Laimei, nauji tyrimai rodo, kad mes, žmonės, iš tikrųjų turime echolokacijos gebėjimus, kuriuos galima patobulinti. Tai pademonstravo grupė dalyvių, kurie sugebėjo atpažinti objektus atšokant garsams nuo jų.
Echolokacija yra tokia technika, kurią naudoja gyvūnai, pavyzdžiui, šikšnosparniai ir delfinai, norėdami nustatyti nematytų daiktų formą ir vietą skleisdami aukšto dažnio garsą ir klausydamiesi aido. Nors tai padeda tam tikroms rūšims medžioti grobį, ankstesni tyrimai parodė, kad kai kurie regos negalią turintys žmonės taip pat gali įvaldyti šią techniką, kad galėtų įvertinti erdves ir pagerinti savo navigacijos įgūdžius.
Norėdami išbandyti, ar to nepraktikuojantys žmonės taip pat gali naudotis echolokacija, mokslininkai pakvietė 15 reginčių žmonių dalyvauti eksperimente, kurio metu jie turėjo atskirti du 3D spausdintus cilindrus su skirtinga geometrija. Objektai nebuvo matomi, ir dalyviams buvo nurodyta naudoti mobilųjį įrenginį, kuriuo būtų skleidžiamas aukšto dažnio garsinis signalas. Tada liepta analizuoti aido pobūdį, siekiant nustatyti, kuris iš dviejų cilindrų yra taikinys.
Prietaisas skleidė garsus iki 41 Hz – tokiu pačiu intervalu, kurį šikšnosparniai naudoja echolokacijai, tačiau per aukštu, kad girdėtų žmogus. Todėl buvo sukurtas jutiklis, leidžiantis priimti aidus, atšokusius nuo objektų. Jutiklis sumažino garsą iki aštuntadalio pradinio aukščio, o garsas dalyviams buvo pateiktas per ausines.
Pranešdami apie savo atradimus žurnale „PLOS ONE“, tyrimo autoriai atskleidė, kad dalyviai sėkmingai sugebėjo nustatyti, į kurį iš dviejų cilindrų buvo nusikreipta tol, kol objektai sukosi, o ne stovėjo. Kadangi vienas iš cilindrų turėjo dvigubai daugiau išgaubtų paviršių nei kitas, klausytojai galėjo stebėti aido intensyvumo, aukščio ir tembro ar garso kokybės pokyčius, kai objektai sukosi.
Tačiau dalyviams prasčiau sekėsi atskirti du cilindrus, jei jie nejudėjo, nes dėl nuo laiko priklausančių aido pobūdžio pokyčių trūkumo buvo sunkiau nustatyti kiekvieno objekto geometrines charakteristikas.
Apibendrindami savo atradimus, tyrimo autoriai padarė išvadą, kad „laike kintančio aido informacija yra efektyvi nustatant tikslinę geometriją per žmogaus echolokaciją“, o tai reiškia, kad mes, kaip ir šikšnosparniai bei delfinai, iš tikrųjų galime gebėti bendrauti su aplinkiniu pasauliu naudodami sonarą.
Tai yra gera žinia tiems, kurie planuoja tapti superherojais, nesirinkdami pavojingesnio kelio, net jei Betmenas, pasak mokslo, yra mažiausiai pajėgus kovotojas.
