę, rusai smogė mums su daugiau artilerijos“, – sako jis.
Tad kiek ilgai jis ketina likti Ukrainoje, rizikuodamas gyvybe dėl svetimos šalies, kaskart vos išsisukdamas nuo mirties?
„Tikiuosi, kad čia nebūsiu amžinai. Bet tikrai būsiu iki pergalės, – sako vyras. – Visa mintis apie normalų gyvenimą dabar atrodo neįmanoma. Sunku įsivaizduoti gyvenimą po to. Vienintelis dalykas, kurį galiu įsivaizduoti, yra vakarėlis tą dieną, kai laimėsime. Bet kas bus po to, nežinau. Tai tik debesys“.
