Rubcovskas – nedidelis miestelis pietinėje Altajaus krašto dalyje, 40 km nuo sienos su Kazachstanu. Regiono sostinė Barnaulas yra už beveik 300 km. Rubcovsko, kaip ir daugelio pramoninių miestų, gerovė devintajame dešimtmetyje baigėsi uždarius miestą formuojančią įmonę. 1942 metais ji buvo sukurta naudojantis iš Charkivo, Odesos ir Stalingrado evakuotų traktorių gamyklų. Iki 2010 metų visa tai vėl virto griuvėsiais.
Prieš metus griuvėsiais tapo ir miesto architektūros simbolis. 31 metų Rubcovsko gyventojas Andrejus (vardas, herojaus prašymu, buvo pakeistas) BBC siunčia vaizdo įrašą su pagrindinėje gatvėje esančia dykyne. Jis pasakoja, kad ten stovėjo garsusis „Namas po smailiu“. Septyniasdešimt metų šis pastatas buvo lankomas ekskursijų metu, buvo vaizduojamas atvirukuose. Tačiau valdžia pinigų namo remontui neskyrė, o 2021 metais jis sugriuvo.
Jo neatstatė ir sulygino su žemė. Merė pažadėjo įrengti skverą dykvietėje.
Už penkių šimtų metrų pagrindinėje Lenino aikštėje esančios Stalinkos fasadas ištinkuotas netvarkingais glaisto lopais. Balandžio mėnesį virš jų buvo pakabinti du juodi plakatai. Dešinysis Rubcovskui priminė Rusijos invaziją į Ukrainą, su raide „Z“ ir fraze „Savųjų nepaliekame“. Kairįjį užėmė „patriotiškasis“ V ir aktoriaus Danilos Bagrovo citata iš filmo „Brolis-2“: „Tiesa yra galia“ („Sila V pravde“).
Likus kelioms dienoms iki Pergalės dienos minėjimo juos pakeitė žemų kainų parduotuvių „Svetofor“ reklama. „Pinigai nulemia viską. Gera vieta miesto centre, niekas jų tiesiog neatiduos administracijai dėl kažkokių raidžių, todėl laimėjo pinigai. Atėjo reklamuotojas ir pakabino plakatus", – sako Andrejus.
Rubcovske yra keturi „Svetoforai“, kurie liaudyje vadinami „ubagų parduotuvėmis“. Prekybos salėse nėra prekystalių, tai yra didžiuliai sandėliai, kuriuose prekės laikomos kartoninėse dėžėse ar šaldytuvuose. Kainos tikrai nedidelės – kiaulienos guliašas po 239 rublius už kilogramą, kilogramas kalakutienos faršo – 125 rubliai. Prie kasų, vietinių gyventojų teigimu, visada nusidriekia eilės.
Tarnyba armijoje ir gebėjimas „stebėti pavaldumą“
Andrejus gimė ir visą gyvenimą gyvena Rubcovske. Jis tarnavo kariuomenėje, o dabar dirba gelbėtoju, per mėnesį gauna apie 40 tūkst. rublių. Pasak jo, pastaraisiais metais, miestą formuojančiomis įmonėmis tapo ne gamyklos, o Federalinės bausmių vykdymo tarnybos (FSIN), muitinės ir pasienio kontrolės administracija.
Pirmoji Rubcovsko kolonija – bendrojo režimo IK-5 – buvo atidaryta po Didžiojo Tėvynės karo, kai į miestą buvo perkelta Charkivo traktorių gamykla. Su kaliniais buvo susitarta pastatyti jam pastatus, o po to didžiąją dalį Rubcovsko. Karinis dalinys Nr. 6720, kuris 2022 m. liūdnai šlovina miestą kovodamas Ukrainoje, buvo sukurtas šeštajame dešimtmetyje, siekiant apsaugoti kolonijas.
Rubcovske tebėra daug kalinių: keturiose pataisos kolonijose (IK), esančiose miesto šiaurėje, vienu metu galima laikyti beveik šešis tūkstančius žmonių. Žinomas opozicijos lyderis Ildaras Dadinas 2017 metais paliko vieną iš vietinių kolonijų, o buvęs Altajaus krašto vicegubernatorius ir jos sostinės Barnaulo vicemeras atlieka bausmę kitame kalėjime už kyšininkavimą.
Kolonija yra stabiliausias ir laiko patikrintas darbdavys Rubcovske. Darbo paieškos svetainėse yra dešimtys laisvų darbo vietų „Rubcovsk IK“. Iš esmės jie ieško „apsaugos inspektorių“, tai yra sargybinių. Reikalavimai – vidurinis išsilavinimas, atlikta karinė tarnyba ir gebėjimas „stebėti pavaldumą".
„Pusė miesto dirba, pusė sėdi. Tai toks pokštas", – 33 metų masažuotojas Dmitrijus iš Rubcovsko darbą Federalinėje bausmių vykdymo tarnyboje vadina prestižiniu. Bet dėl „socialinių gėrybių“, norinčiųjų yra daugiau nei vietų. Dmitrijus prisimena kolonijoje dirbusį draugą: „Jo atlyginimas tris kartus didesnis nei mano.“
„Avito“ svetainė siūlo apie 350 laisvų darbo vietų Rubcovske, hh.ru – apie 250 laisvų darbo vietų, maždaug tiek pat – ir vietiniame užimtumo centre. Viskas, kur atlyginimas virš šimto tūkstančių rublių, tik pamaininiams darbuotojams: „60/30, apgyvendinimas patogioje priekaboje“.
Iš likusių darbo vietų, jei pasiseks, galite uždirbti nuo 15 iki 40 tūkst. Išimtis – laisvos gydytojų (iki 80 tūkst.), galvijų skerdėjų (iki 60 tūkst.) ir karių darbo vietos.
Kariniam daliniui 6720 šiuo metu reikia 40 šaulių. Atlyginimas – iki 25 tūkst. rublių, plius socialinės pašalpos. Vietiniame FSB padalinyje taip pat yra daug laisvų darbo vietų: 15 pozicijų, kurių atlyginimas siekia iki 60 tūkst. rublių, kandidatui užtenka baigti mokyklą ir baigti karo tarnybą.
„Jeigu atlyginimas mažesnis už minimalų atlyginimą – ne problema, tuomet galima sakyti, kad darbo yra. Užimtumo centre rasti atlyginimą virš 15 tūkst. – didelė sėkmė“, – sako Anvaras (vardas pakeistas), kuris pagal mainų programą persikėlė į Rubcovską iš Uzbekistano. Iki 24 metų jis sugebėjo padirbėti uzbekų virtuvės kavinėje – „lyg ir nebūtų persikėlęs“ – ir kelis kartus dirbo automobilių mechaniku.
„Darbo daug, tiesiog niekas nenori dirbti“, – nesutinka Rubcovsko verslininkas Sergejus Levičevas. Būdamas moksleiviu Rubcovsko turguje pardavinėjo kiniškas prekes, o būdamas studentu ne visą darbo dieną dirbo buhalterijoje. Būdamas 21 metų jis pateko į avariją ir neteko kojos – „skausmas buvo didžiulis – negalėjau užmigti“. Užsidėjau protezą ir pradėjau verslą. Dabar Levičevas turi populiarų reklaminį laikraštį, kabelinį kanalą, vairavimo mokyklą ir duonos kombinatą.
Jį, kartu su skolomis, verslininkas nusipirko iš bankrutuojančio savininko. Levičevas norėjo ne tik užsidirbti, bet ir išgelbėti verslą, juk šią duoną mėgsta visas miestas, kaip ir pats verslininkas. Nenorėjo, kad verslas numirtų.
Visiems Levičevo verslams trūksta darbuotojų. „Mums labai reikia žmonių, nuo kiemsargio iki inžinieriaus. O atlyginimai normalūs, nuo 30 tūkst. Kiemsargiui – šiukšles surinkti užtrunka pusvalandį. Bet jei pasiūlysi 10 tūkst., įsižeis ir neis“. Žmonės Rubcovske, verslininko įsitikinimu, „kažkaip įpratę verkšlenti“ – „tai yra arba snobizmas, arba provincijos bejėgiškumas“.
„Ne visi pareigūnai yra niekšai"
Beveik 150 tūkstančių Rubcovsko gyventojų mieste yra du kino teatrai: „Vaivorykštė“ ir „Perlas“. Pastarajame nuo kovo pabaigos dvi savaites buvo rodomi Balabanovo filmai „Brolis“ ir „Brolis-2“. Mieste yra keli prekybos centrai, šašlykinių ir dešimtys alaus barų.
Populiarūs kioskai su kontrabandiniu alkoholiu ir cigaretėmis iš Kazachstano, jų kainos du kartus mažesnės nei parduotuvėse. Vietiniai tokius gaminius vadina „kazaškėmis“. Į Rubcovską, pasak miestiečių, atveža „gavę pasieniečių leidimą ir jų prižiūrimi“.
Šiukšles retai išveža, keliai duobėti. Balandžio pradžioje gyvenamajame name griuvo dalis sienos, o pastate, kuriame buvo policijos skyrius, į rūsį įkrito unitazas. Pavasarį Rubcovską gaubia degančios žolės smogas, kitais mėnesiais – iš vietinės šiluminės elektrinės išmetamų teršalų smogas. 2016 metais Sibiro generavimo įmonė (SGK) pradėjo gerinti šilumos tiekimą Rubcovskui, jai atėjus šilumos tiekimo tarifas padidėjo 25 proc.
Pokalbiuose apie SGK gelbėtojas Andrejus prisimena įmonės savininką: „Milijardierius Melničenka, ar girdėjote? 143 metrų aukščio jachtos, kurios vertė 530 milijonų eurų, savininkas. Jį, kovo mėnesį, sulaikė Italijoje."
Duobėtose centrinėse gatvėse yra pora elektroninių cigarečių parduotuvių ir pristatymų paslaugų SDEK biuras, kur, remiantis Dosjė centro tyrimu, Rubcovsko karinio dalinio Nr. 6720 pareigūnai bandė išsiųsti 130 siuntinių su daiktais iš tuščių Ukrainos namų. Remiantis žurnalistų pranešimais, miestą pasiekė tik trys. Likusieji įstrigo Baltarusijos SDEK punkte, iš kurio kariškiai bandė siųsti daiktus.
Mieste, iš kurio jie išvyko į karą, jaučiamas Vakarų sankcijų poveikis. Kainos smarkiai kilstelėjo. Masažuotojas Dmitrijus prieš karą „gerai gyveno“ iš 300 rublių per dieną – „dešra, duona, kartą per savaitę eidavau su draugais į pirtį“. Klausimų, kiek visa tai pabrango, beviltiškai vengia.
Pasak gelbėtojo Andrejaus, vietoj 900 rublių sauskelnės kainuoja 1300 rublių, automobilių aliejus ir filtrai pabrango dvigubai.
Laisvalaikiu gelbėtojas Andrejus gamino rankų darbo peilius iš brangių medžiagų – mamuto kaulo, afrikinio juodmedžio, Damasko plieno – ir pardavinėjo juos Rusijoje bei užsienyje. Dabar kyla klausimas dėl hobio, atnešusio papildomų pajamų. Pabrango medžiagos, net savisriegiai, kainavę pusantro rublio, dabar kainuoja tris. „PayPal“, per kurią Andrejus gaudavo mokėjimus iš užsienio, paliko Rusiją. „Galėjau uždirbti 10 tūkst. rublių per mėnesį visiškai neįsitempdamas“, – skundžiasi gelbėtojas.
Tarp Andrejaus draugų yra daug kareivių. Jis prisimena matęs žinią apie maroderiavimą, tačiau nė vieno iš tų karių nepažįsta ir vadina juos „alkanais“.
Trylika siuntinių su ukrainietiškais daiktais, kuriuos sekė žiniasklaida, pasiekė gavėjus. Dar dešimt siuntų guli „SDEK“ biuruose. 46 iš 69 siuntinių su daiktais iš Ukrainos buvo grąžinti, rašo „Svarbios istorijos“ (Rusijos valdžia ją laiko nepageidaujama organizacija). Rubcovske sklando gandas, kad kariams buvo uždrausta siųsti daiktus, o vaizdo įraše užfiksuota pavogtų daiktų siuntimą nagrinėja karinė prokuratūra.
„Ne visi pareigūnai yra niekšai. Yra tokių, kuriems svarbi garbė ir orumas", – sako Andrejus.
Jis pats nenorėtų dalyvauti kare: „Karas yra žiaurus. Tai yra blogiausia, kas gali nutikti pasaulyje. Pasekmės bus labai ilgos ir labai skaudžios. Visiems“.
„Paprašė būti šiek tiek lojalesne“
„Jei būčiau kur nors Maskvoje, Sankt Peterburge, galėčiau gauti didelius pinigus. Aš ateinu 8 ryto ir dirbu iki vakaro, kiekvieną dieną, septynias dienas per savaitę. Galbūt manote, kad aš daug uždirbu? Ne! Daugiausia 30-40 tūkstančių per mėnesį. Aš kovoju, kaip žuvis ant ledo. Miestas neturi perspektyvų, normalių darbų ir padorių atlyginimų", – sako miesto aktyvistė Olesia Dilareva.
Dilareva pradėjo dirbti žurnaliste vietinėje radijo kompanijoje būdama 16 metų, tada su vyru ir kolegomis sukūrė savo nuotraukų ir vaizdo įrašų produkciją. Vėliau atidarė keletą parduotuvių su prekėmis švenčių organizavimui. Balionais ir žvakėmis prekiavo 10 metų, tačiau pernai parduotuvės turėjo užsidaryti.
Priežastis, pasak Dilarevos, buvo jos „Telegram“ kanalas, „Vkontakte“ puslapis ir „Instagram“ puslapis „Blogerė Rubcovsk“. Važinėdama po miestą su savo „Minicooper“ ji antrus metus demaskuoja pareigūnus: blogus kelius, pavėluotą šiukšlių išvežimą, nekokybišką apželdinimą ir korupciją. Kiekvieną dieną Dilareva priekaištauja vietos valdžiai.
„Pareigūnams tai nepatiko", – sako moteris. 2021 metais atėjo į jos parduotuvę, nusipirko balioną, kvito jiems neišdavė. Prasidėjo UBEP (Kovos su ekonominiais nusikaltimais departamentas) ir mokesčių inspekcijos patikrinimai, jie atėjo ne tik pas aktyvistę, bet ir pas jos vyrą bei artimuosius – „bandė daryti spaudimą, kur tik galėjo“. Galų gale ji uždarė visus taškus.
Dilareva, peržiūrėdama sutartis dėl kelių remonto darbų, sako, kad ją gąsdina „kiek žmonės pavagia pinigų ir kaip juos išleidžia“. Tačiau ji pastebi, kad jie vis dėlto ėmė reaguoti į jos socialinių tinklų apreiškimus – kai kur sutvarkys kelią, kažkur bus pašalintas šiukšlynas.
„Atvažiavo gubernatoriaus pavaduotojas su manimi pasikalbėti, – sako Dilareva – Manęs paprašė būti šiek tiek lojalesne, tačiau pasakiau, kad visi man yra lygūs, ir aš tiesiog rodau tiesą.“
Be užrašų apie sulūžusias sūpynes ir ištrupėjusį tinką socialiniuose tinkluose Dilareva praneša apie patriotines sulėktuves, publikuoja nuotraukas su Z simboliu, o karą vadina „specialiąją operacija“. Ji sako nenorėjusi, kad reportažas apie Rubcovską pakenktų Rusijos kariuomenės reputacijai. Daugelis jos draugų išvyko kovoti.
„Su marodieriais jūs ne taip supratote... Visiškai. Niekas Rubcovske iš ten nieko negavo", – įsitikinusi aktyvistė.
