Pirma, šaltojo karo metais sportas tapo dviejų sistemų priešpriešos įkaitu. 1979 m. Sovietų Sąjunga įvedė kariuomenę į Afganistaną ir JAV kitais metais kartu su kitomis Vakarų valstybėmis boikotavo Maskvos olimpines žaidynes. 1984 m. Los Andžele nebuvo jau SSRS ir kitų socialistinio bloko šalių sportininkų. Tokie politikų sprendimai tapo tikra asmenine tragedija ir Vakarų, ir sovietinio bloko sportininkams, nes dažnai jie turi tik vieną olimpinį šansą. Maža to, tuomet buvo iškilusi rimta grėsmė visam olimpiniam judėjimui, bet katastrofos neįvyko.
Šiandien šaltasis karas jau istorija, bet principingumas niekur nedingo. Pavyzdžiui, 1972 m. buvo organizuota garsi ledo ritulio mačų tarp SSRS ir Kanados rinktinių serija. Tuomet kiekvienai pusei buvo svarbu įrodyti savo (savo sistemos) pranašumą, tačiau ir šiuo metu rungtynės tarp komandų ne mažiau principinės (Rusijoje sakoma, kad galima pralaimėti turnyrą, bet nugalėti Kanadą). Taip pat negalima nepaminėti „Žalgirio“ ir CSKA krepšinio kovų Sovietų Sąjungos čempionate, kurios lietuviams reiškė kovą už tapatybę ir laisvę. Šiandien Lietuva laisva, tačiau kai aikštelėje susitinka šie klubai ar Rusijos ir Lietuvos krepšinio rinktinės, istorinės konkurencijos kvapas vis dar tvyro ore (tas pats pasakytina ir apie buvusios Jugoslavijos respublikų sportinę konkurenciją). Iš tos pačios serijos ir istorija su D. Rimšaite, kuri tapo Rusijos piliete ir kuriai Lietuva neleido dalyvauti Londono olimpiadoje. Tam mūsų valstybė turėjo teisę, bet įdomu: jeigu vietoj Rusijos būtų Amerika, su kuria Lietuvos santykiai yra visiškai kitokie, ar Nacionalinis olimpinis komitetas pasielgtų lygiai taip pat?
Antras momentas, neigiamai siejantis sportą ir politiką, yra terorizmas. Šiuo atveju iš karto ateina į galvą 1972 m. Miuncheno tragedija su Izraelio atletais (beje, SSRS sportininkams buvo uždrausta dalyvauti aukų atminimo ceremonijoje, nes šalies santykiai su Izraeliu tuo metu buvo įtempti, tai puikiai parodo visą sporto politizacijos absurdą). Olimpiada ar koks kitas didžiulis sporto renginys yra puiki proga išgarsinti savo idėją pasaulio mastu, ar tai būtų reklama, ar teroristinė ideologija. Todėl po Miuncheno tragedijos olimpiniam saugumui skiriamas ypatingas dėmesys. Londone dėl to net kilo skandalas, nes kariškiai be konsultacijų su gyventojais pastatė ant gyvenamųjų namų stogų priešlėktuvinės gynybos sistemas. Kai kurie anglų pilietinio judėjimo aktyvistai įžvelgė tokiame veiksme pilietinių laisvių apribojimus, kurie gali turėti ilgalaikių pasekmių.
Trečias aspektas – teisė organizuoti olimpines žaidynes ar pasaulio futbolo čempionatą yra didelio prestižo reikalas. Štai kodėl Kinija siekė, kad pirmoji jos olimpiada taptų įspūdingiausia per visą istoriją, o Rusija taip džiaugiasi, gavusi galimybę surengti žiemos olimpines žaidynes Sočyje ir 2018 m. pasaulio futbolo čempionatą. Sprendimas leisti šaliai organizuoti tokio pobūdžio renginius reiškia jos statuso ir laimėjimų pripažinimą. Todėl už jį kovojama visais įmanomais būdais (būna, kad ir ne visai teisėtais). Čia galima prisiminti, kad Sočį Tarptautiniam olimpiniam komitetui, sprendusiam 2014 m. žiemos olimpinių žaidynių vietos parinkimo klausimą, asmeniškai pristatė Rusijos prezidentas V. Putinas.
Ketvirta, keli pastarieji įvykiai rodo, kad sportas virsta politinio spaudimo instrumentu. Akivaizdūs pavyzdžiai yra du. Kaip žinia, Ukrainos ir Europos Sąjungos santykiuose egzistuoja svarbus konfliktinis momentas – Julijos Tymošenko byla. Ragindami Kijevą užbaigti šį procesą, įtakingi ES šalių politikai boikotavo Ukrainoje vykusią Europos futbolo čempionato dalį, bet vaisių tai neatnešė. Šiame kontekste taip pat galima paminėti „paskutinę Europos diktatūrą“ Baltarusiją. Už A. Lukašenkos represijas prieš opoziciją ta pati Europos Sąjunga paragino Tarptautinę ledo ritulio federaciją atimti iš Minsko teisę 2014 m. surengti pasaulio ledo ritulio čempionatą, tačiau jos prezidentas R. Fazelis atkirto: „Mes netapsime marionetėmis politikų rankose. Sportas negali ir neturi būti politiniu instrumentu. Politika dažnai skaldo žmones, o sportas turi juos sutaikyti. Aštuntame dešimtmetyje stalo teniso mačų serija sušildė JAV ir Kinijos santykius. Regbis padarė daugiau už bet kuriuos politinius judesius, kad sutaikytų žmones Pietų Afrikoje po tamsaus apartheido periodo.“
Kita vertus, rasizmas ir nacionalizmas šiandien gėdingai yra neatsiejama sporto dalis. Pavyzdžiui, Rusijoje per futbolo čempionato rungtynes iš tribūnų dažnai galima išgirsti: „Rusai, pirmyn!“ Paprastai šių žodžių autoriai yra sirgaliai, kurie yra aktyvūs skustagalvių grupuočių nariai. Išsiskiria Maskvos „Spartako“ sirgaliai ir keisčiausia yra tai, kad jų palaikomoje komandoje žaidžia nemažai tamsiaodžių brazilų. Tačiau Rusija toli gražu ne vienintelė šalis, kur egzistuoja sportinis rasizmas. Panašaus pobūdžio skandalai nuolat drebina Didžiąją Britaniją. Ko verta vien istorija su Anglijos futbolo rinktinės kapitonu J. Terriu, kuris buvo apkaltintas rasizmu komandos draugo atžvilgiu, dėl to iš jo buvo atimtas kapitono raištis. Vėliau futbolininkas buvo išteisintas, bet, kaip sakoma, pėdsakas liko. Taip pat galima prisiminti „Liverpulio“ puolėjo iš Urugvajaus L. Suarezo ir „Manchester United“ juodaodžio saugo P. Evra konfliktą, aistros dėl jo nerimsta iki šiol.
Pažymėtinas yra 1936 m. vasaros olimpinių žaidynių Berlyne atvejis. Tuomet nacistai nusprendė praktikoje įrodyti savo rasinių teorijų pagrįstumą: olimpiada turėjo tapti šviesiaplaukių „antžmogių“ triumfu. Tačiau A. Hitlerio ir jo bendražygių planai visiškai žlugo. Geriausiu olimpinių žaidynių sportininku tapo juodaodis JAV bėgikas ir šuolininkas į tolį J. Owensas (jos netgi taip ir vadinamos: „Džesio Ovenso olimpinės žaidynės“).
Apibendrinant su apgailestavimu tenka pasakyti, kad šiandien sportas nebejotinai yra dalis politikos. Pirmiausia tai kovos dėl politinio prestižo arena. Tačiau neretai, nors šaltasis karas tarsi liko praeityje, sportas tampa valstybių (didelių ir mažų) priešpriešos išraiška ir politinio spaudimo instrumentu. Kaip įprasta politikoje, dėl to daugiausia kenčia sportininkai ir sirgaliai. Kita vertus, jie irgi ne visada elgiasi garbingai vieni kitų atžvilgiu. O juk šiuolaikinio olimpinio judėjimo pradininkas Pierre'as de Coubertinas sakė: „Sporte, tu esi taika, pažanga, džiaugsmas, teisingumas, iššūkis, garbė, pasitenkinimas, kūrėjas, kūrybingumas.“ Todėl sportas yra ir turi būti aukščiau politikos.
